J. Vaiškūnas. Jonas Trinkūnas – Romuvos ąžuolas: tarp ištakų ir ateities (nuotraukos)

Prieš 6 metus sausio 20 d. (šiandien 2024-aisiais – jau prieš 10-metį) mirė Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininkas, etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas, Lietuvos Romuvos Krivis Jonas Jaunius Trinkūnas (1939-2014). Ta proga skelbiame Jono Vaiškūno pranešimą skaitytą 2019-10-19 d. J. Trinkūno atminimui skirtoje konferencijoje „Romuvos Ažuolas“ .

Šiandien prisimename lietuvių tautos dvasinio kelio tesėją  – Romuvos ąžuolą Joną-Jaunių  Trinkūną (1939-2014).

Amžinai žaliuojančio Romuvos ąžuolo, Amžinosios Romuvos ugnies ir jos kūrėjo Krivio vaizdiniai XX amžiaus antroje pusėje ir XXI amžiaus pradžioje mums pasireiškė įsikūniję Trinkūno asmenybėje.

Neatsitiktinai, nes gimtosios kalbos šaknų išminties dėka žinome, kad vardas Trinkūnas yra vienas iš Perkūno vardų perteikiantis ne tik Dieviškosios šviesos žybsnio – per dangų į žemę – skleidžiamą garsą ir galią, bet ir menantis Dangų su Žeme jungiančio mitinio ąžuolo kūną.

Žr. „Lietuvių kalbos žodynas“ (LKŽ):

trinkū̃nas, -ė smob. (2) kas trinka, bilda: Cit, pamaži, trinkūneli, kad tetušis nejustų LTR.  
^ Kad taũ trinkū̃nas (perkūnas)! Ds.
1 trinkùtis sm. (2) NdŽ euf. perkūnas: Raubio nėr, nuspyrė trinkutis braškutis TDrVI165 (Klovainiai, Pakruojo r.).

Kita vertus – trinka, kaladė, blukis – rąstigalio storgalis (dažnai ąžuolo), naudojamas kam pasidėti, įtvirtinti, kaip pamatas, pagrindas suteikiantis galią trenkti, kalti ir skelti ir tuo menantis paties Perkūno galios įnagio – kirvio – trenksmą.

Ir vėl LKŽ:

tri̇̀nka sf. (1) K, Š, FrnW
1. /.../  nupjautas rąsto galas (ppr. pasidėti kam kapojant, kam uždėti, įtvirtinti ir pan.): Ant tri̇̀nkos padėjęs mėsą, medžius kapok J. Tri̇̀nka, tri̇̀nkos, ant kurių stato bačkas I. Tri̇̀nka jau visiškai suskilo, nebėra ant ko malkų kapoti Žgč. Ant šitos tri̇̀nkos mietus gerai tašyti Dr. Šakoms kapoti geriau aukštesnė tri̇̀nka Kl. Ąžuolinės tri̇̀nkos geresnės už eglines Sd. Atsiritino tokią tri̇̀nką, daba ka skels, ka skels! Sd. Padės tri̇̀nką, įneš kirvį, nu i padeda tą sūrį kirsti Plt. Kirvis tri̇̀nko[je] įkirstas y[ra] Sd. Pasidėjęs ant tri̇̀nkos i tašo tą mietą Brs. Senasis uošvis, ką tik kapojęs virbus, meta kirvį, atsisėda ant trinkos ir palieka išsižiojęs I.Simon. Kapok ant trinkãlės pasidėjęs Ms. Bepigu višta pjauti: galvą ant tri̇̀nkos padėjai, kirviu činkt – ir po visko NmŽ. Tokiam rupūžei galvą kaip vištai ant tri̇̀nkos nukirsti, i tiek! Šv. Buvo ąžuolo trinki̇̀kės pasisėsti Jdr. Kur svočiutė atsisės, tę suolelis subraškės, tę trinkẽlė sudrebės JV769. Susirietęs ant trinkos, drebėdamas, panėši jis į pilką paukštį, sugautą ir išgąsdintą Pč. [Kalvėje] netoli žaizdro yra didžiulė ąžuolinė trinka su priekalu MLTEII33. Pri svirties galo tri̇̀nka tiek sunkumo, kaip viedras vandens End. Tri̇̀nką kaip įleidžia [ežeran], nu tai tokia kaip ir vituška – pritaisytos kartys, tai paemi už galų, ir eina teip ratą aplink [bobą sukant] Kp. Dažniausiai [žibinčių] sudarė trinkoje įtvirtinta kilnojama lazda su geležinėmis žnyplėmis viršuje balanai įkišti LTEXII517. Pririšo po tam pry ano balto rūbo dides kalades, arba trinkas, dėl kurių eidamas Jėzusas… parpuolė ŽCh96. [Vyrai] ąžuolines trinkas vadalojo S.Dauk. Pradėjo su trinkomis mušti par staibius piktadėjų M.Valanč. Džinkt – ir parskėliau trinkalę Plt.  

