Rugpjūčio 4 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pranešė Lietuvos Ypatingajame archyve rastas prieš šimtą metų, 1920 m. rugpjūčio 3 d., rašytas Lietuvos komunistų partijos vadovo Vinco Mickevičiaus–Kapsuko laiškas į Maskvą atskleidžia, kad panašiems apgaulės veiksmams komunistai ruošėsi ištisą Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetį.
Prieš aštuoniasdešimt metų Lietuva buvo prievarta inkorporuota į SSRS. 1940 m. rugpjūčio 3 d. šį neteisėtą prievartinį veiksmą Sovietų Sąjunga bandė paslėpti po marionetinio Liaudies Seimo deklaracija dėl Lietuvos įstojimo į SSRS.
1920 m. liepos 12 d. Maskvoje Sovietų Rusija su naujai atgimusia Lietuvos Respublika pasirašė taikos sutartį, pagal kurią Rusija gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu.
Po kelių savaičių, 1920 m. rugpjūčio 3 d. rašytas Mickevičiaus Kapsuko laiškas akivaizdžiai parodo, kaip iš tiesų Rusija ir jos buvęs vietininkas okupuotoje Lietuvos dalyje vertino šią sutartį: ruoštasi tolesnei diversinei ir propagandinei kovai prieš Lietuvos valstybę, nepaisant bado ir skurdo bolševikinėje Rusijoje, tokiems reikalams skiriamos milžiniškos lėšos. Laiškas rašytas nusilpusiai Raudonajai Armijai traukiantis iš jos okupuoto Vilniaus (Raudonoji armija įsibrovė į Vilnių 1919 m. sausio 5 dieną), laiško autorius Vincas Mickevičius–Kapsukas –pirmąjį 1919 m. pusmetį gyvavusios Litbelo socialistinės respublikos (okupuotos Lietuvos dalies ir Baltarusijos) ministras pirmininkas.
Laiške minima Baltoji Lietuva yra laisva Lietuvos Respublikos dalis, savivaldybės Dūma – miesto taryba, baltalietuviai – Lietuvos Respublikos piliečiai, keturios kalbos – keturios oficialios Litbelo kalbos: lietuvių, lenkų, rusų ir žydų.
Laišką rado Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistė Daiva Vilkelytė.
SLAPTAI
Centriniam R.K.P/Bolševikų/ komitetui
Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija
Centrinis komitetas
1920 m. rugpjūčio 3 d.
Nr. 1978
Vilnius
GERBIAMIEJI DRAUGAI
Taip susiklostė aplinkybės, kad mes vėl turime palikti Vilnių ir pereiti čia į pogrindinį darbą. Darbas plečiasi. Nuotaika Lietuvos kareivių tarpe mums labai palanki. Bet jie išsibarstę po visą šalį, todėl sunku veikti. Baltosios Lietuvos darbininkai irgi mūsų pusėje, bet taip pat išsibarstę. Kauno savivaldybės Dūmos rinkimų metu pagal mūsų sąrašą pateko 13 žmonių /iš 50/. Darbininkai pasiruošę išstoti, bet negali suvaidinti lemiamo vaidmens. To nepaisydami, mes nepailstamai vykdome parengiamuosius darbus tarp kareivių ir darbininkų.
Vilniaus spekuliantai, žinoma, nekantraudami laukia baltalietuvių pasirodymo. Miesto varguomenė – taip pat. Bet svari darbininkų dalis remia mus net badaudami. Iš visų jėgų stengiamės suorganizuoti stiprias profsąjungas ir savo ekonomine politika bent iš dalies ištaisyti tai, kas buvo sugadinta įvairiomis trofėjų ir apskaitos komisijomis. Deja, tik dabar galime pradėti dalyti kokius nors maisto davinius.
Kaimuose, kur yra mūsų pagrindinis ramstis, dauguma darbininkų ir valstiečių ryžtingai yra mūsų pusėje, net atsilikusioje Vilniaus gubernijoje. Ten plėtojam darbą, organizuojame kumečių profsąjungas, kaimo ir valsčių sovietus, kumečių komitetus, jų globon perduodame pabėgusiųjų dvarininkų žemes. Kartu su baltalietuviais sugrįžta dvarininkai – tai puikiausia agitacija mūsų naudai.
Apskritai mūsų darbas dabar vyksta labai intensyviai. Leidžiame kasdien 4 kalbomis partinius laikraščius. Siunčiame jums pavyzdžius. Radome popieriaus, stengiamės jį išnaudoti mūsų propagandai, nepaisydami baltalietuvių protestų. Leidžiam daug lapų, platinimas tarp Lietuvos kareivių vyksta labai sėkmingai.
Vilniuje stengiamės palikti gerai įrengtą partinį aparatą.
Labai trūksta pinigų. Tuo tarpu būtina Vilniuje palikti komitetą su stambesne pinigų suma. Todėl prašom skubos tvarka asignuoti pogrindiniam darbui Lietuvoje 1 milijoną seno tipo piniginių vienetų ir 2 milijonų vertės briliantų, kuriuos yra daug lengviau paslėpti.
