O. Voverienė. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas (1943–2015)

Savo laiku mūsų amžininkai jį vadino „Lietuvos sąžine“. Ir jis visada būdavo ten, kur padėtis būdavo kebli ir pavojinga.  Kai už Lietuvos laisvę susidegino Kaune Romas Kalanta, pirmasis, kuris atėjo į Kauno muzikinio teatro sodelį po susideginimo buvo Algirdas Patackas, nors ir žinojo jis, kad tai pavojinga. Ir iš tikrųjų – jis buvo KGB suimtas, uždarytas į areštinę ir laikomas tol, kol aistros aprims.

Kai 240 gen. Policijos komisaro Sauliaus Skvernelio žaliūkų „ėmė“ šešiametę Deimantę iš Klonio gatvės A. Patackas Venckų sodybos kieme buvo įsirengęs vagonėlį, kad galėtų kritinėmis dienomis stebėti ir liudyti žmonėms ir istorijai, kaip vyko valdžios teroro akcija prieš Venckų šeimą, prievarta „imant“ Deimantę iš jos tetos namų, net ir nepasiteiravus, ar jos biologinė motina, nenorės ir toliau gyventi, niekur nedirbdama, ir pedofilams pardavinėdama savo dukrą. Policijos šturmo metu ir šį kartą teisingumo siekiantis savanoris nukentėjo, nuodingomis dujomis buvo apipurkštas jam veidas, jis buvo policininkų gerokai apstumdytas ir apniuksuotas bei įžeidinėjamas. Atlaikė. Ir paliudijo, ką matė (A. Patackas. Liudijimas // Alkas.lt. – 2013.01.14). Prievartos Aktą Algirdas Patackas įteikė visuomeninei komisijai. Tai tik vienas fragmentas iš drąsaus šio Lietuvos tikro vyro gyvenimo. Jų būta ir daugiau.

Tautos kultūrologas, vienas iš ryškiausių Lietuvos disidentinio judėjimo dalyvis sovietinės okupacijos metais tikras Dievo ir Tėvynės karys, palikęs gilų įspaudą ne tik Lietuvos istorijoje, bet ir daugelio jaunų žmonių gyvenime, pagal išsilavinimą buvo inžinierius, baigęs KPI, matydamas, kaip okupacinis režimas visokiais būdais, pradedant nuo vaikų darželių, siekia rusifikuoti tautą, negalėjo su tuo susitaikyti ir likti abejingas. Jo disidentinė veikla ypač suaktyvėjo po Romo Kalantos ir jo artimo bičiulio ir bendražygio Mindaugo Tomonio nužudymo. Jis pirmasis suprato, kad ir vienas, ir kitas žuvusieji buvo tuometinių KGB struktūrų kankiniai, lygiai taip pat, kaip ir lituanistas prof. Jonas Kazlauskas. Suprato ir tai, jeigu ir toliau visi tylės, ta valdiškų žudynių banga tęsis (jų būta daugiau, negu penkiasdešimt – O.V.). Ir gali tęstis iki begalybės. Reikėjo kažką daryti.

Kol kiti mąstė ir piktinosi virtuvėse, jis veikė. Supratęs, kad nelaisvės sąlygomis nėra aštresnio ir galingesnio ginklo už viešą žodį, savo lėšomis ir rizika pradėjo leisti pogrindinius leidinius „Pastogės Lietuva“ Ir „Lietuvos ateitis“ kurie įgalino disidentus turėti laisvo mąstymo ir laisvo žodžio erdvę, taip išsaugant tautinį orumą ir naikinamos tautos gyvastį. Leidinys, jo platinimas ir bendravimas su jo skaitytojais jam padėjo įprasminti jo gyvenimą ir jo ištikimybę svarbiausiajai jo gyvenime meilei – Lietuvai. 1986-1987 metais A. Patackas buvo Kauno KGB suimtas ir kalinamas, iki pat Atgimimo vėjų kilimo. Nuteistas už pogrindinės literatūros leidimą ir platinimą. Reikalaujant Sąjūdžio minioms iš kalėjimo buvo paleistas, 1988-1990 metais buvo Sąjūdžio Kauno miesto iniciatyvinės grupės, tarybos narys, Steigiamojo Suvažiavimo delegatas, Sąjūdžio Seimo narys, aktyvus Kauno Sąjūdžio akcijų ir renginių rengėjas ir dalyvis, atkurtos Nepriklausomos Lietuvos trijų kadencijų (VI-VIII) Seimo narys, klojo pirmąsias plytas į dabartinės mūsų valstybės statomą rūmą.

