Z. Tamakauskas. Po baltu nuometu ji amžiais vaidilutė…

Šiais metais Motinos diena į mūsų namus ateina esant gana neįprastomis sąlygomis, siaučiant nuožmiems viruso vėjams. Vis tiek vienokiu ar kitokiu būdu pasveikinsime savo mamas. Kas negalės jų tiesiogiai apkabinti, pasveikins iš tolo, ištiestos rankos mostu, šypsena veide ar nuoširdžiu žodžiu. Negalėdami nuvykti prie savo mirusios mamos kapo, ją turėtume pasveikinti gražių prisiminimų puokšte, gal uždegtos žvakutės blyksniu ir malda.

Visada Motinos diena į mūsų namus ateina kartu su pavasariu, su pirmaisiais žibučių žiedais, su žydinčių pienių nuklotais laukais, su sodų žydėjimu, su prabudusios gamtos gyvu alsavimu. Jei galimybės leis, pravėrę namų duris, dar kartą pabandykime širdimi pažvelgti į savo gyvąją mamą, į jos akis arba atnaujinti namų židinio blyksniuose niekada nepamirštos mirusios mamos šviesųjį paveikslą. Palaiminga motinos globa net ir po mirties lydi vaikus. Motinos paveiksle sudėta visa, kas žmogui brangiausia. Dažniausiai pirmasis išmoktas žodis yra mama, mamutė, mamytė, motinėlė, motulė… Tai širdimi, mūsų dainomis ir pasakomis pažymėti žodžiai. Motina dažnai dainose lyginama su saule – skaisti saulė ant dangaus, tai yra mano motulė… Ji kaip saulė – šilumos ir gyvybės tiekėja. Tai pažymi daugelis poetų. Iš jų ir Anzelmas Matutis eilėraštyje „Mamytei“:

Tu šviesi, kaip saulė,
Kaip rytų aušra
Už tave pasauly
Geresnės nėra.

Motinos šiluma jaučiama visą gyvenimą. Rašytoja ir filosofė Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana rašė: Šioje žemėje nėra meilės, didesnės už motinos meilę. Jos širdies šiluma tirpdo vaiko piktus polinkius… Poetas Bernardas Brazdžionis daugeliui žinomame savo eilėraštyje „Motinai“ motiną taip pat lygino su saule, su gimtąja žeme, su gražiausiu vyturėlių čiulbesiu, o jos vargo raukšlės poetui kėlė šviečiančių žvaigždžių kelio įvaizdį.

Senuosiuose aprašymuose lietuviškuoju motinos pavyzdžiu dažnai keliama Vytauto Didžiojo motina Birutė. Ji lyg laikoma mūsų šeimų tradicijų pradininke. Ypač motinos vaidmuo Lietuvoje išaugo 17-20 amžiais, kai vyrai žuvo karuose, sukilimuose, kai jie ėjo Sibiro tremtinių ar pavojingais knygnešių keliais, mirė kalėjimuose, lageriuose.

Mūsų motinoms daug tvirtybės reikėjo turėti sovietinės okupacijos metais, kada jos nenuriedėjusiomis ašaromis apraudodavo turgų aikštėse išmėtytus savo vaikus bei vyrus – Lietuvos laisvės kovotojus, narsiuosius partizanus, žuvusius, kad gyventų laisvėje tos pačios motinos, mūsų tauta, mūsų vaikai. Legendinio partizano Juozo Lukšos motina, kaip man pasakojo jo brolis Antanas, kai žuvo sūnus Jurgis, nebyliai susėmė sūnaus kraują į savo skepetaitę ir palaidojo ją po bijūnų krūmu. Tokį motinų skausmą atspindi paminklas „Kovotojų už laisvę Motinai“ , pastatytas Kauno senosiose kapinėse (skulptorius Vidmantas Gylikis). Simno aikštėje, kur gulėjo ant grindinio sumesti sovietinių enkavedistų ir stribų nužudytų partizanų išniekinti kūnai, šiandien stovi įspūdingas paminklas taip pat kankinių Motinai su prigludusiu prie šono atėjūnų įbaugintu vaikeliu. Paminklo autorius – įžymus Lietuvos skulptorius profesorius Antanas Kmieliauskas.

Pasiaukojusios motinos ragindavo savo sūnus jau geriau mirti savo žemėje, bet nevergauti atėjūnams, ragindavo su dideliu palaiminimu neišduoti savo draugų, savo idealų, savo Tėvynės.

Motinos vaikų širdyse puoselėjo meilę ne kažkokiai mišrainei, bet savo gimtajam kraštui, savo kalbai ir papročiams. Jos daug prisidėjo prie mūsų savitos ir nesuterštos kultūros kūrimo ir išlikimo. Motina lopšinės daina, patarlėmis, pasakomis ir mįslėmis iš kartos į kartą perdavė vaikams tautos išmintį, mokė pažinti pasaulį ir gyvenimą. Motinos širdis padėjo mums išlikti kaip tautai.