Tuo būdu vardažodis Trinkūnas perteikia mums Šventojo medžio (etnologų vadinamo Pasaulio medžiu) ir su juo susijusio Pasaulio Darnos atkūrimo (etnologų vadinamo Pagrindiniu mitu) vaizdinį.

Baltų pasaulėžiūroje, kaip ir kitų pasaulio tautų senosiose pažiūrose medžiui teikiama ypatinga simbolinė religinė prasmė. Norint perprasti medžio vaizdinio sureikšminimo priežastį verta prisiminti pačios religijos esmę. Lotyniškas žodis religio sietinas su žodžiu religare – vėl surišti sujungti. Taigi religija – tai pasaulėžiūrinė sistema, kuria siekiama sujungti šiaip jau savaime linkusius išsiskaidyti ir trūkinėti mūsų tarpusavio žmogiškuosius ryšius, mūsų ryšius su praeitimi ir ateitimi, su protėviais ir gamta, ryšius tarp įvairialypių mūsų žinių apie Pasaulį ir kartu mūsų pačių ryšius su Visata.

Medis, kaip reta, pačiu savo pavidalu yra vaizdžiu ir parankiu ryšių, jungties perteikėju, vadinasi, ir religijos esmės įkūnytoju. Nesuskaičiuojami medžio lapai susiję su medžio šakomis, smulkios šakelės apsijungia į stambesnes šakas, šios savo ruožtu jungiasi su kamienu, kamienas veda į šaknis…

Medžio šakotumas tampa vaizdžiu Pasaulio pažinimo būdo vaizdiniu, išraiškingai parodančiu mūsų pažinimo kelius. Per savo šakas ir šaknis vesdamas mūsų mintis nuo atskiro prie bendro, nuo įvairovės prie vienovės Pasaulio medis pasireiškia kaip pažinimo medis.

Medžio stiebimasis iš Žemės į Dangų mums primena, kad gyvybė užgimsta Dangaus ir Žemės jungtyje. Šakomis iš Dangaus gerdamas Dieviškąją šviesą, o šaknimis iš Žemės siurbdamas gyvybės syvus, Pasaulio medis mums taip pat pasireiškia kaip  gyvybės medis. 

Kuomet medžio vaizdinį pasitelkiame siekdami pažinti savo kilmę – kelmą, jį įvardijame – genealoginiu medžiu.

Medžio išvaizdos virsmai tiesiogiai paklūstantys Saulės kelio kaitai padange, tai yra – metų laikams, labai vaizdžiai perteikia laiko bėgsmą, tuo būdu, greta astronominio, cikliniu dangaus šviesulių judėjimu grindžiamo kalendoriaus, medis suteikia galimybę turėti  augalinį, fenologinį laiko matą (laiko medis). 

Iškalbingi medžio laiko ženklai  – nuo juodų ir plikų apledėjusių, giliai glūdinčią gyvastį saugančių medžio šakų, iki galingo pavasarinio pumpurų sprogimo.

Nuo baltųjų gegužės žiedų iki šakas ligi žemės lenkiančių vaisių, nuo brandaus jų bumbsėjimo ant tėviškės sodo žolės, iki auksinių lapų – bobų vasaros, nuo lapkritinio jų skriejimo ir sukimosi rudenio vėjų sūkuriuose iki vėl šakas sukaustančio gruodo…

Dažnai mūsų tautos prigimtinė pasaulėžiūra, kurios ištakos skendi tirštose praeities miglose, vertinama kaip prarastas ir jau neatkuriamas, arba tiksliau – neatkuriamai sunaikintas, nutrauktas paprotys kurio jau neįmanoma perimti ir tęsti nūdienoje.

