Šiemet sukanka lygiai 100 metų nuo Giedraičių, arba Širvintų–Giedraičių, mūšio, įvykusio 1920 m.
Praėjusioje laidoje su mūsų svečiu istoriku Algiu Kasperavičiumi mes jau pradėjome kalbėti apie to mūšio istorines aplinkybes, kelią į tą mūšį, konfliktą su Lenkija, Želigovskio žygį į Vilnių.
Dabar aptarsime jau betarpiškai mūšio išvakares ir patį mūšį, jo pasekmes.
Pradėkime vis dėlto nuo dar nepilnai aptarto Vilniaus užėmimo. Lietuvos kariuomenės, kaip kalbėjome buvo mažai…
Šiandien yra naivu pritarti minčiai, kad pasaulio istorija yra pažanga laisvės suvokimo vyksme - pažanga, kurią mes turime pažinti kaip...
Skaityti toliau
Praėjusioje laidoje mes aptarėme XIII amžiaus vaizdavimą grožinėje literatūroje. Knygų buvo nemažai ir mes apžvelgėme ne viską. O dabar pakalbėsime...
Skaityti toliau
Kai 1918 m. užgimė nepriklausoma Lietuvos valstybė, jos žmonėms teko ne kartą įrodyti, kad jie yra verti Nepriklausomybės Akte deklaruoto...
Skaityti toliau
Ir Pilsudskiokio bajoriškų ATR-inių “bravūrų” nepaisant, atskiri valstybiniai ATR (1569-1795 m.) vienetai iš po 123-jų metukų svetimvaldystės, Priesaikomis (!!!) įtvirtintų tarpusavio sienų nepraradę, nei per mikroną šen-ten, nuo pat XVIII amžiaus a p y s t o v ų.
O mūsų vadovams, J.Basanavičiui (dar be vyriausybės atkurtoje Valstybėje 1918-02-16), A.Smetonai (su A.Voldemaro paskirt. v-be), S.Šilingui (su M.Sleževičiaus paskirt. v-be) ir vėliau seimatarybiniems A.Stulginskui su K.Griniumi rūpėję bent savo “trumpo pavadėlio” etnolietuvinės fizinės aplinkos valdymo išsaugojimas; nebent P.Klimo įtakų labiau praleista (ypač 1920-07-12 susitarimui į Maskvą, sau, savos ateities ir s a u g u m o esant dar ne itin pakankamai skaitlingoms ir vos vos apsirūpinusios kariuomenės pajėgoms) erdves, plotus, istorinio t ą s u m o atminties perkėlimo diplomatine pastanga.
1938 m. parodę požiūrių bei nuovokos, suvokimo skirtybes (į naujalenkinio darinio iš po ATR ultimatumą), jau nesant J.Basanavičiaus, bet dalyvavus (ir p a s i r i n k u s) A.Smetonai ir S.Šilingui.
Visa kita – vien 1831 m. ir 1863 m. sukilimų atmintis, tąsa to, kas pagal ATR galiojančias, ir nuo 1569 m. susitarimo išlikusias (nekeistas jokiu tarpusavio teisiniu ATR esamų ribų pakeitimo susitarimu) Unijinių ATR valstybių, Lenkijos su Lietuva garbės reikalas ateityje (tikėkim, prie Potsdamo 1945 m. nutarimų įgyvendinimo sietinas; juk nėr abi Prūsijos /t.y. laikinai valdyto ten Vokietijos ploto/ dalys amžiams JAV su Jungtine Karalyste p e r l e i s t o s “kažkam, kažkodėl, kažkaip ir kažkiek”.
Kalbant apie Vilniaus užgrobimą 1920 metais buvo būtina atsakyti į logiškai kylantį klausimą, kodėl 1919 metų pavasarį lietuviams sumušus bolševikus prie Alytaus, Kėdainių bei neleidus jiems įstvirtinti Ukmergėje, nebuvo imtasi Lietuvos kariuomenei įsitvirtinti sostinėje Vilniuje, bet bolševikai vyti toliau net už Zarasų. Taip išvijus bolševikus praktiškai iš visos Lietuvos ir toliau nesirūpinta įsitvirtinti sostinėje Vilniuje, kas atkurtai Lietuvos valstybei buvo svarbiausia, o kariuomenė mesta prieš Radviliškyje įsitvirtinusius bermontininkus.
Šie veiksmai patvirtintų, kad jau tuomet 1919 metų pradžioje Smetonos vadovaujama valdžia Vilnių buvo palikusi Lenkijai, tą patį patvirtinų ir šio klausimo dabar priimtas viešas nutylėjimas…
Ar ne dėl to dabar lenkiškasis Skvernelis užsimojo ne kur kitur, o Vilniuje paminklą Smetonai statyti.
Kas tai – patyčios iš Lietuvos, iš Tautos ar valstybinė repolonizacijos strategija…
priskirt, net Nausėdai, pagal Tamstą Vilną; belekokizmų surašyt virš kaklų gali kiek tik nori, net saboniškai-lavrinovičiškų patyčių lygyje (be skirtumo, ar kaltiems, ar nubotelėjusiems ir grobiant ar prievartaujant), bet kokį veiksmą ESAMŲ, nuo 1795 m. taip ir a b i p u s i š k a i teisėtai nuo pat ATR žlugimo nei iš Lenkijos, nei Lietuvos nepakeistų sienų grąžai, patartumėte gerb. Tamsta
Gal jau dererėtų vieną kartą ir visiems laikams įsiminti, kad po Liublino unijos jokių “abiejų- dviejų” nebeliko. Visa tapo vieniu – vardu Lenkijos karūnos respubliškai tvarkomas narodas (tauta, nacija).
Ir dar. Visa ta Jogailos užvirta lenkiška jovalynė į istorijos šiūkšlyną buvo “išversta” 1918 n. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktu. Ir lietuviui savo samprotavimuose jo dera šventai laikytis…
Ar jau kas atsiprašė už Seinų krašto okupaciją? Ar su visomis okupacijomis, nulenkę žemai galvas ir suklupę pagal ‘polska wiara’, mes turime sutikti? Kad ir su raidyno praplėtimu mūsų abėcėlėje?
Tamstos mintis teisinga . “Polska wiara” yra visų suklupimų, nusilenkimų , daužimosi krūtinėn kulokais priežastis. Nepilnavertiškumas užvaldė visas buvusias Lietuvos valdžias . Nematau pasikeitimo ir ateity.