Pristatant žurnalistės Rūtos Sinkevičienės knygą „(Pra)rasta karta“, kviečiu kalbėti ne tik apie kūrinį, bet ir mus pačius – tuos, kurie dar pamena nutylėjimus prie šeimos stalo, kai tėvai ir seneliai saugojo mus nuo tiesos, kad apsaugotų nuo sistemos.
Tai laikmetis kai priverstinėje tyloje prarasti dešimtmečiai, prarastos studijos dėl šeimos tremties istorijų ar darbas dėl vertybinio nenoro priklausyti partinei sistemai.
O tiems, kurie sugebėjo prisitaikyti, tai prarastas laikas, apie kurį ne viskas atskleista iki šiol – tai pleištas tarp išlikimo ir moralinių kompromisų.
Pastarųjų mėnesių LRT įvykiai ir mūsų visuomenės jautrumas laisvės klausimams rodo vieną – mumyse vis dar gyva baimė prarasti tai, ką iškovojome.
Tai tarsi apeiginis bandymas įteisinti žodžio laisvę ir savo pilietiškumą per nepriklausomybės kovos patirtį. Daug kam iš mūsų vis dar reikia simbolinių laužų deginimo, kad negrįžti į praeitį. Nutraukti tylą gali tik tik laisvė kalbėti be baimės.
Bet grįžkime prie Rūtos
Jai šie metai buvo itin reikšmingi ir sėkmingi, vainikuoti svarbiais pasiekimais: jai skirta garbinga Antano Macijausko premija, šiais metais ji tapo Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos nare. Kultūros ministerija jai suteikė Meno kūrėjo statusą, o metų pabaigoje ji pristatė naują dokumentinį filmą „Monsinjoro Alfonso Svarinsko homilija“ (skirtą 100-osioms jo metinėms).
– Rūta, kaip manote, kiek sovietmečio vis dar gyvena jūsų /mūsų pačių baimėse?
– Nuo penkiasdešimt metų trukusios okupacijos pasekmių sunkiai sveiksta mūsų visuomenė. Knygoje „(Pra)Rasta karta“ daug dėmesio skiriu užmaskuotam sovietiniam palikimui, tema ypač svarbi šių dienų Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, kai tarsi kartojasi neišmoktos pamokos.
Knygos tikslas
Atkreipti dėmesį į sovietų valdžios paliktus spąstus, atpažinti jos metodus dabartinės Rusijos laikysenoje. Penkiasdešimt metų sovietų okupacijos Lietuvoje paveikė kelių kartų sąmonę. Daugelis žmonių tebesiilgi sovietmečio, tapę okupantų apgalvoto plano dalimi.
Ši masė žmonių šiandien veikia pagal Kremliaus strategų nepasitenkinimo kurstymo metodikas. Propaganda ir toliau naudojama, įtaigos mechanizmai veikia iki šiol, o sovietai yra geriausi propagandos mokytojai, net mūsų vaikai tebesrebia tai, ką jie įkalė į galvas mūsų tėvams ir seneliams.
– Kurioje žodžio (Pra)Rasta pusėje esame šiandien?
– Žiūrint, ką vertinsime, – ar tai ką sukūrėme, atradome, pasiekėme, ar tai ką praradome: žuvusius kovose už nepriklausomybę, šimtus tūkstančius pražudytus alkoholio pandemijos. Ar nuskendusius nevilties vandenynuose, nukankintus nematomais kalėjimais virtusiose psichiatrijos ligoninėse…
Ne gana to, siekiant suskaldyti lietuvius, Kremlius, besibaigiant sovietmečiui, tarsi užminavo ideologinėmis minomis Lietuvos žmonių sąmonę. Propagandiniai sektantai, norėdami mus skaldyti ir valdyti, kai jau jų nebus, siekė, kad mes rietumėmės toliau, savo vėliavų kotais vieni kitiems daužytume per galvas, prieš savo policiją eitume su akmenimis.
Šių dienų įvykiai, visuomenės susiskaldymas labai patenkinta sovietų valdžios lūkesčius. Iš mūsų istorinės atminties trina, kokius įrankius pasitelkę komunizmo ideologai niekino mūsų vertybes, tikėjimą, atėmė nuosavybę, kaip „plovė smegenis“ ir baimėje vertė eiti į „laimingą rytojų“.
– Prarasta karta išmoko turėti dvi tapatybes: vieną sistemai, kitą sau. Ar tai svarbu visiems laikams?
– Žmonių noras išgyventi, išlikti ne kartą mūsų istorijoje vertė tai daryti. Tos savybės padėjo išgyventi sovietmetį, neprarasti tapatybės, žinoma ne visiems.
Sovietmečio karta
Daugelis liko nepagydomai susirgę sovietmečio ilgesiu. Jį išgyvenusioms kartoms tikrai teko visko per daug. Matydama dabartinius jaunus žmones, kurie iš milijonų kelių renkasi kompiuterio ekraną, manau, kad mes esame ypatinga karta, mes nieko nepraleidome, bent jau tie, kurie norėjo.
– Jūsų knygoje kalbinami labai skirtingi žmonės – nuo kultinių muzikantų iki menininkų. Pagal kokį bruožą rinkotės pašnekovus?
– Knygoje savo patirtimi ir prisiminimais dalinasi žinomi žmonės – sovietmečio karta, kurią prarastąja vadiname tik simboliškai. Svarbiausias dalykas – tai turėjo būti dar negirdėti pasakojimai, demaskuojantys sovietmečio dvilypumą.
