Šiemet sukanka lygiai 100 metų nuo Širvintų-Giedraičių mūšio – vieno paskutinių didžiųjų mūšių Lietuvos istorijoje ir viena svarbiausių Nepriklausomybės kovų mūšio. Apie šį mūšį mes kalbėsimės su istoriku, jau ne kartą kalbintu mūsų laidoje, Algiu Kasperavičiumi.
Pradėsim net ne nuo mūšio, nes mūšio reikšmė išryškėja platesniame istoriniame kontekste.
Buvo sąlygos, kurios padarė jį reikšmingu (šiaip jau nelabai didžiulį mūšį), bet jis buvo reikšmingas tuo, kad užbaigė vieną etapą. Deja, ne taip, kaip lietuviai tikėjosi, bet ir ne pačiu blogiausiu būdu.
Jis buvo laimėtas, bet ne visi tikslai buvo pasiekti.
Pagal Vasario 16-osios aktą Lietuvos valstybės Nepriklausomybė atkurta su sostine Vilniuje. Tai esminė valstybinė nuostata. Beje, tuo yra ir imperatyviai nustatya, kad Steigiamasis Seimas privalo būti šaukiamas sostinėje Vilniuje.
Tačiau Smetonos Vyriausybė to nesilaiko ir Steigiamąjį Seimą net po poros metų sušaukia Kaune. Akivaizdu, kad tokiu Vasario 16-osios akto nesilaikymo veiksmu yra keliamos abejonės, ar Vilnių Smetonos valdžia dar laiko aktu deklaruota Lietuva. Tai viena.
Antra, logiška, kad, 1919 m. ankstyvą pavasarį Lietuvos kariuomenei Bobriškių kautynėse (šalia Varėnos) sumušus pilsudskininkus, beje, šios kautynės viešumoje apskritai nutylimos), o prie Alytaus ir Kėdainų bolševikus, kariuomenė nuo Alytaus privalėjo būti nukreipta Vilniui užvaldyti, tačiau kažkodėl ji buvo nukreipta link Ukmergės ir toliau link Zarasų.
Iš tokių Smetonos valdžios asmenų neadekvačių veiksmų susidaro įspūdis, kad Vilnius veikiau ne prarastas buvo, o tiesiog Smetonos valdžiai deramai neveikiant – atiduotas.