Santykiai tarp tėvų ir vaikų, kartų problema, pasaulėžiūros tęstinumo laidavimas yra svarbi tautos išlikimo sąlyga. Ypač svarbi ji yra mums, lietuviams, nes istoriškai taip susiklostė, kad per pastaruosius du šimtus metų nepavyko užtikrinti, kad bent dvi kartos gyventų laisvoje erdvėje, nepriklausomoje valstybėje. Jau išaugo ir beveik subrendo karta, gimusi po 1990 m. Kovo 11-sios.
Kokia ji bus, ką paveldės iš tėvų, ir ką įneš naujo? Ar nebus užkrėsta praeities virusais, ar atlaikys naujus, dažnai netikėtus, nebūtus ir nelauktus iššūkius, apie kuriuos mes, išeinantys, net nenutuokėme?
Tam reikalingi išsamūs sociologiniai bei kitokie tyrimai, kuriuos nebūtinai turi atlikti tų sričių profesionalai. Reikia tiesiog apie tai kalbėti ir rašyti, tam tinka ir laisva eseistika. Su vienu tokiu bandymu – jei norite, jį galima pavadinti mikrosociologiniu ese – drįstame supažindinti skaitytoją.
*
Sudomino vienas internete aptiktas tekstas. Jaunas vyrukas – pavadinkime jį Tadu B. – parašė provokuojantį straipsnį apie tai, kad Žaliojo tilto skulptūros nieko baisaus, o štai Vytis yra nieko gero: „Kiek Vyčio simbolika pridera dabartinei, moderniai Lietuvos respublikai, Europos Sąjungos narei? Manęs (ir daugelio kitų) Vytis, šokantis iš paso viršelio, visiškai nereprezentuoja […] visų pirma reikia suvokti, kad Vytis yra melas. O to nebus, jeigu lietuviai jam barstys gėles ir melsis Lukiškių aikštėje“.
Save jis, apsidrausdamas ir gan plačiai, netaupydamas teksto pristato „Mane sunku būti išvadinti nomenklatūros išpažinėju, verslo lyderiu, penktosios kolonos nešėju, vertybes praradusiu žmogumi ar juolab Stokholmo sindromo auka: priklausau pačiai pirmai nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, mokausi užsienyje, keliauju, menu savo šalį. Ir vis dėlto man jos ir kitų jos ( turima omeny Žaliojo tilto skulptūrų priešininkai) cituojamų žmonių požiūris visiškai svetimas“. Ir gale – turintis galutinai priblokšti skaitytoją prierašas – „Autorius šią vasarą baigė prancūzų literatūros ir kino bakalauro studijas University College London universitete“.
Nesiruošiame ginčyti teksto teiginių, nes tai reikštų jo sureikšminimą, ko ir buvo siekiama. Motyvacinė paskata aiški – priblokšti, provokuoti, ir šitaip išgarsėti. Nieko naujo – visi buvome jauni, ir visi norėjome būti pastebėti, tad mums, išeinantiems, reiktų būti atlaidesniems tokiems prajovams. Bet yra ribos – be jų tokia herostratiška pastanga yra juokinga, ir tiek. Tačiau šis atvejas yra įdomus tuo, kad vyrukas nuo pat pirmo sakinio apie save meluoja. Įkyrūs interneto knysliai tuoj pat aptiko, kad Tadas B. yra kilęs būtent iš nomenklatūrinės aplinkos, tad po jo „atsivėrimų“ tenka labai suabejoti, ar jau taip labai toli obuoliukas nuriedėjo nuo obels…
Bet pradėkime nuo pradžių
Tėvas
Viktoras B. gimė 1960 m., 1978 m. baigė vidurinę mokyklą, 1978-1979 m. dirbo elektrotechnikos gamykloje šaltkalviu surinkėju. 1979-1984 m. mokėsi Maskvos aukštojoje komjaunimo mokykloje (dabar Tarptautinis jaunimo institutas). Įgijo istorijos mokytojo specialybę. 1984-1987 m. dirbo VLKJS rajono komiteto pirmuoju sekretoriumi. 1987-1990 m. dirbo rajono kino direkcijos direktoriumi. Nuo 1990 m. užsiima verslu. Nuo 1996 m. dirba UAB direktoriumi.
2000 m. kovo 20 d. išrinktas į rajono savivaldybės tarybą. Vadovauja rajono tarybos Švietimo, kultūros ir sporto komitetui. Yra rajono valdybos narys.