Viename iš savo straipsnių, lygindamas prieškario Lietuvą (1918-1940) su dabartine nepriklausoma Lietuva (1990-2008), A. Patackas apibendrino: „1918 m. Vasario 16-osios Lietuva buvo suvargusi, bet sveika. 1990 m. Kovo 11-osios Lietuva serga. Šią ligą galima palyginti su vėžiu, iki šiol skleidžiančiu metastazes. Šios ligos vardas kolaboravimas. Kolaboravimo esmė, jo priežastys, o svarbiausia pasekmės tebėra neatvertos, tebeskendi mūsų savimonės patamsiuose“ (Algirdas Patackas // Veidas. – 2008, kovo 10, p. 34). 1918 metą atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje kolaborantų nebuvo. Kovo 11-osios Lietuvoje – 70 proc.gyventojų – kolaborantai. Kuo skiriasi kolaborantas nuo išdaviko? Straipsnio autoriaus nuomone, tik tuo, kad „Išdavystėje laisvos valios, laisvo apsisprendimo yra žymiai mažiau, nei kolaboravimo atveju“ (A. Patackas. Ten pat). Išdavystėje visada slypi egzistencinis motyvas, dažniausiai, kai žmogui kito kelio nėra. Kolaboruojama laisva valia, kai paskatos materialinės, profaninės ir merkantilinės. Tą 70 proc. Lietuvos kažkas spaudoje buvo įvardijęs „Žiguline Lietuva“. Autoriaus nuomone, kaip tik ji, ta „žigulinė Lietuva“, o ne nomenklatūra ir nulėmė sovietinės Lietuvos likimą ir jos egzistencijos trukmę.

Kitame straipsnyje „Obuolys nuo obels…“ A.Patackas nagrinėja kartų pasaulėžiūrines sąsajas. Lietuviams istoriškai taip jau susiklostė, kad per pastaruosius 200 metų taip nebuvo, kad bent dvi kartos gyventų laisvoje erdvėje, nepriklausomoje Lietuvoje. Kovo 11-osios Lietuvoje gimusi karta, deja, kaip būta šimtmečiais Lietuvoje, nepaveldėjo savo tėvų ir protėvių vertybių sistemos. Kovo 11-osios lietuviui jau atrodo „nieko baisaus“, kad sovietmečio skulptūros puikavosi ant Žaliopjo tilto, o Vytis Lukiškių aikštėje – jam atrodo, kad visiškai neatstovauja lietuvių tautos, jis paprasčiausias „melas“ (A. Patackas. Obuolys nuo obels… // Alkas.lt. – 2014.09.18). O kas gi tas lietuvis? Tipiškas dabartinės Lietuvos  jaunimo egzempliorius… Save jis pristato, kaip Univertsity College London (Universitetinio koledžo Londone) absolventą, gimusį Kovo 11-osios Lietuvoje, pabuvojusį Ispanijoje, Italijoje, Austrijoje, Anglijoje ir kitose Europos šalyse, prisimenantį Lietuvą kelionėse. Autoriaus paprašyti specai, išsiaiškino, kad tas jaunuolis iš sėkmingos dabartinių nomenklatūrininkų šeimos, jo tėvas jaunystėje buvo VLKJS pirmasis sekretorius, vėliau direktoriavo įvairiose įstaigose ir organizacijose, atgavus Nepriklausomybę, tebedirektoriauja, yra socialdemokratų partijos narys, gyvena nuosavame name, važinėja, ak, koks vargšas, 12 metų senumo „Audi“, didžiuojasi savo vertybių sistemą perdavęs savo sūnui. Vaikinas gerai išsilavinęs, mėgsta skaityti, moka turiningai leisti savo laiką: žaisti šachmatais, keliauti po užsienius, kvalifikuotai kalbėti apie gyvenimą, meną ir net politiką, svajoja apie doktorantūrą… Paryžiuje, įdomų kūrybinį darbą, gal net režisūrą, save jis pats ir jo tėvai laiko „labai ypatingu…“. Esu sutikusi tokį vaikiną…

Straipsnyje „Apie debesų keleivius…“ Algirdas Patackas aptaria sąsajas tarp materializmo ir idealizmo. Idealistinės valstybės pavyzdys – mažutė Islandija ir jos vadovas Hanibalsonas, nepabijoję pirmieji pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, nors tuometinė Rusija galėjo jiems daryti daug nemalonumų silkių žvejyboje. Islandija rizikavo. Ir tai buvo – pirmasis žingsnis į SSRS demontavimą. Laimėjo idealistai, debesų keleiviai. Lietuvos Prezidentui Valdui Adamkui didžiausia vertybė, kaip jis pats prisipažino – sveikata, o „visa kas tave supa, tampa labai nereikšmingu dalyku“. Vardan jos, tos šventenybės jo valdymo metais buvo aukojama Lietuvos garbė, tiesa, netgi rizikuojama ir laisve. 1940 metais birželio 15 d. paskutiniame mūsų dar nepriklausomos valstybės posėdyje, Ministrų kabineto nariai, reikalavę pasirašyti Sovietų pateiktą Ultimatumą pasirinko savo gyvybę ir turtus, o ne Lietuvos garbę ir orumą… Čečėnai ir jų vadai Dudajevas, Jenderbijevas,  Gruzijos – Gamsachurdija panašiomis aplinkybėmis pasirinko mirtį, o ne savo valstybės išdavystę.

