Naiviai viliuosi surasti žaliuokių. Prisimenu, kaip šioje vietoje jų radau prieš keletą metų. Tą pačią dieną – spalio paskutiniąją. Irgi buvo po šalnų. Žaliuokės mėgsta šalnas, bet ne per dideles. O šį rudenį pirmosios šalnos Varėnos rajone būta itin kandžios: po nakties Rudnelės kaimo erčia (ir kaip neprisiminsi Juozo Apučio, jo aprašytos miško erčios, juolab, kad paskutiniaisiais metais gyveno jis visai netoli, Zervynose, ant Ūlos kranto; čia, sename dzūkų kaime, buvo radęs ramybę, o gal ir gyvenimo tikrumą?) nubalo, pastiro žolelės, tarsi kaulėtų rudenės giltinės pirštų paliestos, barkšojo pelynai, kiečių šluotelės, išdidžios liko tik žvakides iškėlusios nakvišos… Argi po tokios šalnos galima rasti grybų? Galima! Pagal Kubilnyčios cirką, kopdama į saulėtąjį skardį, prisirinkau saujelę voveraičių. Giliose, šiltose lyg duknose samanose prakiūtojo šalną, bet buvo jau paskutinės šiais metais.
Gamtoje viskas kartojasi, bet vis kitaip. Nėra dviejų vienodų rudenų. Ir spalio paskutinioji nebūna tokia pat. Žaliuokių neradau. Nė vienos. Nusprendžiau pasidairyti, ką naujo pastatė mūsų bebrai. O dienelė skleidėsi kaip reta skaisti ir gaivi, labiau primindama pavasarį, gal kovo vidurį. Tarp šiušančių lapų akimis vis ieškojau žibučių. Visai nesąmoningai. Užtikau žydinčių dirvinių našlaičių. Tik melsvi jų žiedlapėliai buvo gerokai pablukę – pritrūko saulės.
Šiapus Kubilnyčios, saulėtoje pusėje, auga dvikamienis ąžuolas – iš visų Rudnelės ąžuolų jauniausias. O tokių brandžių medžių yra net keturi. Visi jie pakopėję į skardį, bet gyvybinėmis gyslomis-arterijomis sujungti su vandens telkiniais: du geria Kubilnyčios raistelio vandenį, trečias – iš Skroblaus, ketvirtasis – iš bevardžio šaltinėlio, besisunkiančio iš po eglių šaknų.
Kaimelio gyventojai Kubilnyčios cirku nevadina, tai mokslininkų terminas: circus – apvalus, tiek to panašumo į mūsų įsivaizduojamą cirką. Kubilnyčia todėl, kad kaimo žmogui savo apvalumu raistas buvo panašus į kubilą. Aišku ir suprantama. O dėl to mokslinio pavadinimo yra kilę linksmų nesusipratimų. Atvažiavo kartą į kaimelį tėtis su dviem vaikučiais, atburzgė „džipu“ per girios kalveles, norįs parodyti vaikams cirką – rado vietovės žemėlapyje tokį pavadinimą. Išaiškinom, kad jokio cirko čia nepamatys, tik raistelį, nežinia kodėl turintį tokią įdomią formą. Įdomus jis dar ir tuo, kad jo vanduo geležingas. Iš tos rūdos ilgus amžius lietuviai geležį išgaudavo. Kaip ji būdavo išgarinama, kokiose krosnyse išdegama, būtų smalsu pamatyti ir man. Bet tokio muziejaus nėra. Bent aš nežinau. „Cirkininkų“ savo kalbomis nesudominau, švelniai nusikeikęs tėvas su vaikučiais nukūrė ieškoti tikro cirko. Net po girią nepasivaikščiojo. Mūsų Kubilnyčia jų nesudomino. Ir tegul…
O geležies rūdos gavyba buvo svarbus amatas. Kol geležis nebuvo importuojama, tik tokiu būdu tebuvo išgaunama. Ilgas, varginantis darbas, bet senių seniausiai pamirštas. Įdomu ir tai, kad Varėnos rajone yra net keturios Rudnios. Šis, mažiausias kaimelis, kuriame jau nebėra vietinių gyventojų, malonybiniu vardu vadintas. Kad nesumaišytų su kitomis, dažnai dar priduriama: Rudnelė prie Skroblaus.