Simonas Daukantas rašė, kad mūsų kalbą, kuria mūsų prabočiai prieš tūkstantį metų kalbėjo – ne raštai užlaikė, bet motinos, ant kurių kaulų seniai jau spindi saulė su žvaigždėmis. Lietuvė motina, jau nuo seno laimindama savo vaikus, anot S. Daukanto, linkėdavo, kad jis būtų geras ir doras, kad savo namų neužmirštų. (Simonas Daukantas. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Pratarmė.) Šis gerumo ir doros palinkėjimas būdavo lyg priesaika, dvasinės vidinės gelmės išsaugojimas. Ir kad Lietuvių tauta per visus priespaudos metus išlaikė savo savitumą, neprarado gyvybingumo, yra didelis mūsų paprastos, bet siela didžios Motinos nuopelnas. Šią paskirtį ir pareigą turėtų suprasti ir mūsų dienų motinos, vaikelį auginantys tėvai.

Didžiulė pagarba motinai atsispindi ir mūsų tautodailėje. Štai skulptoriaus Stanislovo Kuzmos sukurta Pieta – motina su nukryžiuotu sūnumi ant rankų. Šis kūrinys žymi Vilniaus Antakalnio kapinėse palaidotas Sausio 13-osios bei Medininkų aukas. Panašios tautodailininkų sukurtos skulptūros, turinčios religinį ir filosofinį motinos skausmo turinį, puošia koplytstulpius, koplytėles. Didelės meninės ir pažintinės išraiškos turi ir skulptoriaus Petro Rimšos „Vargo mokykla“ – ją kuriant pozavo pati skulptoriaus motina. Ši skulptūra tapo mūsų tautos simboliniu paminklu, įkūnijančiu ir motinos skleidžiamą šviesą, ir protestą prieš rusiškojo imperializmo pastangas sunaikinti lietuvių tautą, jos kalbą ir kultūrą. Ji didelio poveikio mūsų žmonėms turėjo ir sovietinės okupacijos metais.

Įvedant Motinos dieną Lietuvoje didelės įtakos turėjo katalikų Bažnyčia bei Marijos – Dievo Motinos garbinimo tradicijos, gegužinės pamaldos. Lietuvos katalikių moterų draugijos pirmininkės Magdelenos Galdikienės pastangomis 1929 m. kovo 24 d. buvo sušauktas įvairių moterų organizacijų bei spaudos atstovų susirinkimas. Susirinkime nutarta įvesti Motinos dieną Lietuvoje. Ją numatyta švęsti kasmet gegužės pirmąjį sekmadienį. Tų pačių metų gegužės 2 dieną per radiją į Lietuvos visuomenę kreipėsi ir tuometinis Valstybės Prezidentas Antanas Smetona, pabrėždamas didelį motinos vaidmenį šeimoje ir visuomenėje.

1940 metais žurnalas „Moteris“ paskelbė drąsų kreipimąsi Sveikos, Lietuvės Motinos!: Jūsų rankose auga tauta, Jūsų mintimis nušvinta jos pirmosios mintys. Jūsų žodžiais prabyla josios lūpos. Tauta yra motinų kūrinys, motinų išnešiota, motinų išauginta, motinų išmokyta. Poetas Stasys Santvaras rašė: Lietuve motina, tu esi švyturiu savo vaikams, švyturiu tautai. Tu atnešei Lietuvą ant rankų…

Penktajame dešimtmetyje sovietinė valdžia paragino Motinos dienos atsisakyti. Jos pakaitalu tapo kovo 8-oji. Lyg turėjo nublankti ir motinos didybė, jos reikšmė. Tarsi buvo užmiršta, kad ne kiekviena moteris yra motina. Skambiais žodžiais buvo užmaskuota didžioji moters paskirtis, jos dvasinis ir fizinis pavergimas. Tačiau daugelyje šeimų mamos vis tiek būdavo pagerbiamos gegužės pirmąjį sekmadienį. Jos būdavo pagerbiamos ir daugelyje bažnyčių šv. Mišių auka, tai progai pritaikytais pamokslais. Ir kapinės tą dieną sumirguliuodavo įvairiaspalvėmis gėlėmis, žvakučių šviesa.

I988 metais Motinos diena vėl pradėta švęsti valstybės mastu, pradėtas nacionalinių papročių atkūrimas. 1990 metais Motinos diena paskelbta tautine švente.

Daug tikimasi iš mūsų motinų ir šių dienų sūkuringame gyvenime. Norime, kad mūsų mamos nebūtų vien pigios estrados išorinėmis „blizgančiomis žvaigždėmis“, bet, kad jos būtų ryžtingos išsaugojant tautos dvasią, jos kultūrą, didžiavimąsi savo garbinga tautos istorija, sava kalba – skambiu lietuvišku žodžiu, savo tikėjimu. Mes niekada neturėtume pasitraukti nuo brangiausių tautos vertybių, nuo savo šaknų. Visi bendromis pastangomis turime labiau įvertinti savąją lietuvišką kultūrą, jos gyvybingąją dvasią. Tautos gyvybė – tai kasdieninė kūryba, geroji Motinos širdis, sąmoningas požiūris į Lietuvos gyvasties išsaugojimą. Mes turime, atgaivinę savo sielas, atsisakyti pavydo ir neapykantos, turime išsaugoti tautos atmintį neišduodami motiniškos širdies prado:

Po baltu nuometu ji amžiais vaidilutė,
Šventam tautos ugniakure kūrenas vardas jos,
Aušrinė rytmetį rasom palaisto žalią rūtą,
Ir budi įsčiose gyva gyvybė Lietuvos.
(Bernardas Brazdžionis „Lietuvos Motina“).