Norėtumėt, kad Lietuvoje būtų kaip Prancūzijoje?

Dar tik keli mėnesiai, kai humanitarinių mokslų daktaras Audrius Valotka vadovauja Valstybinei kalbos inspekcijai. Nedramatizuodamas svetimybėmis teršiamos lietuvių kalbos bei vis didėjančio neraštingumo, pranašauja, kad greitai Lietuvoje bus kaip Prancūzijoje: politikas, išsižiojęs apie antrą valstybinę kalbą, savo politinei karjerai pasirašys nuosprendį. Pats ne tik inspektuoja, bet ir praktiškai rūpinasi lietuvių kalbos grožiu: Vilniaus universitete studentams skaito stilistikos, tekstų redagavimo ir retorikos kursus.

– Gal retorikos žinovas galėtų pasiūlyti sodrią frazę pokalbio pradžiai?

– Per daug rimtų, mūrinių veidų gimtosios kalbos politikos srityje.

– Kaip turėtume tai suprasti?

– Per daug mūrinių veidų ir per daug susireikšminimo kalbos reikaluose. Užuot kėlę kalbą ant pjedestalo, nukelkime nuo jo, nes kalba yra gyvas dalykas, į ją reikia žiūrėti gyvai ir džiaugsmingai. Kalba yra džiaugsmo šaltinis ir net ten, kur atsiranda skandalingų niuansų, reikėtų vengti susipriešinimo, reikalus tvarkant be pykčių ir džiaugsmingai. Dirbu čia vos kelis mėnesius, man skaudu, kad lietuvių kalba nuolatos atsiduria kokio nors skandalo, nesusipratimo centre.

– Dėl tokio požiūrio, manau, jums netiktų neseniai juokais prisiimta Didžiojo kalbos inkvizitoriaus pravardė.

– Žinote, jeigu pats iš savęs nepasišaipysi, iš tavęs pasišaipys kiti. Paplitęs sinonimas „kalbos gestapas“ skamba silpnokai, o inkvizicija, sutikite, tai tokia sąvoka, į kurią, kaip ir į žodžius „raupsai“, „vampyras“, žmogus reaguoja genetiniu lygmeniu… Beje, inkvizicija ir kalbos politika Europoje, jeigu gerai prisimenu, gimė panašiu metu, kai Ispanijoje buvo suprasta, jog kalba yra imperijos valdymo įrankis, – tai nutiko maždaug XV a. pabaigoje. Garsioji kardinolo Rišeljė frazė „kas valdo kalbą, tas valdo valstybę“ radosi kiek vėliau.

– Na, ir kaip jums pavyksta pateisinti šitą pravardę?

– Varote mane į kampą. (Juokiasi.) Inspekcijos instrumentai, jei kalbėsime lygindami su inkvizicija, be abejo, yra teisės aktai. Kitaip nei eilinis pilietis, galintis daryti viską, ko jam įstatymas nedraudžia, valdininkas gali daryti tik tai, ką jam įstatymas leidžia. Šiuo požiūriu teisės aktai gerokai šlubuoja ir dažnai mūsų galios nėra didelės. Prisiminkime šių dienų naujieną – ministro Jaroslavo Narkevičiaus namą su dvikalbiu gatvės pavadinimu: Trumpoji g. ir „ul. Krotka“. Mes sakome, jog tai nelegalu, tačiau negalime užrašo pašalinti, nes tai savivaldybės administracijos reikalas. Ir jeigu ji vengia arba atsisako tai daryti, tik Vyriausybės atstovas gali priversti savivaldybę paklusti, net jeigu tektų kreiptis į teisėsaugą.

– Atsisakyta net naujai registruojamų įmonių pavadinimų tyrimo?

– Tyrimą atlikdavo Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Tikiuosi, kad ją pavyks grąžinti, nes įmonių pavadinimų tikrinimo panaikinimas buvo grynas nesusipratimas. Ekonomikos ir inovacijų ministerija vylėsi, kad tikrinimo panaikinimas paspartins įmonių registraciją ir kilstelės Lietuvą „Doing Business“ reitinge, tačiau paaiškėjo, kad kalbinis tyrimas, kuris atliekamas nemokamai, labai greitai ir lygiagrečiai kitoms registracijos procedūroms, neturi jokios įtakos įmonės registravimo trukmei. O dabar kone kasdien registruojama po keliolika nelietuviškų ar netaisyklingų pavadinimų. Kartu su Kalbos komisija ėmėmės iniciatyvos grąžinti ankstesnę tvarką, bet jau praėjo keturi mėnesiai, kai šis klausimas mėtomas iš rankų į rankas kaip karšta bulvė: iš Ekonomikos ir inovacijų ministerijos į Teisingumo ministeriją, iš jos – į Kalbos komisiją, iš komisijos – į Vyriausybę, iš Vyriausybės – į Kultūros ministeriją… Nežinau, ar dėl nesupratimo, ar dėl nenorėjimo spręsti.

