O. Voverienė. Lietuvos sargybiniai užgrobtose lietuviškose žemėse kada ir kaip jas atgausime? Lietuvių raštijos pradininkas Martynas Mažvydas (1520-1563)

Pirmosios lietuviškos knygos autoriui 500 metų

Prieš 500 metų, 1520 metais gimė Martynas Mažvydas Vakarų Žemaitijoje (spėjama Švėkšnos ar Žemaičių Naumiesčio viename iš kaimų, neturtingų bajorų šeimoje). Martynas Mažvydas Vaitkūnas, pirmosios lietuviškos knygos, taip ir vadinamos Mažvydo „Katekizmu“ autorius, 1546-1548 metais, pastebėtas kaip gabus jaunuolis to meto Prūsijos kunigaikščio iš gediminaičių dinastijos Albrechto Brandenburgiečio ir pakviestas studijuoti į Karaliaučiaus universitetą, savo laiške kunigaikščiui 1546 m. birželio 8 d jam nuoširdžiai padėkojo. Ir… pateisino kunigaikščio viltis. 1547 metais parašė pirmąją lietuvišką knygą „Katekizmą“ (Katechismusa prasti žadei, makslas skaityma rašta ir giesmes krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytas) (Karaliaučius, 1547).

Iš pradžių išleidžiami tik 3 knygos egzemplioriai, o vėliau 300 egzempliorių tiražu pasirūpino pats kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis. 1548 metais baigęs universitetą Martynas Mažvydas įgijo menų bakalauro diplomą buvo įšventintas į kunigus evangelikus (protestantus) ir paskirtas kunigu djakonu į Ragainės (dabar Nėman) bažnytėlę. Čia vedė buvusio klebono dukterį Benigną Laurenstern. 1554 metais buvo paskirtas visos Ragainės apskrities arkidjakonu, apskrities valdytoju, vertėju. Buvo sukaupęs didžiulę biblioteką – lenkų, vokiečių, lotynų kalbomis, mokėjo tas kalbas. XVI a. jis priklausė pirmajai evangelikų kartai, buvo vienas iš jos rėmėjų ir pradininkų.

Didžiojoje to meto Lietuvoje evangelikai buvo persekiojami, sodinami į kalėjimus, kartais net ir žudomi. Mažoji Lietuva buvo evangelikų kraštas. „Katekizmas“ buvo parašytas, vadovaujantis to meto katekizmais, išleistais lotynų ir lenkų kalbomis: G. Sauromano (Sauromman) lotynų elementoriumi (1529), ir lenkų: J. Seklugano (Seckluegano) (1545), J. Maleskio (1546), ir J. Viličo (Willicho) „Katekizmu“ (1542). Po „Katekizmo“ Martynas Mažvydas išleido dar keletą knygų „Giesmė Šv. Ambraziejaus bei Šv. Augustino“ (1549); tris velykines giesmes su gaidomis. Parašė ir išleido pirmąją lietuvių kalba krikšto apeigų knygą, vadovą kunigams evangelikams „Forma chrikštima, tvarka“ (1558), pirmąjį lietuvišką giesmyną „Giesmes chrikščioniškas“ (1559, 1570).

Tuo metu Karaliaučius, valdomas gediminaičio Albrechto Brandenburgiečio, jo pastangomis buvo šviesiausias Lietuvos miestas. Kunigaikščiui rūpėjo ne tik to miesto architektūra ir jo pilies gražumas bet ir to krašto žmonių kultūra. Todėl jis iš visos Lietuvos kvietėsi į Karaliaučių išsilavinusius žmones ir stengėsi sudaryti jiems tokias sąlygas, kad jie čia jaustųsi geriausiai. Taigi tuo metu Karaliaučiuje gyveno ir dirbo ne tik lietuviško rašto pradininkas Martynas Mažvydas, bet ir pirmosios lietuviškos gramatikos kūrėjas Danielius Kleinas, ir pirmasis Biblijos vertėjas Bretkūnas, kultūrininkas-teologas Stanislovas Rapolionis, jau buvo daug mokytojų ir Prūsijos karalienės Luizos įkurtoji Įsrūties Karalienės mokytojų seminarija, kurioje buvo rengiami mokytojai evangelikai, daugybė spaustuvių, kurios aprūpindavo vėliau slaptų knygnešių išvežama spauda visą Lietuvą.

Karaliaučiuje buvo daugybė meno, dailės, kultūrinių renginių rengimo įstaigėlių, būrelių, ratelių, draugijų, ir svarbiausia – Karaliaučiaus universitetas, į kurį atvažiuodavo studijuoti bajoraičiai net iš Didžiosios Lietuvos. 1544-1828 metais jį baigė 13 370 bajorai jaunikaičiai iš Lietuvos, tarp jų K. Donelaitis, M. L. G. Rėza, Martynas Mažvydas, J. Zavišas, M. Pretorijus, F. Kuršaitis, J. Brodovskis, K. Milkus ir daugelis kitų Lietuvos šviesuolių. Taigi, to meto Karaliaučius – buvo vienas svarbiausių Lietuvos mokslo ir kultūros centrų, kurį garsino to meto jame gyvenę ar studijavę šviesuoliai, o Universitetas savo ruožtu juos garsino. Šiandien, jau iš laiko perspektyvos, galime drąsiai teigti, kad Karaliaučius ir jo universitetas buvo Lietuvos mokslo ir kultūros lopšys ir jam derėtų skirti žymiai daugiau dėmesio, negu jis turėjo iki šiol.

