Nors Adomas Mickevičius žymiausius savo kūrinius parašė lenkų kalba, tačiau savo Tėvyne jis laikė Lietuvą („Litwo, Ojczyzno moja!“). Dėl to pagal A. Mickevičiaus tautojautą savo Tėvynę ir tautybę nevalia sieti vien su gebėjimu kalbėti kuria nors kalba arba tautybę kaip prekę pasirinkti pagal ekonominį naudingumą. Gerbdamas poeto talentą ir vertindamas jo pasaulėjautą, norėčiau tautiškumo tema pareikšti keletą įžvalgų.
Tenka sutikti individų, kurie be jokio pagrindo įvardija save ne tik kokios nors objektyviai nepagrindžiamos nacionalinės priklausomybės atstovais, bet ir tituluojasi, pavyzdžiui, Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu arba kuriuo nors LDK kunigaikščiu. Tačiau oficialūs asmenys, kurie vadovaujasi objektyvumo kriterijais, tokiais jų nepripažįsta ir duoklių jiems nemoka.
Pasitaiko poliglotų, kurie kartais prisistato kaip pasaulio piliečiai, neturintys jokios tautybės ir nesą tautiniais hibridais. Tačiau visi žinome, kad šiuo istoriniu laikotarpiu formalizuotų Žemės piliečių dar nėra, nes dėl asmeninės saviraiškos nepagrįstumo jokia tarptautinė institucija pavienių asmenų fantazijų neformalizuoja. Deja, kai kam Lietuvoje privačias individų ar jų grupių iniciatyvas, ypač jeigu jos inspiruotos iš kitos šalies, norisi nuolankiai keliaklupsčiaujant formalizuoti, kuriant nesamas tautines mažumas.
Valstybiniu ir moksliniu lygmeniu viskas turėtų būti vadinama tikrais vardais, nes bendravimas sąvokomis tarp gyvų būtybių yra vienintelis vis dar neginčijamas žmogaus skiriamasis bruožas. Tautiškumą suprantant ne kaip rinkos santykių objektą (renkuosi ką noriu pagal savo skonį ir finansines galimybes), o kaip priklausymą atitinkamai tautai, negalima išsiversti be tautos sąvokos. Pagal svarbiausius apibūdinamuosius požymius tauta – tai žmonijos dalis istoriškai išgryninusi savo bendrabūvio vertybes ir turinti etnokultūrinių savitumų.
Tai, kad absoliuti dauguma Pietryčių Lietuvos gyventojų istoriškai formavosi lietuvių tautinėje aplinkoje (išskyrus Lenkijos kolonistus ir jų palikuonis), o jų skiriamieji požymiai pagal etnokultūrinę charakteristiką dėl gebėjimo kalbėti panašia į lenkų kalbą šnekta nesudaro objektyvaus pagrindo juos ir jų palikuonis priskirti kokiai nors kitai savarankiškai etnokultūrinei bendruomenei. Todėl nėra objektyvaus pagrindo juos laikyti kitataučiais. Tai, kad jie nori, o kai kurie ir gali bendrauti ir galimai noriau bendrauja lenkų kalba, yra pagrindo juos laikyti lenkakalbiais arba polonizuotais lietuviais.
Pastebėtina, kad absoliuti Lenkijos kolonistų dauguma SSSR ir hitlerinės Vokietijos okupacijų metais priverstinai ar savo noru apleido Pietryčių Lietuvos teritoriją, todėl dabar čia sutikti lenką, kuris būtų ne turistas iš Lenkijos, maža tikimybė. Daug dažnesnis atvejis – lenkakalbis gudas. Todėl kiekvieną vietinės kilmės asmenį, bandantį įsivardinti lenku (nesantį Lenkijos kolonistų palikuoniu), nėra objektyvaus pagrindo vadinti lenku, o tokių polonizuotų mūsų tėvynainių bendruomenę – lenkų tautine mažuma. Nebent susitartume tautybę laikyti preke, kuriai taikytini rinkos dėsniai.
Autorius yra teisininkas.
Siūlyčiau rašyti ne “lenkakalbis” (kažkaip labai jau nelietuviškai skamba), o “kalbantis lenkiškai” arba “sulenkėjęs”… Tarp kitko, Pietryčių Lietuvos taip save vadinančių lenkų tema nemažai rašė a/a akademikas Zigmas Zinkevičius, o taip pat Lenkijos kalbininkė, tyrinėjusi Pietryčių Lietuvos gyventojų kalbą, prof. Halina Turska. Beje, jokių TAUTINIŲ MAŽUMŲ Lietuvoje aplamai nėra! Nelietuvių tautybės Lietuvos gyventojai vadintini TAUTINĖS BENDRIJOS (ž. LR Konstituciją).
