A. Patackas. Liudijimas

Jaučiu pareigą liudyti tai, kas vyko, ką mačiau ir patyriau Klonio gatvėje – ir kaip visuomenės narys, kaip mes, ir kaip asmuo, kaip aš.

Mes

Mes pradėjome budėti po pirmojo, nepavykusio bandymo pagrobti mergaitę. Mes – tai Kauno skyriaus kūrėjų-savanorių sąjungos nariai. Buvome vienintelė organizacija, tiesiogiai, fiziškai dalyvavusi Klonio gatvės dramoje. Šiek tiek žinių apie ją – LKKS (Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių sąjunga) yra įkurta 1918-20 metų savanorių ir atkurta 1993m. naujųjų savanorių pastangomis. Gavę LKKS Kauno skyriaus vadovybės pritarimą, pradėjome du mėnesius – iki tragiškosios gegužės septynioliktos dienos trukusį budėjimą. Mūsų tikslas buvo, nesikišant į konfliktą ir laikantis neutralumo, sekti, kad prieš vaiką nebūtų naudojama prievarta, o pažeidus šią nuostatą (beje, išsakytą prezidentės), paliudyti kaip viskas vyko. Turėjome atskirą postą – vagonėlį, pastatytą prie pat namo, kuriame visą parą pasikeisdami budėdavo mūsų žmonės. Užduotis buvo įvykdyta – gegužės 17 d. poste buvo mūsų žmogus, matė visa, kas vyko, pats buvo apstumdytas ir įžeidinėjamas, apipurkštas nuodingomis putomis. Jo liudijimas apie prievartos faktą yra įteiktas visuomeninei komisijai.

Tokia yra išorinė įvykių pusė. Viduje gi vyko įdomios slinktys. Visuomenė daugiau mažiau žino apie šokiruojantį tuometinio kultūros ministro Gelūno draudimą menininkams koncertuoti ar kitaip dalyvauti Klonio gatvės įvykiuose. Tačiau tas pats darėsi ir Krašto apsaugos sistemoje. Tuometinis kariuomenės vadas Arvydas Pocius ta proga išleido specialų potvarkį. Juo buvo bandyta uždrausti dalyvavimą Klonio gatvėje ne tik rikiuotės kariškiams, kas savaime suprantama, bet ir su kariuomene susijusioms organizacijoms. Buvo bandyta paveikti ir LKKS, bet aukšto rango kariškis pamiršo, kad LKKS yra nepolitinė visuomeninė organizacija, kurios įstatuose yra įrašyta „ugdyti tautinę savimonę, Lietuvos Respublikos piliečio savigarbos jausmą ir supratimą, stiprinti ir ginti Lietuvos valstybingumą“.  Taip, piliečių savigarbos jausmą, o taip pat valstybingumą, kurio pagrindas yra teisingumas – justitia est fundamentum regnorum. Dar jos įstatuose rasime – „organizuoja susirinkimus, mitingus, piketus, demonstracijas, procesijas, įvairias eitynes, kitokius taikius, beginklius susirinkimus ir masinius renginius“.

Kaip atsitiko, kad sena, šilto ir šalto mačiusi patriotinė organizacija stojo prieš kitas tos pačios valstybės struktūras – policiją ir teisėtvarką? Reikia pasakyti, kad anų laikų LKKS buvo kietas riešutėlis, nelabai mėgiamas oficialiosios karinės-politinės vadovybės. Susikūrę patys palyginti vėlai – 1927 m., kai suprato, jog neperdaugiausiai rūpi valdžios žmonėms, jie ir vėliau neleido ramiai gyventi politikams – protestavo prieš Klaipėdos atidavimą, pasidavimą Lenkijos ultimatumui. Matyt todėl jiems nebuvo leista surengti Kongresą (leista buvo tik 1939 m.). Nedaugelis žino, kad LKKS reikalavo priešintis ginklu bolševikinei invazijai 1940-siais, kai tuo tarpu politikai anemiškai vapėjo apie „draugingą“ sovietinių tankų pasitikimą. Lygiai taip šių laikų valdantieji nenori matyti tirpstančio kaip ledo lytis Lietuvos valstybingumo, ir ne tiek nuo išorės priešų, kiek nuo savų ar jais apsimetusių…

Aš

Klonio gatvės lakmuso popierėlis patikrino ir kiekvieno mūsų sąžinės būklę. Kaip ir visada esminiais, būtinais virsmo momentais, neužsiglausi už organizacijos, partijos ar kito sambūrio, o turi padaryti sprendimą, prisiimti atsakomybę pats. Suvokdamas, kad rizikuoji, kad gali padaryti klaidą, pralaimėti ar net išduoti. Lieki vienas.

Man Klonio gatvė prasidėjo po brutalaus, nevykusio ir nežmoniško bandymo išplėšti vaiką. Iš jo įprastinio vaikystės pasaulio, pagaliau tapusio saugiu – daug maž. Negalėjau apsirikti – du mėnesius, dieną ir naktį, čia pat, pievelėje, matant mažąją Deimantę, žaidžiančią nesudėtingus vaikystės žaidimus, nors šalia, už baltai raudonos juostos, kuria paprastai juosiama nelaimės ar avarijos zona, tūnojo grėsmė. Negalėjau apsirikti – vaikas ten buvo saugus, nes mylimas. Nenoriu nieko blogo sakyti apie jos motiną, negaliu jos vadinti „biologine“, nes žmogus ne gyvulys, bet liežuvis neapsiverčia ir vadinti ją tikrąja. Svarbiausia šioje tragedijoje yra vaikas, ir tik vaikas, vien vaikas, jis yra alfa ir omega, atskaitos taškas, iš kurio turėtų būti vedami visi mūsų veiksmai, pastangos ir pagalbos. Kas nors sekundei pamiršta vaiką, praranda teisę ką nors spręsti ar veikti. Kas nors sekundei pavirsta mechanizmo krumpliaračių, išduoda gyvą žmogų, už kurį mirė pats Dievas, tas daro nuodėmę, vieną sunkiausių, nes prieš vaiką.

Ir todėl niekada negalėčiau sau atleisti, jeigu būčiau pabūgęs, jeigu būčiau šaltai skaičiavęs, jeigu būčiau išdavęs vaiką, esantį mumyse, tą pirminį Adomą, pagal kurį ir buvo sukurtas žmogus.