Vaclovas Bagdonavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Vaclovas Bagdonavičius gimė 1941 m. rugsėjo 2 d. Gervėnuose, Kurtuvėnų vals. 1960-1965 metais studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Apgynė daktaro disertaciją (1987). Nuo 1972 m. dirbo Lietuvos kultūros, filosofijos ir meno institute, nuo 1992 m. jo direktorius. Nuo 1996 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete. 1988 m. įkūrė Vydūno draugiją ir jai vadovavo. Nuo 1967 m. buvo vienas iš Indijos bičiulių draugijos steigėjų. Lietuvos kultūros fondo valdybos narys, Tautos namų tarybos ir Mažosios Lietuvos reikalų tarybos narys. Žurnalo „Filosofija. Sociologija bei Humanistika“ redakcinės kolegijos pirmininko pavaduotojas. Parengė ir išleido knygas „Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai“ (1987), sudarė ir redagavo straipsnių rinkinį „Vydūnas lietuvių kultūroje“ (1994).

1988 metais jo iniciatyva buvo įsteigta Vydūno draugija. Jis jai daug metų vadovavo… Paskutiniaisiais jo gyvenimo metais buvo tos draugijos garbės pirmininkas. Parengė ir išleido 10 knygų, įprasminančių unikalaus kūrėjo, filosofo Vydūno gyvenimą ir kūrybą bei parodančių jo kūrybos reikšmę Lietuvos kultūrai. bei Mažosios Lietuvos dvasiniam gyvenimui. Parengė leidybai Vydūno raštus 1-4 tomus (1990-1994), inicijavo Vydūno palaikų perkėlimą iš Detmoldo (Vokietija) ir palaidojimą Lietuvoje, Bitėnų-Rambyno kapinaitėse. Visas filosofo Vaclovo Bagdonavičiaus gyvenimas buvo skirtas Mažosios Lietuvos ir joje gyvenusių didžiųjų Lietuvos asmenybių tyrimui ir jų prikėlimui Amžinybei bei jų įtakos visai Lietuvos kultūros analizei. Tačiau visada jo kūrybinės biografijos centre buvo to krašto talentingiausias kūrėjas Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Vaclovui Bagdonavičiui Vydūnas visada atrodė mokslininko ir mąstytojo idealas, kiekvienam lietuviui inteligentui sektinas pavyzdys. Apgailestaudamas pripažino „Žinoma netapau savo idealo kopija, bet visada stengiausi į jį lygiuotis“

1991 metais prie naujai supilto Vydūno kapo Lietuvoje, Bitėnų-Rambyno kapinaitėse, filosofas V. Bagdonavičius kalbėjo: „Nuo mūsų kojų nukrito pančiai, nuo rankų antrankiai, pranyko kitokia prievarta. Mes įgijome galimybę eiti ten, kur norime ir kaip norime. Tik ar pakankamai šviesos tame mūsų kelyje? Tik ar einame tikrai žiną, kur, būtent reikia eiti ir koks svarbiausia to ėjimo tikslas? Ar neužmirštame kažko labai svarbaus, gal gi net svarbiausia? O ar tas svarbiausias dalykas nėra tai, apie ką byloja dvylika giliausios išminties filosofijos traktatų, daugiau kaip trisdešimt dramos veikalų, šimtai rašinių laikraščiuose ir žurnaluose? Ar nereikia pasitikslinti mūsų išoriškai lyg ir nebevaržomo ėjimo kryptį ir paieškoti tikslesnių kompasų tai ėjimo krypčiai nustatyti?

Minint Vydūno 150-ąsias gimimo metines, filosofo Vaclovo Bagdonavičiaus iniciatyva ir pastangomis, 2018-ieji metai buvo Seime paskelbti Vydūno metais. Seime, Vilniuje, Kaune ir Pagėgiuose buvo rengtos tam įvykiui skirtos konferencijos, šalies kultūros fondas pasipildė jo gyvenimo ir kūrybos naujų mokslinių tyrimų rezultatais, buvo išleista naujų knygų apie Vydūną. Ne viename pranešime vienoje ar kitoje redakcijoje dominavo filosofo V. Bagdonavičiaus nuostata, kad dabartinėje mūsų visuomenėje „Tai, kad žmogus pirmiausia yra dvasinė esybė, mažai kam rūpi. „Aš“ noriu valgyti, „aš“ noriu gerti – dabar svarbiausia, o ne „aš esu spindulys, aš turiu skleisti šviesą“. Filosofas apgailestauja, kad jau seniai į praeitį nuėjo dvasingasis Lietuvos tautinio atgimimo pavasaris, Lietuvai pirmą kartą 1918 metais atgavus nepriklausomybę. Tame pavasaryje ir išsiskleidė, pražydo tada dar jauno Vydūno talentas. Jo buvo sukurtos Lietuvos pranašiškos, rytietiška mistika apipintos, įžvalgos.