Pabandykite tai ĮAIŠKINTI teisininkui(!!!) signatarui Č. Okinčicui bei laidos vedėjui (šiandienos ŽR „„Persona grata” laida). Visą laidą tik ir skambėjo burtažodis „TM”…
Visgi Lietuvoje yra ir Tautinės mažumos – tai karaimai ir romai-čigonai. Mat vardan žmonijos įvairovės “didžiosios tautos” privalo apsaugoti ir tas tautas, kurios neturi savo valstybinių “namų”. Visos kitos tautos turi savas valstybes kaip išlikimo garantijas, tad jos tėra Tautinės bendrijos.
Taip, yra TIKROSIOS TM, tačiau joms iš panosės tai nugvelbta, ir viską, kas joms, tikrosioms ir mūsų neišdavusiems turėtų būtų skirta, ostapai benderiai nusinešė – manipuliuodami, piktnaudžiaudami fizine persvara, geografine padėtimi (įsiterpusios, tartum geopolitinė izoliacinė tarpinė), šantažuodami… Jei išsivalytų savo akinių, per kuriuos į mus žiūri, stiklus, pamatytų, jog tokia savo poziciją SAVO RANKOMIS STIPRINA KREMLIŲ…
pozicijA, o ne poziciją
Tautinė mažuma, pvz., yra Lenkijos vietiniai lietuviai, gyvenantys savo istorinėse žemėse, kurios kadaise buvo prijungtos prie Lenkijos. O kokias svetimas žemes yra prisijungusi Lietuva? Taigi. Visi Lietuvoje gyvenantys nelietuviai (rusai, gudai, totoriai, karaimai, čigonai, žydai ir kiti) įvairiu laiku atsikraustė į Lietuvą iš kitų kraštų ir jie niekaip negali būti vadinami tautinėmis mažumomis, o tik tautinėmis bendrijomis, kas aiškiai nurodyta LR Konstitucijoje. Nemanau, kad mūsų Konstituciją rašė kažkokie neišmanėliai. O puoselėti totoriams, karaimams, čigonams bei kitoms nelietuvių tautoms savo kultūros vertybes kas gi draudžia? O gal lietuviai tą privalo daryti per prievartą?! Taigi, kaip sakoma, būkim biedni, bet teisingi ir neieškokime dantų ten, kur jie neauga.
Patikslinimas: atsikraustė ne į Lietuvą, o dabartinės Lietuvos Respublikos teritoriją.
vasia, Lietuvoje nėra tautinių mažumų, nes Lietuvos sudėtyje nėra jokių kitų tautų teritorijų. Karaimai ir čigonai yra atmigravę iš kitur. Ten savo tautos kilmės kraštuose, savo etninėse teritorijose jie galėtų kurti savo valstybingumą: jei įmanoma, tai savo tautines valstybes, o jei tai nepavyksta, tai tada ten savo žemėje bent turėti tautinės mažumos statusą su visomis iš to išplaukiančiomis apsaugomis ir teisėmis.
Turėtume sekti mūsų strateginiausiosios pavyzdžiu:i jos teritorijoje kitų tautų apskritai neegzistuoja, nes visi, kas jos pasisėstoje teritorijoje gyvena, yra lenkai. Ir taškas. Ne vien kažkada, ne vien tokie, kaip Milašius, Mick(eviči)us, ar bet kas kitas. Etninių tautybių savo teritorijoje jie nepripažįsta, tik politinę, Jiems nenaudinga kalbėti apie etninę tautybę ir etnines žemes. Tektų keliauti, kaip kadai kitos klajoklės tautos keliavo, ar grįžti bent jau prie paskutinės šakos, nuo kurios atsišakojo, ir liautis kibti aplinkiniams į atlapus.
?