Iš visų pusių Kubilnyčia apsupta kalvų, iš kurių šaltinėliai subėga į raistelį. Per jį teka gyvybinga Kubilnyčėlė – maža, šaltiniuota upelė, neleidžianti raistui nei išdžiūti, nei giria užželti. Alksniai, berželiai, pabandę bristi į šaltiniuotą vandenį, nušąla „kojeles“ – stirkso negyvi kamienai, tokių puvėkų net bebrai negraužia. Šiaip jau šį raistelį jie labai mėgsta – įkūrė ištisą koloniją. Negali nesistebėti šito žvėrelio sumanumu: „apskaičiuoja“, kuriuos medžius reikia užtvankai pagraužti, kad virsdami jie sulaikytų upelio tėkmę. Storiausias drebules, alksnius drožte nudrožia, lyg pieštuką. Kapliuoja ir plonesnius ąžuolaičius, o nuvirtusius medžius nuplukdo prie savo statybų. Vietomis užtvankos tokios tvirtos, kad gali drąsiai eiti lyg lieptu.
Lapams nukritus, nurudavus raistelio nendrėms ir viksvoms, atsiveria bebrų keliai – atviro vandens baseinai, kuriais jie gali laisvai plaukioti. Rudnelė ir jos apylinkės yra saugomos Dzūkijos nacionalinio parko, gamta čia tvarkosi pati, be žmogaus įsikišimo. Ko gero, labiausiai laisvę veikti jaučia bebrai. Kiekvieną kartą, vaikščiodama, o greičiau brisdama užgriuvusiais, krūmų prižėlusiais šieno vežimo takais, stebiuosi šių gyvūnėlių darbštumu.
Šieno vežimo takai iškasti pagal Kubilnyčią iš abiejų pusių. Girių gyventojams, kur pievų maža, šienas buvo brangus. Prie tokių erčių, kad būtų lengviau privažiuoti, žmonės kasdavo keliukus, kai kur tik palygindami statų šlaitą, kitur sukasdami ištisą pylimą. Kiekvienas savo pievą apsitverdavo, o ant kuolų dar užkaldavo skardą, kad lietus ir sniegas jų taip greit nesupūdytų. Dar ir dabar tokių tvorų, praretėjusių, vietomis išvirtusių nuo senumo, galima pamatyti, braidant po Dainavos girią. Likę pasakojimai, kad buvo šienaujama iki pat Skroblaus. Ten, kur dabar dilgėlių sąžalynai, krūmai, apyniais apsiraizgę, buvusios šienaujamos pievos – dzūkeliai susirinkdavo visas gamtos dovanas. O kai užšaldavo Kubilnyčia ir būdavo galima įeiti į raistą, šienaudavo ir nendres, viksvas – pakratams tinka ir jos.
Kitoje Kubilnyčios pusėje, palypėjęs į skardį, sustumtą paskutinio ledyno, auga labai senas, samanotas ąžuolas. Iš visų pusių jį apstojusios eglės – nepajėgė užgožti, dabar – priedanga nuo audrų; sunku šį ąžuolą pamatyti ir atsitiktiniam „žabaliautojui“. Nebūčiau radusi, jei nebūtų parodę čia gyvenantys žmonės. Įdomu, kiek jis galėtų turėti metų, ar yra dar Dainavos girioje už jį senesnių? Ar Nacionalinis parkas domisi tokiais medžiais – senoliais? Kitose Europos šalyse jie tampa nacionaline vertybe ir yra saugomi, aptveriami tvorele, pažymimi specialuose kataloguose, kad norintys juos aplankyti, galėtų lengvai surasti.
Po šiuo ąžuolu kartą sutikome Naujuosius metus. Buvo įspūdinga! Girios glūdumoje, prie praėjusius šimtmečius menančio ąžuolo, degant ugnelei, pajunti metų virsmą – kaip susitinka ir išsiskiria tai, kas sena ir kas nauja. Atošia praėję šimtmečiai, stovi čia pat, mėnesienoje, jauti jų alsavimą ir suvoki, kad niekur jie nėra išnykę – visa yra Vienis, nes amžinybėje nėra laiko. Gamtos ratas sukasi. Net ir pro bebrų užtvankas. Jis sukosi dar prieš tai, kai šitai pastebėjo Donelaitis ar graikų filosofas Herakleitas. „Viskas teka“, – mokė jis, –„Viskas keičiasi.“ Bet – išlieka…Net jei ir truputį kitaip…
Dėkoju mielai autorei už straipsnį, kuriame taip nuostabiai perteiktas tos vietovės grožis. Tai mano Tėvynės grožis. Praturtinote mane ir nors valandėlei atitraukėte nuo nevykėlių politikų, kriminalų ir kitų nesąmonių. Būkite sėkminga.
Dėkoju gerbiamai Ūlai. Savo gražiu įvertinimu praskaidrinote dieną…
labai teisingai – Dievas yra Vienis. Ne Vienas ir ne daug dievų.
Kodėl šita autorė žodžių Ąžuolas, Ugnis nerašo iš didžiosios raidės ?