1918 m. balandžio 19 d. laiške Lietuvos Tarybai Vydūnas rašė: „O kaip man rodos, Lietuva yra šalis, kurioje žmogaus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato. Todėl galima Lietuvos ateitimi tikėti. Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi Lietuvą aukštam uždaviniui… Manau, Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėju. Kiekvienas Lietuvos sūnus turėtų tai jausti ir atitinkamai gyventi. Mūsų viltis, kad tai įvyks“. Suėjus pirmosios Nepriklausomybės penkmečiui, Vydūnas paskelbė didelį straipsnį „Tautos laisvė ir reikšmė“. Jame rašė: „…Skaidriosios akys mato, kad mūsų tauta tėra nepriklausoma ir laisva gyvenimo paviršiaus dalykuose. Ir jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume, jei ją įgijus“.

Po 17 metų 1940 metais jo žodžiai išsipildė. Buvo netekta Lietuvos nepriklausomybės – gyvenimo paviršiaus laisvės. O ar mums nereikia ne tik apie tai kalbėti, bet ir stengtis, kad dėl vidinių problemų (o jos labiausiai susijusios su dvasinės kultūros įtrūkiais) nepasitarnautume pretekstu agresijai į mus. Vydūno nuomone, tinkamiausias būdas išsaugoti tautinę tapatybę – tai gyventi vienybėje su tauta, nes tik tokiu būdu individas gali tobulėti ir užsitikrinti materialiąją ir dvasinę gerovę. Filosofas teigia, kad patriotiškai nusiteikę žmonės visuomet yra ne tik šviesesni, bet ir dvasiškai stipresni. (Vacys Bagdonavičius. Vydūno įžvalgų svarba dabarčiai // Delfi.lt – 2017.08.24).

Praėjo jau daugiau nei 100 metų po Vydūno išsakytų įžvalgų apie Lietuvos ateitį. Pesimistas atsakytų: „Nė iš tolo neišsipildė“. Optimistas – „Kad ir ne viskas, bet iš esmės išsipildė“. „Kultūros alkis, kultūros poreikis atsiranda iš poreikio būti dvasingam. Juk esi tiek žmogus, kiek tavyje dvasingumo. Ir tai ne vien Dievo duota. Tauta per šimtmečius sukuria savo kultūros lobyną. Gimdamas žmogus ateina į jau sukurtą kultūrinę terpę, įsiurbia ją su motinos pienu. Ir kuo daugiau jo aplinkoje tos kultūros, tuo labiau žmogus „įmirkęs“ toje kultūroje ir tuo labiau skleidžia jos „kvapą“ (V. Bagdonavičius. Ten pat). Kita vertus, jeigu valstybė skatina savo piliečių kultūrinį augimą ir teikia prioritetą aukšto lygio vertybėms, tai šitie dalykai gražiai pasklinda visose gyvenimo srityse, ir į ekonomiką, ir į politiką. Taip sukuriamas visai kitas gyvenimo lygmuo ir žmogus individas toje terpėje jaučiasi saugus ir laimingas (Pokalbį su V. Bagdonavičiumi /Užrašė Laima Juzulėnienė // Delfi.lt – 2017.08.24).

