Milda, meilės ir laisvės deivė, lietuvių mitologijoje priskiriama žemesniųjų dievų grupei drauge su tokiais dievais kaip Andaja, Pilnytis, Kovas, Aušautas, Keliukis ir kt. (Dundulienė, Pranė. Senovės lietuvių mitologija ir religija. Vilnius: Mokslas, 1990, p.114.). P. Dundulienė Mildą pagal svarbumą prilygina graikų Afroditei, romėnų Venerai. Autorė rašo, jog XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu, t. y. skirtu deivei Mildai. Istoriko M. Pokrovskio aiškinimu, senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas ir vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai (ten pat).
Mokslininkė pasakoja, kad spėjama Mildos šventyklą buvus Vilniuje, toje vietoje, kur dabar Trijų Kryžių kalnas. Buvusi Mildos šventykla ir Kaune, Svirbigaloje (dabar Aleksotas). Kita Mildos šventykla buvusi alke, Nemuno ir Neries santakoje (ten pat).
XVIII a. Kaune, XIX a. Vilniuje, Gedimino kalno požemyje, rastos panašios žalvario skulptūrėlės, manoma, vaizdavusios deivę Mildą. Viena jų vaizdavusi nuogą moterį, kita buvusi mergina su gėlėmis.
Anot P. Dundulienės, „Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Žyniai mildininkai turėję vaistų, sužadinančių ir numalšinančių meilę. Kitas mitas sako, kad Milda važinėjusi oro vežimu, traukiamu tik dviejų baltų balandžių, o jos sūnus buvęs sparnuotas nykštukas, kuris užkrėsdavęs žmonių širdis meilės nuodais“ (ten pat, p. 115).
Mildos šventę švęsti daugiau nei prieš dešimt metų ėmėsi romuviečiai. Ji nuolat švenčiama Dvarciškėse (Švenčionių r.), kur vyksta ir visi kiti Romuvos susibūrimai, Kelmės, Varėnos apylinkėse ir kitur. Šios šventės raiška ir raida dar nesena ir labai natūrali, tad ir netyrinėta, neaprašyta ir nesuskaičiuota. Pasak Baltų senojo tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vyriausiosios krivės Inijos Trinkūnienės, šventei buvo pasirinktas Žemės simbolis – rombas, kurio kartelės išpuošiamos žolynais. Gegužės mėnuo pasirinktas ne tik tikintis šiltesnių orų, bet ir orientuojantis į vėlesnį, tiesą sakant, palyginti visai neseną mūsų kaimo kultūros reiškinį – jaunimo gegužines. Nors kalendoriuje parašyta, kad Mildos diena – gegužės 13-ąją, prie konkrečios datos neprisirišama ir švenčiama ji tai savaite anksčiau, tai vėliau, bet kur kas dažniau – savaite ar dviem vėliau, suprantama, savaitgaliais ir gražioje gamtoje.
Skaitytojui siūlome pasižiūrėti vieno iš folklorininkų veiklos metraštininkų, fotomenininko Vytauto Daraškevičiaus nuotraukų iš Mildos šventės 2008 metais Dvarciškėse (Švenčionių r.), 2013 metais – Stirnių kaime (Neries regioninis parkas), 2014 metais – Graužikų kaime (Kelmės r.), 2015 m. – Jonavoje.
Vytautas Daraškevičius. Mildos šventė Dvarciškėse. 2008 m.
Vytautas Daraškevičius. Mildos šventė Neries regioniniame parke, Stirnių kaime. 2013 m.
Vytautas Daraškevičius. Mildos šventė Graužikų kaime, Kelmės r. 2014 m.
Vytautas Daraškevičius. Mildos šventė Jonavoje. 2015 m.
2015m. Mildos šventė vyko ir Kaune Alkakalnyje, prie Veršvų piliakalnio. Nuotraukos facebook.
Šaunu. Kad taip visi surašytų, kas šventė, turėtume išsamesnį vaizdą.
gerai kažkas pasakė – kai žmonės netiki Dievu, tai patiki bet kuo..Nes man vis neaišku, kaip tas deives suskaičiavo..
Pagal liudijimus iš istorinių šaltinių.