– O jūs sakote, kad kalbą reikia nukelti nuo pjedestalo… Gal atvirkščiai?

– Kalba – ne paminklas. Juos statome praeičiai, o kalba yra ne tik kultūros paveldas, bet ir ateitis. Neturime pamiršti, kad kalba, visų pirma – ir tai svarbiausia – yra galingiausias žmonių sukurtas komunikacijos įrankis. Ir jeigu tai pamiršime, iškeldami vien kultūrinę, vertybinę funkciją, mūsų kalbą gali ištikti šventųjų kalbų likimas – jos išmirė.

– Jeigu tiesmukai suprasčiau jūsų žodžius, išeitų, kad Kalbos inspekcija nė nereikalinga…

– Be abejo, reikalinga. Deja, tokia žmogaus prigimtis: jeigu niekas neprižiūri, kaip įstatymas vykdomas, tai dažniausiai manoma, kad jo nereikia laikytis. Tai liudija padėtis miškininkystėje, apskritai gamtosaugoje: galima priperėti puikių istatymų, bet jeigu nebus priežiūros ir kontrolės, gamta bus niokojama vis labiau.

– Tiesa, kad inspekcija liovėsi bausti už didžiąsias kalbos klaidas?

– Norime mažiau bausti, daugiau konsultuoti, patarti, prižiūrėti, – mažinti baimės atmosferos, kurios visuomenėje ir taip gausu. Žinoma, galime ir bausti, vėzdą turime, tačiau mojuoti neketiname, – kuo didesnis vėzdas, tuo atsargiau reikia su juo elgtis. Dažniausiai to nė nereikia, nes įmonės, organizacijos reaguoja į mūsų raštus, nes taisyklinga lietuvių kalba yra ir jų reputacijos klausimas.

– Ir net Vilniaus miesto savivaldybei?

– Kai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vadovas išleido įsakymą, pagal kurį ketino įvairiomis kalbomis aptarnauti ne tik interesantus, bet ir įmones (tai tikrai neleistina, nes pažeidžiamas Valstybinės kalbos įstatymas), parašiau laišką ir pakviečiau aptarti šią problemą, bet nesulaukiau jokios reakcijos. Kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis jau daugiau kaip dvejus metus negali susitikti su sostinės vadovais aptarti kalbos politikos dalykų. Tai yra piemeniškas, paaugliškas elgesys, galbūt nulemtas liberalizmo tapatinimosi su jaunyste, tačiau ir ponui Šimašiui, ir ponui Poderskiui jau būtų laikas žengti į subrendusio žmogaus amžių.

– Klausau jūsų ir stebiuosi, negi nėra dalykų, kurie jums keltų didelį rūpestį?Juk vien perėjus Vilniaus Gedimino prospektu inspektoriui turėtų šiauštis plaukai.

– Man kelia nerimą kalbos nevartojimas. Mūsų valstybinė doktrina tokia – Lietuvoje lietuvių kalbos privalo būti kuo daugiau, ji negali būti stumiama į pašalį. Teisybė, Gedimino prospekte labai daug prekių ženklų, o prekės ženklas yra į lietuvių kalbą neverčiamas, tačiau esate teisi – ne tik šiame prospekte, bet ir senamiestyje daug nelietuviškų užrašų. Jau minėjau apie suardytą tvarką tvirtinant naujų įmonių pavadinimus, tai pagausins nelietuviškos informacijos, nes įmonė turi teisę rašyti savo įregistruotą pavadinimą iškaboje. Tuos dalykus reguliuoja Vartotojų teisių gynimo įstatymas ir jį prižiūri savivaldybės.

Man labai keistas susižavėjimas nelietuviškais užrašais, nes taip pažeidžiamas komunikacijos principas. Iškaba, viešasis užrašas, kavinės meniu yra savotiškas kreipimasis, o dauguma klientų yra lietuviai. Štai dabar mane kalbinate lietuviškai, nes žinote, kad esu lietuvis. Aš jums irgi dėl tos pačios priežasties atsakau lietuviškai. Bet kai verslininkas kabina nelietuvišką iškabą, jis į klientus kažkodėl prabyla anglų kalba.

O apie nelietuvišką gatvės užrašą ant susisiekimo ministro J. Narkevičiaus namo sienos sakyčiau, kad tai yra lenkiškas kankinystės pavyzdys. Mūsų inspekcijos svetainėje surašyta visa istorija, kaip inspekcija bylinėjosi dėl tų lenkiškų gatvių pavadinimų užrašų Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose: kai galų gale mūsų nurodymus ignoruojantis savivaldybės administracijos vadovas gauna baudą, lenkai suneša reikiamą sumą, nes nubaustasis, jų akimis, yra kankinys. Nė kiek neabejoju, kad toks yra ir J. Narkevičiaus pranešimas savo rinkėjams: esu kankinys, balsuokite už mane.

– Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas ne sykį yra perspėjęs apie intencijas įtvirtinti antrą valstybinę kalbą. Jūsų tai nejaudina?

– Jeigu būtų įvesta antra valstybinė kalba, neabejoju, kad stipri komercinė anglų kalba iš viešojo sektoriaus labai greitai išstumtų lietuvių kalbą; tą mes jau esame istorijoje patyrę. Bet aš norėčiau, kad Lietuvoje būtų kaip Prancūzijoje: jeigu koks nors politikas išdrįstų pateikti pasiūlymą anglų kalbą padaryti antrąja valstybine Prancūzijos kalba, tai taptų jo politinės karjeros pabaiga. To linkiu ir Lietuvai: jeigu jos politikas karktelėtų apie norą įvesti kitą valstybinę kalbą, jo politinė karjera tuo ir pasibaigtų amžiams.

– Buvęs universitetų rektorių konferencijos prezidentas Artūras Žukauskas, pritaręs siūlymui, kad rektoriams nebūtų privaloma mokėti lietuvių kalbą (kad jais galėtų tapti ir užsieniečiai), jau nebėra Vilniaus universiteto rektorius. Gaila, šiuo atveju priežastis ne ta.

– Kas būtų, jeigu rektoriumi taptų užsienietis? Aišku, kad universiteto darbo kalba taptų anglų kalba, kuri greitai išstumtų lietuvių kalbą. Jeigu Vilniaus universitetas, kuriam jau 440 metų, nesugeba išsiugdyti savo rektoriaus, tai gal Lietuvoje neberasime nei protingo prezidento, tinkamo premjero ar Seimo pirmininko? Jei esame tokie silpnapročiai, gal laikas pasiieškoti kokioje Afrikoje ir politikų? Prieš keletą metų vieno universiteto rektorius susitikime su dėstytojais, paklaustas apie lietuvių kalbos pirmenybę, pasakė, jog lietuvių kalba gyvuos tol, kol ja bus rašoma ant alaus butelių etikečių. Kai išgirsti, kad žmogaus mąstymas nepakyla aukščiau alaus butelio, tikrai pamanai, kad mums laikas ieškotis rektorių zanzibaruose.

– Kaip manote, ar neturinti ilgalaikės strategijos valstybė pajėgi sukurti kalbos strategiją bent pusei amžiaus?

– Pasak vieno iš garsiųjų karo strategų, bet koks planavimas yra beprasmis, nes pirmas plano sąlytis su tikrove verčia jį keisti, bet planuoti vis tiek būtina. Tad net jeigu strategijos ir netampa veiksmingu įrankiu, tai bent jau priverčia žmones mąstyti rytojaus kategorijomis, diskutuoti ir mėginti kurti savo ateitį. Nes jeigu strategijos nekuriame, tai ir nežinome, nei kuria kryptimi eiti, nei kaip veikti.

– Gyvenime jums teko pasidarbuoti ir barmenu, šokių mokytoju, reklamos gamintoju, verslininku, ar čia jums nėra nuobodu?

– Matote, aš patyriau pereinamąjį laikotarpį – dirbau Vilniaus universitete, mano darbas buvo pritraukti lėšų mokslo projektams. Iš pradžių buvo sunku susitaikyti, kaip lėtai slenka gyvenimas aukštojoje mokykloje. Juk versle kaip? Nori išgyventi – iriesi prieš srovę, universitete plauki per lygutėlį ežerą, o valstybės tarnyboje velniaižin, kaip plauki, bet plauki. Valstybės tarnyboje matau per daug autoritetų garbinimo, per daug baimės paprieštarauti viršininkui (aš nekalbu apie mūsų inspekciją), – tai matau ir vienoje, ir kitoje, ir trečioje ministerijoje. Valstybės tarnyboje, manau, per daug nešiojama karūnų, baiminantis, kad jos gali nukrist, bet jei esi nusipelnęs, ji nenukris tikrai. Aš pats noriu būti ne viršininkas, o vadovas, ir man nenukrinta karūna, kai paklausiu savo inspektorių, kaip turėčiau kirčiuoti vieną ar kitą žodį. Kitas dalykas – valstybės tarnyboje per daug popierinio bendravimo, kurį dažniau vertėtų pakeisti gyvu pokalbiu. Valdininkai jaučiasi gana nesaugūs, priklausomi nuo besikeičiančių politikų, bijo prisiimti atsakomybę ir dangstosi užpakalius valdiškais popieriais.