Gerai pažindamas Seimo nario veiklos specifiką, pats seimo narius buvęs net tris kadencijas, A. Patackas, norėdamas Lietuvai gero, išdrįso Seimo narių pilietinę ir tautinę kokybę viešai aptarti, remdamasis savo patyrimu. Straipsnyje „Jie išsigando…“ jis aptarė Seime dominuojantį psichologinį klimatą, kurį ir apibūdino trim žodžiais: „Jie nieko nebijo…“ – „ Perskaitys kritinį straipsnį… po pastarojo sakinio lengviau atsidus… ir nusižiovaus… a, Seimas. Jie bijo tik tada, kai parašoma jų pavardė ir kaip jis ar ji balsavo asmeniškai“ (Algirdas Patackas. Jie išsigando… // XXI amžius. -2010, gruod. 31).

Kitame straipsnyje jis prisimena 1972 m. gegužės 14-ąją, kai Kaune, Muzikinio teatro sodelyje susidegino Romas Kalanta, reikalaudamas Lietuvai laisvės. Gegužės 16-ąją Romo Kalantos aukai pagerbti toje pačioje vietoje susirinko skaitlinga lietuvių minia, kurie irgi skandavo tuos pačius šūkius. Minioje buvo ir Algirdas Patackas. Apsupti gausių milicijos pajėgų – įžeidinėjami ir mušami žmonės nesitraukė. Buvo suiminėjami, net teisiami. Suimtas buvo ir Algirdas Patackas. Svarbiausia – „Jie ėjo!“ (Algirdas Patackas. Kaunas, 1972-ųjų gegužės 14-oji // Lietuvos žinios. – 2012, geg.16, p. 4). Istorikai tą dieną dažnai pavadina Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo preliudija, nes tada lietuviai parodė, kad jie nebijo… Nebijo eiti, nebijo telktis, nebijo kovoti, nebijo, jeigu reikės ir mirti.

Straipsnyje „Niekada jie netaps broliais… arba kaip gimsta tauta“ jis rašo apie ukrainiečių ir rusų tautas. Jo nuomone, jie negali tapti broliais vien dėl to, kad rusai priklauso valdančiajai Sovietų Sąjungos tautai, pavergusiai daug tautų, tarp jų ir ukrainiečių… Jo nuomone, Ukraina dešimtis metų buvusi SSRS sudėtyje, jau buvo tapusi sovietine liaudimi, neturėjo net savo ukrainietiškai kalbančių mokyklų, rašė savo literatūrą tik rusiškai… Pavergtasis ir pavergėjas visada išlieka skirtingose psichologinėse pozicijose ir niekada netampa broliais… O ukrainiečių tauta tik mūsų dienomis susiformavo, atgimė, prisiminusi savo garbingą istoriją. Tautos gimimas yra metafizinė paslaptis. Ji gimsta akimirksniu, daugiausia dėl kokio nors stipraus sukrėtimo, tragiško arba džiugaus, bet tautos branda gali trukti dešimtmečius, kartais ir šimtmečius. Straipsnio autorius pripažįsta, kad pasaulio istorijoje kartais pasitaiko ir stebuklų: čečėnų tauta gimė per vieną dieną 1991 m. birželio 8 d. Čečėnijos Respublikos Ičkerijos nacionalinėje šventėje, kai buvo įkurta Čečėnijos valstybė ir rengtas ta proga tos valstybės karinis paradas. (A. Patackas. Niekada jie netaps broliais… // Alkas.lt. – 2014.07.26).

