Liepos 15-ąją minima Žalgirio mūšio diena

1410 m. liepos 15 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujama jungtinė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė sumušė Kryžiuočių ordiną ir sustabdė du šimtus metų trukusią jo agresiją į Rytus. Dėl šios pergalės buvo nustota puldinėti ir grobstyti Lietuvos kunigaikštystės žemes. Kėdainių rajono savivaldybės pastate, Vytauto Ulevičiaus medžio skulptūrų ekspozicijoje, galite pamatyti Žalgirio mūšį vaizduojančią šachmatų lentą.

Mūšis įvyko dabartinėje Lenkijos teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, prie Griunvaldo (lietuviškai „Žaliagiris“) kaimelio, tad lietuviai šį mūšį vadina Žalgirio mūšiu, vokiečiai ir kitų vakarų Europos šalių žmonės – Tanenbergo (Tannenbergo) mūšiu (lietuviškai „Eglių kalno“).

Kryžiuočiai tą dieną turėjo iš viso 32 000 karių, Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė – 51 000. Nepaisant to, vokiečiai buvo daug geriau ginkluoti. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų. Kryžiuočių kariuomenėje be vokiečių buvo anglų, prancūzų, vengrų, austrų, bavarų, tiuringiečių, čekų, liuksemburgiečių, flamandų, olandų.

Manoma, kad Lietuvos-Lenkijos kariuomenei pavyko sutriuškinti vokiečių kariuomenę suvaidinus, jog traukiasi (o gal iš tiesų aplinkybės vertė trauktis ir taip padėjo?). Tuomet vokiečių kariuomenė išsisklaidė ir tapo labiau pažeidžiama.

Pergalingas Žalgirio mūšis – Lietuvos istorinis pasididžiavimas, įvykis, sustiprinęs ir iškėlęs Lietuvos autoritetą tarp Europos ir Azijos valstybių.