– Kas iš pašnekovų Jums paliko didžiausią įspūdį?
– Tie, kurie savo kailiu patyrė, kaip veikė okupantų valdžios „žmogaus teisės“. Tai ir menininkas Gitenis Umbrasas, per prievartą gydytas „psichuškėse“ nuo laisvės Lietuvai troškimo.
Tai ir Dana Migaliova, buvusi „Vilties“ prezidentė, mačiusi kaip „nereikalingus“ žmones, sutrikusio proto vaikus marindavo badu iki mirties, ir gydytojas Alis Baublys, kurio tėvas ir geriausias draugas žuvo per „daktarų lėktuvo“ katastrofą. Ir daugybė kitų.
Nepriklausomybės karta
– Jūsų knyga yra puikus gidas nepriklausomybės kartai. Kokia knygos svarba šiandien?
– Gal būt geriausiai į šį klausimą atsakė laiškas dar LRT televizijos laidos „(Pra)Rasta karta“ žiūrovų, adresuotas man. Tuo metu jiems buvo apie trisdešimt ir šiek tiek vyresni. Išsaugojau šitą laišką savo pašte, jis svarbus ir šiandien, geriausia atsako į klausimą apie knygos svarbą.
Laba diena. Bandau susisiekti su žurnaliste ir laidos „(Pra)rasta karta“ vedėja Rūta Sinkevičiene.
Noriu Rūtai ir visai laidos komandai padėkoti už puikią laidą. Kiekvieną savaitę laukiame išeinančios naujos laidos, kurią patogiai žiūrime per lrt.lt/mediateką.
Manau, kad ši laida ypač svarbi mano kartai, t. y. gimusiems tarp 1990 ir 2000 metų, nes mes dar prisimename sovietinio palikimo trupinius (vaikų darželius, senąsias parduotuves, automobilius ir pan.), todėl dar galime įsijausti į tai ką patyrė mūsų tėvai ir seneliai.
Dėl šios priežasties godžiai žiūrime jūsų laidas, kurios tai sugraudina, tai pralinksmina. Iš tiesų laida „(Pra)rasta karta“ atskleidė daug dalykų apie mus pačius, mūsų tėvus, visuomenę, kurie iki šiol buvo labiau nujausti, bet neįsisąmoninti.
Pasižiūrėjus jūsų laidas atsivėrė daug naujų temų diskusijoms su tėvais ir seneliais, sustiprinote mūsų ryšį. Ačiū už visa tai!Tikiuosi ši mano žinutė pasieks laidos autorę Rūtą Sinkevičienę, kuriai iš tikrųjų noriu padėkoti už puikią ir savalaikę laidą.
Pasitikdami 2026-uosius, minėsime Sausio 13-ąją, kai žiauria jėga bandomas palaužti tautos apsisprendimas atsilaikė. Tikiu, kad mūsų žmonės išsaugos laisvą dvasią ir žodį, išlikdami ta karta, kuri supranta savo laisvės vertę.
Gruodžio 18 d. į Žurnalistų namus rinkosi gausus būrys žiniasklaidos profesionalų ir kolegų. Rūtos Sinkevičienės autobiografinės knygos „(Pra)Rasta karta“ pristatymas užbaigė 2025 m. kultūros renginių ciklą Žurnalistų namuose.
Straipsnyje aptarinėjama ir pristatoma R. Sinkevičienės knyga “Prarasta karta” Aptariama praėjusios socialistinės, socialiai orentuotos piliečiams sistemos trūkumus, tos sistemos veikimą dabartinės Lietuvos gyvenimui, aptarinėjama dabartinė kapitalistinė valstybės gyvenimo tvarka. Teigiama, kad daug dabartinio gyvenimo nesėkmių visuomenė atsinešė iš buvusios prieš 35 m. socialistinės sistemos. Su šiuo teiginiu nesutinku, nes dabartiniame valstybės gyvenime didesnė pusė nesėkmių valstybei kyla dėl netinkamų, neteisingų būdų piliečiams pelnytis, daryti pinigus, saujelei turtėti. Šis nuolatinis pinigų, turtėjimo nuolatinis siekis dažnai vyksta nusikalstamu būdu. Praturtėjusi piliečių dalis tarsi pati savaime atsitolina, atsiskiria nuo kitų, tampa privelegijuota, iškirtinė. Galima sakyti, kad šis turtėjimo jausmas ir jo siekis iš Lietuvos išviliojo gal milijoną piliečių. Visa tai valstybę gerokai susilpnino. Nepasotinamai turtingi į Lietuvą kviečiasi imigrantus, svetimus savo kalba ir religija. Jie valstybei kelia tik naujas problemas. Šios valstybę griaujančios problemos yra taip akivaizdžios, kad jos šaukte šaukia. Kodėl prieš 35 metus, dalyvaudami Lietuvos atkūrime beveik visi Lietuvos piliečiai buvo tokie vieningi bei ryžtingi kovojant dėl valstybės? Viena iš pagrindinių priežasčių buvo ta, kad mes tada buvom visi lygūs savo turtine padėtimi.
Tikrai? Lygūs ?
imigrantus kviečiasi ne bet kas, o žydai – landsberg, šimon, kaščėj – jie visados kenkia kitoms tautoms