Prieš metus Lietuvos nacionalinis muziejus pristatė virtualią galeriją http://sausio13.lnm.lt/, kurioje – beveik 6000 piešinių, vaizduojančių Sausio 13-osios įvykius vaikų akimis. Per šį laiką galerija peržiūrėta daugiau nei 113 tūkstančių kartų, savo piešinius (nupieštus 1991 metais) joje surado šimtai žmonių, kelios dešimtys iš jų laiškuose muziejui pasidalijo savo atsiminimais.
„Buvo tikrai maloni staigmena, kai Google išmetė nuorodą į mano piešinį. Jau buvau pamiršusi, kaip piešėm ir mokytoja aiškino, kad piešiniai bus siunčiami pakabinimui į Vilnių“, – savo laiške muziejui rašo Vaiva, kuri 1991 metais buvo trečiokė.
Tais metais Lietuvoje buvo paskelbtas piešinių konkursas Sausio 13-osios tema. Į kvietimą piešiniuose pavaizduoti taikos ir Lietuvos laisvės siekį atsiliepė visos šalies vaikai. Daugiausia darbų anuomet sulaukta iš Alytaus ir Vilniaus rajono (po 500 vaikų piešinių). Iš viso galerijoje sudėti 5772 vaikų piešiniai.
Virtualios piešinių galerijos statistika rodo, kad, be lankytojų iš Lietuvos, į galeriją užsukama iš tų šalių, kuriose gyvena didžiausios lietuvių bendruomenės – Jungtinių Amerikos Valstijų, Norvegijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Airijos, Danijos. Savo piešinių lietuviai ieškojo ir būdami egzotiškuose kraštuose – Tanzanijoje, Mauricijuje, Komoruose, Omane, Dominikos Respublikoje.
„Mano piešinį rado buvusi klasiokė, – iš Pietryčių Azijos laiške Lietuvos nacionaliniam muziejui rašo Ilona. – Labai įdomu pamatyti savo vaikystės piešinį. Šiuo metu dirbu Jungtinių Tautų būstinėje Bankoke, Tailande. Čia žmonės dažnai nebūna net girdėję apie Lietuvą, todėl dažnai tenka pasakoti mūsų istoriją.“
Tarp piešinių autorių – ir žinomi Lietuvos žmonės: dainininkas Viktoras Diawara, filosofas, rašytojas Kristupas Sabolius, rašytojas, žurnalistas Dailius Dargis, menotyrininkė Ūla Tornau.
„Labai nustebau radęs savo piešinį. Labai graži idėja. Buvau pirmokas, stebėjau įvykius per televiziją. Buvo baisu. Negalvojau, kad po 13 metų tapsiu kariu. Pasirinkau kario kelią. Tarnauju Lietuvos kariuomenės Karo policijoje Kauno įguloje. Prisiekiau saugoti, ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę“, – laiške muziejui pasakoja Rimantas Marmantavičius.
Tuo metu Dovilė, kuri 1991-aisiais dar tik ėjo į pradinę klasę Kauno Dainavos mokykloje, buvo itin paveikta Sausio 13-osios įvykių: „Atsimenu tą baisų laikotarpį, tada buvau trečiokė ir per televiziją sekiau visus įvykius. Atsimenu, kaip paskui sapnavau, kad tie baisūs žvėriški kareiviai mus užpuolė, o aš būdama Televizijos bokšte jiems daviau kambarinių gėlių salotų su grietine. Kažkoks absurdiškas sapnas.“ Dabar JAV gyvenanti Dovilė sako, kad jos šeima visada buvo labai patriotiška: „Tais metais, 1991-aisiais, gimė mano brolis. Tėvai jį pavadino Ignu. Tokį vardą jam suteikė pagerbdami Igno Šimulionio, žuvusio sausio 13-ąją, atminimą.“
Deja, kelių šimtų piešinių autoriai vis dar nėra žinomi, jie ant savo darbo nenurodė vardo ir pavardės arba pasirašė nepilnai. Gali būti, kad virtualioje galerijoje http://sausio13.lnm.lt/ yra ir Jūsų piešinys. Kaip jį rasti? Visi galerijoje esantys piešiniai suskirstyti pagal Lietuvos rajonus ir juose tuo metu veikusias mokyklas. Tereikia prisiminti, kuriame rajone ir kokią mokyklą lankėte 1991 metais. Jei atpažinote savo kūrinį ar radote netikslumų, parašykite adresu [email protected] ir mes patikslinsime autorystę.
Kitų piešinių autorių prisiminimai
Rytis Daukantas: Aš esu architektas ir dailininkas. Piešiu politines karikatūras įvairiems Lietuvos ir pasaulio leidiniams. Archyvuose radau savo piešinį. Taigi, galima sakyti, kad šis Sausio 13-osios piešinys yra mano pirmoji politinė karikatūra.
Svajūnas Baranauskas: Šiandieną buvo atrastas mano piešinys. Jausmas yra džiuginantis, skatinantis susimąstyti apie 11-mečio suvokimą apie tai, kas vyko, kas perteikta piešinyje. Tuo metu jautėsi vienybė, pagarba, solidarumas, lygiavertiškumas…
Mindaugas Stemplys: Šį piešinį man šiandien atsiuntė klasiokė. Tai papasakosiu šį bei tą. Aš tik pažiūrėjęs iškart jį pažinau, net nematęs, kas autorius. Bet iškart kilo klausimas, kaip jis atsidūrė ten pas jus? Kai jį nupiešiau, žinojau, kur jis kabės – prie Seimo. Bet, deja, aš ten buvau ir jo jau neradau. Nors kitų klasiokų piešinius atpažinau, bet pats nusivyliau, kad mano taip ir nepakabino, dingo. Pasirodo, atsirado jis po beveik 30 metų. Labai džiugu, pakėlė nuotaiką, kad jis nebuvo pamestas. Ačiū. P. S. Mano vaikas taip pat gimęs sausio 13.