Kaip rašo Aloyzas Pranaitis, Antrojo pasaulinio karo metu Mažoji Lietuva priklausė Vokietijai. Prieš 75 metus į ją įsiveržė 1944 m. spalio 16 d. Sovietų Sąjungos kariuomenė. Klaipėdos kraštas buvo laikomas Sovietų Sąjungos dalimi, todėl jis nebuvo smarkiai niokojamas, o už Nemuno buvo tikroji Vokietija – Rytų Prūsija. Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę civilių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Vyrai buvo žudomi, o moterys prievartaujamos, įskaitant ir aštuonmetes mergaites. Ne visi sovietų karininkai pritarė tokiam savo karių elgesiui, dalis jų piktinosi armijos demoralizavimu ir tokius įvykius laikė kariuomenės vardo žeminimu.

Tragiškas likimas laukė ir tų Mažosios Lietuvos gyventojų, kurie bandė ištrūkti, pabėgti. 1945 metais žiemą tūkstančiai besitraukiančių per užšalusias Kuršių marias pabėgėlių buvo subombarduoti ir sušaudyti. Buvo skandinami ir laivai su pabėgėliais. Skaičiuojama, kad per Rytprūsių operaciją rusai paskandino 73 laivus su pabėgėliais. Didžiausia tragedija įvyko 1945 m. sausio 30 d., kai sovietų povandeninis laivas nuskandino lainerį „Wilhelmą Gustloffą“. Katastrofos metu žuvo 9,5 tūkstančio žmonių (kur kas daugiau, nei nuskendus „Titanikui“). Laivą nuskandinęs moldavų kilmės kariškis Aleksandras Marinesku gavo Sovietų Sąjungos didvyrio vardą. Jo garbei Karaliaučiuje pastatytas didingas paminklas ant Priegliaus kranto.

Išlikę gyvi Mažosios Lietuvos gyventojai buvo sugrūsti į Karaliaučiaus, Įsrūties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kur jų laukė vergiškas darbas, o dažno ir mirtis. Atsirado tūkstančiai našlaičių, taip vadinamų „vilko vaikų“, kurie gelbėdamiesi nuo bado, tiltu per Nemuną arba prekiniais traukiniais bėgo į Lietuvą.

Iki 1944 m. Prūsijoje gyveno 2,6 mljn., per paskutinį Antrojo pasaulinio karo pusmetį gyventojų sumažėjo 4 kartus. Didelė gyventojų dalis spėjo pasitraukti, tačiau per 300 tūkstančių (iš jų apie 130 tūkstančių prūsų lietuvių kilmės) buvo rusų kariuomenės žvėriškai išžudyti, 1945 metų pabaigoje Karaliaučiuje buvo likę viso labo 160 tūkstančių gyventojų. Nusiaubtas Karaliaučiaus kraštas Potsdamo konferencijos susitarimu 1945 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikinai atiduotas administruoti Sovietų Sąjungai.

Nuo 1945 metų rudens į Karaliaučiaus kraštą ėmus siųsti rusakalbius kolonistus, prasidėjo nenutrūkstamas Karaliaučiaus kolonizavimas. 1947 metų spalio 11 d. SSRS Ministrų Taryba, pažeisdama 1907 metų Hagos Konvenciją, priėmė nutarimą „Dėl vokiečių iškeldinimo ir Karaliaučiaus srities“. 102 tūkstančiai vietos gyventojų, atlaikiusių sovietinį terorą, beveik tuščiomis rankomis, buvo deportuoti į Rytų Vokietiją. Senųjų gyventojų dvasinis ir kultūrinis paveldas buvo sunaikintas, istoriniai vietovardžiai barbariškai pakeisti rusiškais: pats Karaliaučius tapo Kaliningradu, Ragainė – Sovietsku, Tilžė – Nėmanu, Lazdynai – Krasnoznamensku, Pilkalnis – Dobrovolsku, Būdviečiai – Malomožaisku, Trapėnai – Nemanskoje, Gastai – Slavsku, Krakėnai – Jasnoje, Stalupėnai – Nesterovu ir t.t. (Aloyzas Pranaitis. Martyno Mažvydo šviesa Mažojoje Lietuvoje // Lietuvos aidas. – 2020, kovo 14-21, p. 6).