Būna situacijų, kai daug patogiau būtų vienas žodis, tada galima vadinti kitataučiai (vietoje kitatautės/kitataučių bendrijos), kitakalbiai, lenkakalbiai, rusakalbiai ir pan. Vadinti tas grupes LT lenkai, LT rusai, LT baltarusiai ir t.t. žmonės gal tingi, tai ir šaudo jau į smegenis įkalta fraze „TM”…
Pietryčių Lietuvoje dauguma ansamblių,pvz.,,Vilenszczyzna” /,, Wilenszczyzna”/,visa savo meninį repertuarą sudaro iš Lenkijos gilumos importuotos liaudies dainų,šokių programos.Deja. Tad, beveik visi lenkakalbių meniniai kolektyvai visiškai ignoruoja Vilnijos krašto vietinį kultūrinį paveldą,kurio šaknys -lietuvių kultūrinis palikimas.Tai dirbtinai kuriama lenkybė lietuviškose etninėse žemėse.Išties rusa- ir lenkakalbiai Lietuvos piliečiai nėra tautinė mažuma.
Tolesnis ir gilesnis lenkybės čia diegimas, dangstantis pseudo TM kauke, lipdoma ant veido buvusiems kolonistams, jų kolaborantams bei nutautintiems ir sulenkintiems vietos gyventojams, yra buv. okupacinio karo padarinių įteisinimas, kuo ramiausiai stebint JT, UNESCO.
O ar toks tylėjimas nėra pačių šių organizacijų kolaboravimas su buvusiais okupantams, o toks kolaboravimas nėra tas pat, kas okupacinio karo nusikaltimas? Ar tai ne karo tąsa, tik kitomis priemonėmis?
??
Ar gresia antrasis lietuviškos spaudos draudimas?
Gediminas JAKAVONIS
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/ar_gresia_antrasis_lietuviskos_spaudos_draudimas/
Jei Autorius teisus – ar tai teisinės valstybės požymis?.
ir jei spaudos apžvalgoje teisingai buvo pacituotas str. iš „Moters” apie signatarės kelionių po užsienį tikslus (pasak apžvalgos – aiškinti, jog tautybes, tautas ir tautinės valstybes laikas paskelbti atgyvena, praeities šešėliu ir „otmenitj”) – ar neturėtų apie tai pamąstyti Signatarų klubas – ar jų tais laikais duota ištikimybės LR Konstitucijai priesaika buvo „laikino galiojimo”, ir jos „garantinis laikas” jau baigėsi?
Daug dažnesnis atvejis – lenkakalbis gudas.
Dažniausias atvejis, kai pas mus (lenkakalbiais) belorusais vadina tokios pačios, kaip Vilniaus ar Šalčininkų vietiniai gyventojai, lietuvių kilmės polonizuotus (suslavintus) asmenis kilusius iš Ašmenos, Astravo, Smurgainių, Varanavo, Lydos ir kitų aplinkinių rajonų, kurie visada buvo tokia pati Lietuva kaip ir po Lenkijos okupacijos atgautieji rajonai. Šitų taip vadinamos Belorusijos rajonų sulenkinti gyventojai dažniausiai yra ne belorusai, ne gudai, o lietuvių kilmės asmenys.
P. S. Beje, Lietuvoje yra viena mažuma – LGBT (lezbietės, gėjai, biseksualai, transvestitai). ?
Nežinau, kiek čia tikra. Tik ką gavau – gal Tamstą sudomins?
– youtube.com/watch?v=8-SL45N5Imw
Джордж-потрошитель. Дикие деньги
В чём загадка миллиардера и финансового монстра Джорджа Сороса?
Buvau liudininkė to traukimosi iš Lietuvos ir BY. Vieni repatrijavo, kiti „repatrijavo”.
Lenkai be keblumų išvyko. PL Įsileido ir tuos, kas turėjo ten giminių (kai gabalus nuo UA, BY ir LT kartu su žmonėmis atplėšė, tai ne tik giminės, bet ir šeimos buvo suplėšytos, pvz., vaikai sukūrė šeimas, nebe su tėvais gyveno ir atsidūrė abipus sienos).
Vietos nutautintųjų PL kaip velnio kratėsi – tarpukariu pasinaudojo jų paslaugomis ir sudiev, jai jų nebereikia (o dabar vėl reikia – jų palikuoniais nori naudotis?). Nebent kas turėjo pinigų nusipirkti giminystę ar santuoką. Tą ir darė. Prisimenu nepaprastai gražią vilnietę, kuri džiaugėsi, kad su lenku karininku santuoką susitvarkė… Išvyko ir mano bendraklasė (dar turiu atminimui paliktą jos dovaną). Jos pavardė buvo sulenkinta, tačiau mokėsi lietuviškoje mokykloje, namuose lietuviškai kalbėjo, bet ir lenkiškai mokėjo. Turėjo anapus sienos giminių.
Tos repatriacijos istorija turėtų pamokyti jų „TM” – bent jau savigarbos turinčius.