Tokius teiginius ir vertinimus, tariamus su panieka ir pranašumo jausmu, girdime iš savo priešų. Suprask – jūsų tikėjimas seniai nugalėtas ir sunaikintas, jūs negalite jo atkurti nebent iš naujo išsigalvotumėte…

Tokie kalbėtojai neturi drąsos atvirai prasitarti apie savo tikruosius ketinimus: „jūs niekada neatkursite to ką mūsų pirmtakai ir bendražygiai šimtmečiais griovė ir naikino, o jei kas dar užsiliko – naikinti pabaigsime mes“.

Tūkstantmetę religinę patirtį atstovaujančios biblijinės tautos pasaulėžiūros nešėjai Baltijos pakrantėje susidūrę su nelygstamai senesnės prigimtinės-gamtinės religijos puoselėtojais, manėsi įveikę juos savo politinio krikšto ritualu.

Kelis šimtus metų ginklu besipriešinusi  mūsų diduomenė politinio išskaičiavimo dėlei galiausiai pasidavė prievarta brukamo svetimo tikėjimo nešėjų valiai. Senosios baltų religijos buvo oficialiai atsižadėta. Tačiau, Algirdo Patacko žodžiais tariant – mūsų tautos butšakniai ir toliau kliovėsi protėvių pasaulėžiūrą, tikėjimu ir apeigomis. 

Iš tautos sąmonės per prievartą ir kraują išplėšti dvasios turtai niekur nedingo – jie tartum oro balionai su priespaudos svarsčiais buvo panirę į mūsų nesąmonybės gelmes, iš kurių susidarius palankioms aplinkybėms galų gale su didžiausia galia vėl iškilo, įgalindami mus didiems siekiams ir žygiams.

• Jie bandė užgrobti ir pasisavinti mūsų šventąją Žemę o mus padaryti savo vergais | Bet Mes apgynėme savo Tėvynę ir atkūrėme jos nepriklausomybę.
• Jie iškirto ąžuolus ir užgesino Amžinąją ugnį | Bet mūsų Ąžuolai ataugo, ir Mes atkūrėme Amžinąją ugnį.
• Jie tyčiojosi iš mūsų Dievų, draudė tarti jų vardus, gerbti juos | Bet Mes nepamiršome savo Dievų, vėl tariame Jų vardus ir juntame Jų dieviškąsias galias.
• Jie negalėjo sudeginti mūsų knygų ir sunaikinti jose įrašytų mūsų Tautos patirčių, todėl visomis išgalėmis plėšė mūsų širdį ir protą – gimtąją kalbą | Bet Mes išsaugojome savo protėvių kalbą o per ją ir prigimtinę pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą.
• Jie tebesako, kad mūsų nėra, kad mes negalime atgimti, perimti ir toliau puoselėti savo protėvių dvasinio paveldo | Bet mes atgimėme, mes esame, mes perėmėme ir perduodame savo protėvių pasaulėžiūrą savo vaikams ir anūkams.

Kiekviena upė turi ištakas, kiekvienas medis – šaknis. Jos nėra praeitis. Medžio šaknys, šakos ir vaisiai kaip ir upės ištakos – yra dabar. Be šaknų – nėra vaisių, be ištakų – upės srovės. Šaknų ir ištakų vaizdiniai liudija vienalaikę visumos būtį.

Gyvas ąžuolas kaupdamas Žemės bei Dangaus galias – barsto giles. Mirdamas jis virsta trinka –  ilgai kauptų Dangaus galių įsikūnijimu.

Ir ateina Milžinas, kad savo protėvių Žemėje Tamsos galių apniktiems lietuviams vėl išskeltų Dievo kibirkštį, kad atkurtų blėstančią Amžinąją ugnį po amžinai žaliuojančiuoju baltų Romuvos ąžuolu sugražindamas mums akių šviesą nusavintą grėsmingo tamsos valdovo.

Tai – Jonas Trinkūnas.

Dabar ši Ugnis dega čia – mūsų širdyse ir mes pasiruošę jos galią perduoti mūsų vaikams ir anūkams.