Genocidą išgyvenusių Prūsijos lietuvių prisiminimuose ryški nostalgija savo lietuviškai – prūsiškai tėviškei, kad ir koks skaudus kančių jų patirtų joje atminimas. Lėnė Giruteit Kujus Šimėnienė po jos patirtų pokaryje kančių savo tėvynėje dar atkentėjo ir 7-rių metų tremtį Kazachstane. Po tremties sutiko savo tėvynėje lietuvį buvusį politinį kalinį Juozą Šimėną, už jo ištekėjo, sulaukė sūnaus Jono ir savo žemėje iškeliavo į Amžinybę. Tokio pat likimo sulaukė ir prūsė Šarlotė Vilkutait, atkentėjusi pokario kančias, dar keletą metų buvo uždaryta Gastų lageryje. Išėjusi iš jo sutiko lietuvį politinį kalinį Praną Meškauską, ištekėjo už jo ir sulaukė 7 vaikų. Manfredas Šamborskis, kilmingas to krašto bajoras, iš garsios lietuviškos Boguslavo Radvilos giminės, po karo taip ir liko gyventi Karaliaučiaus krašte, nors jo sūnus Sigitas Šamborskis jau gyvena Kaune.

Pastaruoju metu, kai rusai Karaliaučių pavertė galingu savo ginklų saugojimo sandėliu, jie mėgina Karaliaučių ir jo apylinkes pakišti po galingu to krašto neprieinamumo gaubtu. Žmonių ir jų gyvenimo tame krašte suvaržymai pasibaisėtinai atgrasūs, todėl, manau, ne vienam lietuviui, ypač jauniems, neretai ir norisi palikti šitą, nors ir gimtąjį savo kraštą. Ar pakaks jėgų, bent jau kritinei masei, pasilikti tame krašte Lietuvos kojomis, akimis ir ausimis? Kaip kadaise liko budėti lietuvių Čibirų šeima Vilniaus krašte, kai Lenkija okupavo Vilniaus kraštą? Jų auka ir lietuvių viltis, kad Vilnius anksčiau ar vėliau, kaip buvo mūsų protėvių sostinė, taip ir bus. Išsipildė. Anksčiau ar vėliau atgims ir Mažoji Lietuva su jos sostine Karaliaučiumi.

Tai tik – planų ir laiko klausimas. Neabejoju. Ateina valingos išsilavinusios ir patriotiškos lietuvių kartos į Lietuvą. Su didelėmis valios galimybėmis. Jie susitvarkys geriau, negu mūsų kartos. Bus čia Lietuva laisva ir galinga. Niekam nepataikaujanti. Ir nekeliaklupsčiaujanti. Turi gi būti pasaulyje teisybė. O dabar – svarbiausia Ragainė. Ir mūsų kultūros ir raštijos pradininko Martyno Mažvydo palaikų suradimas, perlaidojimas ir jo kapas. Kol to nepadarysime, kol Martynui Mažvydui skolos už jo žygdarbį neatiduosime – neturėsime nei savo tikros lietuviškos kultūros, nei ramybės ir į aną, geresnįjį amžinąjį gyvenimą išėję. Turime tą padaryti visi: susitelkę petis prie peties. Tai mūsų kartų – svarbiausias uždavinys. Idealistinis. Didelis ir sunkus.

Jam jau ruoštasi daug metų. Verčiu vieną po kito žurnalistės Laimos Pangonytės raštus: Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui p. V. Pranskiečiui, Lietuvos Respublikos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios Vyskupo Mindaugo Sabučio, Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Istorijos skyriaus posėdžio, pasirašyto posėdžio pirmininkės dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienė ir Gitanos Zujienės, Lietuvos istorijos instituto direktoriaus dr. Rimanto Miknio, Lietuvos Vytauto Didžiojo rektoriaus Juozo Augučio su prašymais patvirtinti mūsų kultūros ir raštijos pradininko Martyno Mažvydo palaikų ir jo kapo paiešką, rengti jo perlaidojimą Karaliaučiaus žemėse arba Lietuvoje, kad žmonės galėtų šį garbingą vyrą nuolat lankyti ir prisiminti jo žygdarbį.

Visi tie laiškai LR Seimo Pirmininkui Viktorui Pranskiečiui liudija, kad jau atėjo laikas imtis konkrečių veiksmų valstybiniu lygmeniu ir pradėti derybas su Rusija dėl galimybės pradėti vykdyti projektą Ragainėje. Visa, kas buvo įmanoma padaryti visuomeniniais pagrindais, jau padaryta, dabar jau atėjo laikas pasirūpinti Lietuvos valstybės sūnaus, valstybei ir jos kultūrai didžiai nusipelniusio, Martyno Mažvydo palaikais ir jo kapu pačiai valstybei Lietuvai.

Kaip Lietuvos pilietė noriu nuoširdžiai padėkoti žurnalistei, Lietuvos metraštininkei Laimai Pangonytei už jos pilietišką požiūrį šiuo klausimu. Jeigu ne jos darbai, žygiai ir pastangos surasti Martyno Mažvydo kapą ir jį sutvarkyti, kažin ar būčiau kada nors apie tai susimąsčiusi.