Gegužės 13-oji tradiciškai laikoma meilės deivės Mildos diena. Su meile, jos vienokia ar kitokia raiška, vedybomis yra susijusios keletas lietuvių deivių. Kaip ir graikų mitologijoje, lietuvių mitologinėje tradicijoje tarp dievų ar mitinių veikėjų vyksta įvairios su intymiais jausmais susijusios peripetijos. Dievų pasaulis, žmonijos vaizduotės padarinys, atkartoja jos pačios būties grožį ir problemas.
Lietuvių mitologijoje bene akivaizdžiausiai su meile turi sąsajų dvi esybės, tyrėjų apibrėžiamos kaip meilės deivės. Žemiškoji Milda, įsivaizduota kaip ištaki, ilgaplaukė, giliomis akimis žmogiška būtybė, ir dangiškoji Aušrinė. Pastaroji – žvaigždė (Venera) tikrąja to žodžio prasme, spindinti danguje.
Pirmoji labiau siejasi su žemiškais, žmogiškais dalykais, antroji – su dvasine, idealizuota meile. Logiška, kad gegužės mėnesio vidurys, kuomet visa gamta pražysta, įgyja gyvybinės energijos, tapo meilės deivės reaktualizavimo laiku. Juk kartu atsinaujina, tiesiog ima veržtis, paskatinti tų kosminių galių ir žmogaus jausmai. Milda yra paliudyta vėlyvų rašytinių šaltinių. Deivės vardas kildinamas nuo žodžio „milti“, kurio dažniau vartojama forma yra „pamilti“. Daugiausia žinių apie ją pateikė XIX a. istorikas romantikas Teodoras Narbutas. Jis teigė, kad šiai deivei buvo paskirtos dvi šventyklos – viena Kaune, Aleksote, kita Vilniuje, Antakalnyje, dabartinės šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietoje. Rašytojas Petras Tarasenka yra užsiminęs, kad Mažeikių rajone, Sedos apylinkėse buvo Mildos slėnis su ąžuolynu ir šventu šaltiniu, kurio vandeniu žmonės gydydavosi. Tad pavieniai šaltiniai liudija deivei skirtą šventvietę ir net šventyklas, tačiau kaip reiškėsi jos garbinimas, beveik nieko nepasakoma.
Aušrinė yra kur kas archaiškesnė mitinė būtybė ir, skirtingai nei Milda, užfiksuota daugelyje rašytinių bei žodinių šaltinių. Ji žinoma ne tik lietuviams, bet ir latviams, taigi gali būti laikoma senovės baltų deive. Aušrinė siejasi su vadinamuoju dangiškųjų vestuvių mitu, tai yra su dangaus mitiniame pasaulyje vykusiomis šviesulių vedybomis. Pasak rekonstruojamą šio mito siužetą, Aušrinė esanti Saulės duktė, pasirodanti danguje prieš Saulės laidą ir prieš jos patekėjimą.
Tautosakos naratyvuose sakoma, kad ji buvusi įspūdingo grožio. Danguje ją regime kaip ryškiai spindintį šviesulį. Beje, kartais ji ir personifikuojama, jai suteikiamas žmogiškas vardas (Alena) bei pavidalas. Mitą patvirtinantys naratyvai sako, jog šią esybę, tai yra žvaigždę, danguje pastebi Mėnulis, Saulės sutuoktinis ir ją įsimyli. Mėnulio jaunaties metu turbūt esate pastebėję netoli jo danguje išsiskiriančią švytinčią žvaigždę. Kas vakarą ji artėja prie Mėnulio.
Žmonės šį reiškinį stebėjo ir savaip įprasmino, savo įspūdžius ir jų aiškinimą perteikdami žodiniuose pasakojimuose, perduodamuose iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Kaip liudija latvių sakmės ir dainos, Mėnulis dėl naujos mylimosios Aušrinės atsiskiria nuo savo sutuoktinės Saulės. Dėl to supyksta Perkūnas, dievas teisėjas, gyvenimo danguje ir žemėje stebėtojas bei tvarkdarys ir nubaudžia neištikimą Mėnulį jį perskeldamas pusiau. Taip paaiškinama Mėnulio fazių kaita – jo dilimas, mažėjimas, pilnačiai pereinant į delčią. Aušrinė baltų meilės deive kažkada buvo pavadinta Marijos Gimbutienės, ir kaip rodo su šia esybe siejamas mitas, pagrįstai.
Manau, kad neturėtų būti keliamas klausimas, kurią deivę laikyti tikrąja lietuvių meilės deive. Kaip minėta, esama žinių, tiesa, negausių, apie Mildą, kiek daugiau jų – apie Aušrinę. Abi jos asocijuojasi mūsų sąmonėje su meilės dalykais. Vieniems, matyt, būsianti artimesnė Milda, kitiems – Aušrinė, nelygu, kokie kiekvieno mūsų polinkiai. Jos abi atspindi meilės jausmo įvairiapusiškumą, gal būt ir gylį.
Artėjant deivės Mildos šventei belieka palinkėti, kad šiuo metu kiek prigęsusiose mūsų sielose atgytų pakylėjantys jausmai.
Labai įdomu. Iš tiesų turtinga mūsų mitologija, tik per mažai žinome. Ačiū autorei.
O jeigu paklausius kaimyninio kunigėlio. Kodėl mes nežinom savos mitologijos. Jis “viską žino”.