Tautų santykių temą A. Patackas pratęsia ir lietuvių-lenkų tarpusavio santykių kontekste. Tuo laikotarpiu, kai jis rašė straipsnį „Lietuva-Lenkija atgal į ateitį“ abiejų valstybių santykiai buvo gerokai pašliję dėl lenkiškų pavardžių rašybos su raide „w“. Kaip ir Virgilijus Čepaitis, taip ir Algirdas Patackas siūlė Lietuvos Vyriausybei „perkrauti“ santykius su Lenkija nesikarščiuojant, nesipykstant, o remiantis į realijas, kurios egzistavo iki LDK, istorinėje baltiškoje Lietuvos civilizacijoje ir vadovaujantis abipusiu sąžiningumu, pagarba, neužmirštant savigarbos, atsakomybės istorijai ir tautų ir valstybių ateičiai (A. Patackas. Lietuva-Lenkija atgal į ateitį // Lietuvos žinios. 2011, saus. 27, p. 14). Tautotyrinių sąvokų „tauta“ ir „liaudis“ sąsajas ir „liaudies“ tapsmo „tauta“ temą A. Patackas pratęsia ir kitame straipsnyje „Daugiau tautos, mažiau liaudies“. Lietuvos Konstitucijoje yra parašyta, kad tauta yra Lietuvos valstybės suverenas. Nors gal ir skamba šiek tiek pompastiškai, bet iš tikrųjų valstybę ir turi valdyti tauta, o ne valdininkai, kaip atsitiko dabar. Pateikia Šveicarijos pavyzdį, kur svarbiausi valstybės klausimai sprendžiami referendumuose. Gi Lietuvoje, kas nori rengti referendumą arba palengvinti jo sąlygas yra apšaukiami rusų agentais.

Liustracija Lietuvoje neįvyko tik dėl to, kad net 70 proc. Lietuvos gyventojų noriai kolaboravo su režimu. Kolaboravo įvairiai. O Seime liustraciją sužlugdė Egidijus Klumbys ir jo vadovaujama Tautos pažangos partija, nors liustracijai buvo deramai pasiruošta: paruoštas normalus liustracijos įstatymas. Reikėjo tik Seimo narių politinės valios. Jos nebuvo. Algirdas Patackas akino imti pavyzdį iš Vengrijos. Viktoras Orbanas išsilaikė valdžioje kelias kadencijas dėl to, kad „sugebėjo pataikyti į dešimtuką – pasikliovė savo tauta ir vykdė jos valią tiek ekonomikoje, tiek gindamas šeimos vertybes, tiek tiesiog protingai valdydamas“ (A. Patackas. Daugiau tautos, mažiau liaudies / Užrašė Ričardas Čekutis // Alkas.lt. – 2014.04. 21)

Kai tauta ir valdžia yra vieningos, tada jos yra neįveikiamos… Mums, lietuviams, irgi kartais pavykdavo būti vieningais. 1923 m. mūšyje Varviškės karinėje operacijoje prieš lenkus; atkuriant Lietuvos nepriklausomybę 1990 metais; 1991 m. sausio tragiškomis dienomis kovoje prieš galingą Rusiją. Kiekvienoje valstybėje yra du sluoksniai piliečių:  materialistai – liaudis, ir idealistai – tauta. Liaudis gyvena plokštumoje: ČIA ir DABAR, o tauta – trimatėje erdvėje: dabarties, ateities ir praeities. Lietuvoje – pernelyg daug liaudies ir per mažai tautos. Viskas priklauso nuo tautinės savimonės lygmens. Kad tauta turėtų tvirtą savimonę, jai reikia į kažką atsiremti. Tarp Lietuvos istorikų susiformavo dvi kryptys: vieni jų remiasi į LDK, kiti – į mūsų protėvius baltus ir jų baltiškąjį arealą, į čia pradėtas kurti mūsų kalbą, papročius, buitį, kultūrą, į karaliaus Mindaugo tėvų ir protėvių giliąsias šaknis, į tolimiausioje senovėje glūdinčiąją Lietuvą. Algirdui Patackui atrodė, kad „Ta glūdinti Lietuva yra syvai, kurie maitina valstybę. Jeigu tų syvų nebūtų, tai mes būtume žuvę jau XIX amžiuje arba dar anksčiau“ (Algirdas Patackas. Daugiau tautos… // Ten pat). Nuo tos senosios Lietuvos ir turėtų prasidėti jaunųjų lietuviukų ugdymas, kuris ir turėtų vykti tautos namuose – laisvoje valstybėje. Tada ir valstybę galėsime išsaugoti.

Tokios buvo Algirdo Patacko pilietinės ir politinės nuostatos. Jos atsispindi ir jo parašytose knygose: „Lietuvių tauta ir pasaulis: Globalizacija. Lietuvių tauta šiandien ir rytoj“ (2002); „Lietuvių tauta ir pasaulis. Lietuva ir Europos sąjunga: kas mes Europai ir kas mums Europa“ (2002); „Lietuvių tauta ir pasaulis: Lietuvos sąjūdis Kaune“ (2004); „Laisvės proveržis sovietiniame Kaune: nuo slapto pogrindžio iki atviro protesto“ (2007) ir kt. Tai tik vienas jo kurtos tautinės kultūros politinis aspektas. Kitas, žymiai platesnis, yra skirtas lietuvių tautinei kultūrai nuo seniausių tautos atsiradimo ir gyvavimo šaknų iki pat jo gyvenimo saulėlydžio.