Politikoje atstovavo socialliberalams (Naujajai Sąjungai)
Vaizdas maždaug aiškus. Vaikinas, baigęs vidurinę, metus padirbo juodadarbiu-šaltkalviu, ir panoro „balto darbo“ – stojo į Maskvos aukštąją komjaunimo mokyklą. Toliau – komjaunimo sekretorius, direktorius, naujaisiais laikais – verslininkas, vietinio masto soclibų-paulauskininkų veikėjas. Interviu apie save, išspausdintame rajono laikraštyje (beje, nutylėjęs apie savo buvimą VLKJS sekretoriumi) linkęs, kaip sako rusai, kiek pribiedniatsia, t. y. dirbtinai susikuklinti: „Gyvenu nuosavame name, kurį įsigijau už paskolą prieš trejus metus. Važinėju senute dvylikos metų „Audi 100“. Naudojuosi nieko neišsiskiriančiu telefonu „Nokia“. Tiesa, prisipažįsta nesąs skurdžius – „Turiu sodą, esu paveldėjęs tris sklypelius ir du miško gabaliukus. Šį turtą laikau juodai dienai”. Šiek tiek nutylėta – kai ką yra ir prisipirkęs, ne tik paveldėjęs. Vienas sūnus studijuoja Bremene, kitas – Londone, šeima yra keliavusi ne tik po Latviją, bet ir po Suomiją, Švediją, Norvegiją ir Ispaniją. „Artimiausiu metu važiuosime į Londoną. Sūnus baigs magistrantūrą, norime dalyvauti diplomų teikimo ceremonijoje“. Apie save – „Esu per daug nuoširdus. Per daug pasitikiu žmonėmis, su jais esu atviras. Dėl to nukenčiu“.
Na, žodžiu eilinis kuklus nomenklatūrinio fronto darbininkas, neblogai prisitaikęs prie pasikeitusių laikų. Ir, kas svarbiausia – sugebėjęs perduoti pasaulėžiūrą sūnui. Sąmoningai ar pasąmoningai – dar reiks aiškintis.
Tai tiek apie tėvą.
*
Dabar apie sūnų.
Vaikinas yra, nors ir provincialas, palyginti prakutęs, ir žiauriai apsiskaitęs. Pradžioje Paryžiuje, po to Londone atsidūrė po Vilniaus licėjaus, kur matyt galutinai prakuto. Štai keletas charakterizuojančių citatų iš interviu gimnazijos laikraščiui:
„Iš pradžių ėjau į [prancūzų kalbos] pamokas dėl mamos, jinai liepė. Šiek tiek vėliau, kai jau mokėjau klaidingai sudėstyti pirmus sakinius ir galėjau prieš visus pasimaivyti, jau pradėjo patikti […] man prancūzų kalba – tai pasimaivymas, graži poza, deranti prie šlamančių plaukų. Ėjom kartą naktį Paryžiaus gatvėmis, galbūt šiek tiek išgėrę, galbūt ne, ir štai matau pro mane praeina dvi prancūzės, galbūt išgėrusios, galbūt ne. Staiga atsisukau ir sušukau joms įkandin, visai ne į temą kaip koks Binkis Berlyne: merginos, padarykit reveransą! Aš pats netikėjau, kai viena iš jų iš tikrųjų atsigręžė ir nusilenkė. Savo ruožtu ir aš taip padariau…“
„Kadangi geriausia, ką moku daryti, tai turiningai tinginiauti, turbūt tęsiu studijas toliau,
toliau ir taip toliau. Gal reikės niekada nebaigti. Žinau, kad už doktorantūrą moka pinigus. Įsitaisyčiau kur nors šiltai Prancūzijoje (ten daugiau moka) ir krimsčiau vieną doktorantūrą po kitos“.
„stengiuosi turiningai tinginiauti: žaisti šachmatais, skaityti, tauzyti apie meną ir politiką […]“
„Tiesą sakant, Lietuvoje būnu per dažnai ir per daug […] man Lietuvoje užtektų dviejų
trijų savaičių per metus. Pusę to laiko praleisčiau Vilniuje“.