Litbelo pavedimu Mickevič Kapsukas
Pasirašei su kaimyne taikos sutartį, ir užmiršk ramybę, žmonių ir valstybės saugumą… Sutartis bus nuo pirmos akimirkos sulaužyta, kai tu su savais dar iki ašarų pasiektąja ,,pergale” džiaugsitės ir nematysite, kas JAU panosėje vyksta…
Kai kaltina Smetoną diktatoriškumu, nesupranta tos situacijos, kai iš paviršiaus Lietuva dar lyg ir laisva, lyg ir turi savo išrinktą valdžią, o iš visų pakampių vis tankiau dygsta dosniai Kremliaus pinigėliais ,,laistomi” ir apmokomi ,,daigai”, kai net ir vyriausybės nariai, vieni naiviai nesigaudantys, perdėm pasitikintys savimi ir Vakarais, o kiti jau Kremliaus papirkti, niekais paverčia pastangas valstybę jau ne tiek stiprinti, kiek apskritai nepriklausomą išsaugoti… O dar ir įvykiai Vakaruose, ten vykstantys raudonųjų organizuojami streikai ir riaušės, Hitlerio šalininkų neaišku kas, jokios vilties Lietuvai neteikia… Velnioniška atsakomybė, o remtis nelabai yra kuo – visi lyg pabaidytų vištų pulkas kas kur traukia, kas ką kudakuoja…
Pasirašei su banditiška valstybę taiką , jau viena koja grabe, o jei dar pridedi “neutralitetą” – viskas.
įdomu štai kas: “Vilniaus spekuliantai, žinoma, nekantraudami laukia baltalietuvių. Miesto varguomenė – irgi.”. Ir jokio lenkų laukimo. Iki Želigovskio “maišto” buvo likę vos pora mėnesių …
O, iš tiesų! – Šaunu, AČIŪ.
Tiesa sakant, dar nežinia, katra iš sesyčių šioje srityje daugiau pasiekė. Manau, abi niekuo ,,nesibridijo”, kai prieš akis atsirasdavo jas viliojančios teritorijos kąsnis. Abiejų žandikauliai kaukšėdavo, tartum pelę išvydusios katės.
Vincento Mickevičiaus, Michailo Tuchačevskio, Felikso Dzeržinskio grubiios leninteroristines kastos už EUROPOS PINIGUS ant rytu Europos uzleisto “raudonojo tvano” sustabdymas is po 1795 m. Didziosios Nelaimes unijinei ATR 2 V a l s t y b i n g u m u s del tingaus zioplumopraradusiai, prajovo zemaitiskojo Pilsudskioko “unijinis” neatskiriamos ATR isikalimas buvo ir musu nesekme (laikina), ir m o m e n t i n e sekme (tada), Tvana sulaikius, is jo “salyginai” Vilniu atgaut ir I S L IK T nuo 1944 m. su atskira sau (sava nuo 1990 m.) sostine.
Keisti istoriniu grubumu vingiai, aisku tokio kapitalo (ir “pilietiju”) kaip vokieciai-sveicarai 1917-1920, ar anglakalbiskojo bankizmo pries-po-antkolonijonio kapitalo “klestetoju” sau – nuo 1945-08-02, mus – latvius – estus ir VISA PRUSU ZEME ant setoniskojo aukuro sviedus
Senoviniai reikalai įdomūs ir pamokantys. Be jokios abejonės. O kada bus energetikos specialisto profesionalus analitinis straipsnis apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę: dujos, nafta, elektra, laivas, atominė? Kur mes esame šiuo metu, koks konkrečių politikių ir politikų indėlis į dabartinę energetinę nepriklausomybę? Kokia ji? Jei apsilankyti ru portaluose, ten retkarčiais galima rasti straipsnių apie baisiausius komunistų nusikaltimus Rusijoje po 1917 m. perversmo, bet bent jau man neteko sutikti straipsnių, kurie kritikuotų jų aukščiausią dabartinę valdžią ar bet jau kritiškai nagrinėtų jos veiksmus.
Taip ir išsiduos… Ana va, kas atsitiko su žurnalistais, nebepamenu, ką išsiaiškinusiais buv. Jugoslavijos teritorijoje, dar kažkur, ir tai paviešinusiais. Ir ar ne tie patys išsiaiškino RU valdininkų vardu Čekijoje supirktus didžiulius žemių plotus strateginėse vietose…
„Labai trūksta pinigų. Tuo tarpu būtina Vilniuje palikti komitetą su stambesne pinigų suma. Todėl prašom skubos tvarka asignuoti pogrindiniam darbui Lietuvoje 1 milijoną seno tipo piniginių vienetų ir 2 milijonų vertės briliantų, kuriuos yra daug lengviau paslėpti.“ – praėjo 100 metų, o kas pasikeitė? Kreiptis, skirti, gauti, įsisavinti! O jie finansines ataskaitas kokias rašė? Kiek sau įsidėdavo? Nejaugi nieko?
Tokiu atveju geriau būtų pavogę ir pragėrę, užuot panaudoję veiklai prie LT nepriklausomybę, žmonėms kiršinti, dezinformuoti, žudyti.
Svarbiausia – babkės