Kitame savo straipsnyje „Nykstant tautiškumui, nyksta ir žmoniškumas“ V. Bagdonavičius rašė, kad pastaraisiais metais „pasaulyje vis ryškiau pasigirsta blaivus balsas, įspėjantis apie galimas ne visai geras pasekmes pasauliui vis labiau globalėjant ir tautoms sparčiai niveliuojantis. Tautinė savastis dažniausiai iškeliama kaip saugotina ir brangintina vertybė“ (V.Bagdonavičius // Alkas .lt- 2012.0102.) „Europėjimas“, žmonių bėgimas iš Lietuvos, emigracijos procesai gal turi kai kurių ir pozityvių momentų, gal dalis toli nuo Tėvynės sukaupto kapitalo bus kada investuota sugrįžus namolio, bet praradimai jau dabar akivaizdūs ir dideli.“ (V. Bagdonavičius. Ten pat). Jo nuomone, „Tauta nėra sutelkta savikūrai, neveikia gilūs vidiniai motyvai puoselėti tautą ir valstybę… Nesimato valstybiškai angažuotų pastangų konsoliduoti tautą vardan Tėvynės, jos išlikimo. Tėvynės sąvoka, atrodo, praranda savo vertybinį matmenį, jausminio paveikumo užtaisą… Nesimato pastangų tvarkytis taip, kad mūsų žmonės būtų išsaugomi, gerbiami, kad norėtų dirbti Tėvynės labui, kad patys jaustųsi jos ir savo gerovės kūrėjai“ (V. Bagdonavičius. Ten pat) Nėra strategijos ateičiai. Atrodo visi gyvena tik tuo, kaip „prastumti“ šią dieną…

Dabartinė korona viruso pandemija – tai egzaminas mūsų tautai: kiek dar esame tauta, ar jau tik individų minia, kurią pakeisti gali klajokliai svetimtaučiai. „Baisiausia, – rašo straipsnio autorius, – kai turtas atsiduria Dievo vietoje. Tautiškumas daugeliui visai neberūpi. O nykstant tautiškumui, kaip sako Vydūnas, nyksta ir žmoniškumas. Paradoksas: gyvenant laisvėje, nyksta abu…“ (Ten pat).

Su didele širdgėla autorius rašo apie mūsų aukštosios valdžios abejingumą tautiškumui ir jo ugdymui. Jo nuomone, „tautiškumas – viena iš aukštųjų žmoniškumo vertybių, kurias norint priimti, reikia būti pasiekus tikros dvasinė brandos, įveikus hedonistinį vėjavaikiškumą. Žmogus turi jausti, kad jo egzistencijos pamatai – tautoje. Nesu priklausantis viskam ir niekam, bet gimęs, būtent, tautoje, savo dvasią maitinąs jos kultūros paveldo syvais, su motinos pienu įkvėpęs jos pasaulėjautą. Tokia jausena, deja, neugdoma, jai nebeteikiama reikšmės, nesudaromos galimybės jai reikštis, tarpti“ (Ten pat). Netgi sovietinės okupacijos metais buvome atsparesni, netgi turėjome tvirtus rezistencijos pamatus, atsiremiančius į tautinę savimonę, tautos papročius, istorinę atmintį. O kas dabar atsitiko su mūsų tauta? Jeigu prisikeltų Vincas Kudirka, Vydūnas, Jonas Basanavičius ir jų bendražygiai ir… pasidairytų po dabartinę Lietuvą, pamatę dabartinį mūsų nutautėjimą ir susvetimėjimą, tikriausiai norėtų, kuo greičiau grįžti į kapus…

Nutautėjimą ir žmogiškųjų vertybių praradimą, be jokios abejonės skatina vartotojiškos rinkos idėjų skleidėjai, orientuojantys mūsų žmones ne į pamatines, tarp jų ir tautines vertybes, o į didesnio pelno paieškas, sudievinę materializmą ir pinigą, pinigą, pinigą… Tauta, kuri nesirūpina savimi ir savo kultūra yra pasmerkta žūčiai, išnykimui iš šio pasaulio, kartu su savimi į pražūtį tempdama ir valstybę… Iš Europos sąjungos negalime laukti, tikėtis išskirtinio dėmesio ir pagalbos investicijomis savo tautinei kultūrai saugoti, kurti ir puoselėti… Jos uždavinys visai kitas – globalizuoti ir niveliuoti… Lietuvoje, beje girdime įvairių nuomonių, kartais, mūsų tautos gėdai, ir labai priešiškų tautiškumo klausimu. Bet tiesa yra akivaizdi, kaip rašo straipsnio autorius, – „ jei norime būti visaverčiai pasaulyje, turime būti savimi. Turime būti ori tauta tarp kitų orių tautų, gerbiančių viena kitą“ (Ten pat).

O kad tokia tauta nesame, aš kaltinu Lietuvių tautininkų sąjungą ir jos vadus. Miegate, garbūs vyrai ir moterys. Tingite visavertiškai dirbti. Negi visi esate nevisaverčiai? O gal Jus kas papirko, kad nedirbate?

Spausdinti 🖨