Kaip matosi, linkęs į menus – literatūros kritiką, režisūrą. neblogai įsisavinęs pliurpakalbę, laimėjęs jos konkursų. Laiko save labai ypatingu – „Mane reikėtų kokiam nors izoliatoriuje laikyti arba magnetiniame lauke kaip antimedžiagą, kad su niekuo nesiliestų, kitaip pradeda lakstyti ferjeverkai vidury dienos“, ir nevengia šito demonstruoti, ypač provincialaus laikraštuko skaitytojams. Žodžiu, vietinio masto žvaigždūnas, kuris tačiau ryžosi per internetą pasididinti statusą – išspausdino provokuojantį straipsnį, ant kurio užkibo, įsivėlė į diskusijas kai kurie rašantys, jų tarpe net ir vieno garsaus portalo redaktorė. Juk po pozityviuoju „diskutuoti“ slypi ir negatyvi prasmė – Aleksandras Žarskus yra rašęs – “ discussio yra kilęs iš veiksmažodžio dis-cutio, o šis iš veiksmažodžio ąuatio […] Po nekaltu „diskutuoti“ gal būt slypi ne itin pozityvios reikšmės. Kaip matyti iš veiksmažodžių dis-cutio (krikdyti, ardyti) ir ąuatio (sugluminti, siūbuoti, trikdyti) kai kurių prasmių, diskusijos, vaizdžiai sakant, yra „vandens drumstimas”. Šiuolaikinėse diskusijose, jų drumstame vandenyje slypi galimybė išviešinti ir paskleisti daug neleistinų, absurdiškų ar sveikam protui nesuvokiamų dalykų“.
Bet mus domina kas kita – kokiu būdu jaunam vaikinui persidavė genetinis pasaulėžiūrinis virusas. Sąmoningai ar ne? “O dabar tik ilgiau pabūni su tėvais, tuoj konfliktai prasideda…“- rašo Tadas B. Atrodytų, vaikinas tarsi nėra linkęs aklai sekti tėvus, žavėtis pilkų silikatinių plytų ir „žiguliukų“ Lietuva.
Bet įsigilinkime į jau cituotą tekstą: „ […] priklausau pačiai pirmai nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, mokausi užsienyje, keliauju, menu savo šalį. Ir vis dėlto man jos ir kitų jos ( turima omeny Žaliojo tilto skulptūrų priešininkai) cituojamų žmonių požiūris visiškai svetimas“. Taigi, vietoj „myliu“ – „menu“ savo šalį…Taip pat jam Žaliojo tilto skulptūrų priešininkų pažiūros yra „visiškai svetimos“. Ir čia nepadeda nei paryžiai nei londonai, nei išmoktos litotės, chiazmai ir metonimijos. Tad lieka, ko gero, galioti chiazma „ nuo obels obuoliukas šis netoli nuriedės…“
*
Ir tai labai liūdna. Reiškia, dar viena karta su praeities įspaudu, su pažeista savastimi, kuri buvo tūkstantmečiais ugdyta ir tausota. Liūdna, nes ar besulauksime trečiosios generacijos, siaučiant gendervirusinėms epidemijoms, vėl dundant apokaliptiniams griaustiniams, griaudėjant GRAD‘ams jau ne tik poligonuose…
Savaitraštis „Nemunas“, 2014.09.17
Kaip gera gyventi Lietuvoje tokiems obuoliams ir obuoliukams -sotu,malonu,šilta,dirbti nesunku,nes už nieką neatsako.Turbūt už tokį obuolį ir buvo išvyti iš rojaus Adomas ir Ieva,nes paleido pasaulin parazitus?Ale vislios kirmėlės.
Taip ir nesupratau dėl ko virkauja Patackas. Dėl to, kad nėra tobulų žmonių? Dėl to, kad yra kitokių nuomonių? Dėl to, kad vaikai perima iš šeimos vertybes ar nevertybes? Pfff… Kažkaip primena seniokiškus padūsavimus dėl sugedusio jaunimo.
Nesuprantu Algirdai dėl ko neparašei tų mankurtų tikrųjų vardų.!?
Ačiū, Algirdai, kad pirštu pabaksnojat į tai, ką visi mato. Prasmė yra – skatina pamąstyti apie šį bei tą. Taip, iš tiesų pilna aplinkui “gerai įsitaisiusių” nomenklatūrininkų atžalų. Bet lazda su dviem galais. Matai, kaip jie kamuojasi tapatumo paieškose, bandydami pateisinti tėvus ir neigdami, jog seka jų pėdom, ir neima pavydas.
Komunistėliai ir jų atžalos prisitaiko prie visko:). Net jei reiktų ir apsipjaustyti tokie veikėjai nemirkteldami tai padarytų. “Prakutę”, “apsiskaitę”, moksus baigę prestižiniuose universitetuose, bet ar jų atsineštus genus galima pakeisti?