Liepos 15 d. kaip ir kasmet, minėdami vieną žymiausių Didžiosios Lietuvos pergalių, Lietuvos kariuomenės atstovai dalyvavo Žalgirio mūšio inscenizacijoje Lenkijoje, buvusioje mūšio vietoje. Kovose dalyvavo per tūkstantį riterių, o su pagalbininkais ir stovyklų gyventojais inscenizacijoje buvo apie 4500 dalyvių.
Lietuvai renginyje atstovavo ir kovose dalyvavo Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, vilkintys atkurtais XIV amžiaus elitinių karių šarvais ir viduramžių istorijos ir riterių kovų menų rekonstrukcijos klubas „Viduramžių pasiuntiniai“. Vytauto Didžiojo vaidmenį inscenizacijoje atliko Lietuvos kariuomenės Kauno įgulos karininkų ramovės viršininkas majoras Donatas Mazurkevičius.
Šiais metais kartu su Lietuvos stovykla renginyje dalyvavo ir rekonstrukcijos klubai iš Ukrainos. Inscenizacijoje dalyvavę kariai ir jų pagalbininkai gyveno viduramžiškai įrengtoje stovykloje, viduramžių laikotarpio stilistikos palapinėse, naudojo tam laikotarpiui būdingus rakandus ruošdami valgį, tvarkydami ginklus ir ilsėdamiesi.
Žalgirio mūšio inscenizacijos Lenkijoje pradėtos rengti nuo 1998 metų. Renginys Griunvaldo lauke kasmet sutraukia apie šimtą tūkstančių žiūrovų, jame dalyvauja riteriai iš visos Europos. Nuo 2008 m. Žalgirio mūšio inscenizacijose dalyvauja ir Garbės sargybos kuopos kariai, o nuo jubiliejinių 600-ųjų Žalgirio mūšio metinių, 2010 metais, mūšio inscenizacijoje Vytauto Didžiojo vaidmenį atlieka Lietuvos kariuomenės atstovas majoras D. Mazurkevičius.
1410 m. liepos 15 d. laimėtas Žalgirio mūšis – vienas didžiausių ir reikšmingiausių mūšių. Lietuvai ir Lenkijai suvienijus jėgas pavyko sumušti vieną labiausiai organizuotų priešininkų ir pakeisti visos Europos istoriją. Toks jėgų sutelkimas anuomet buvo tikra strateginė partnerystė, kurios tradicijas abi šalys, bendradarbiaudamos karinėje srityje, dalyvaudamos bendrose operacijose tęsia ir dabar.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos vadovaujama jungtinė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės kariuomenė sumušė Kryžiuočių ordiną ir sustabdė du šimtus metų trukusią jo agresiją į Rytus. Dėl šios pergalės buvo nustota puldinėti ir grobstyti Lietuvos kunigaikštystės žemes. Pergalingas Žalgirio mūšis – Lietuvos istorinis pasididžiavimas, įvykis, sustiprinęs ir iškėlęs Lietuvos autoritetą tarp Europos ir Azijos valstybių.
Labai įspūdingai, paslaptingai atrodo Mindaugo laikų stulpai (dabar neteisingai įsigalėjęs Gedimino stulpų pavadinimas). Aiškiai matosi, kad tapatintis lietuviams su Vytimi, būtų per prasta, per menka. Nesupratama, kodėl nesimatė vėliavų su Mindaugo stulpais Dubingiuose per valstybės dieną, tokios dienos minėjime vėliavos su realistine Vytimi atrodė, kad Lietuvai yra per menkos, vaizdiškai per paprastos. Tikėsimės, kad kitais metais jau jas išvysime.
Mindaugo laikų stulpai, piliakalnio ir gynybinės sienos įvaizdyje, vėliau kiek pakeitus panaudojo Kęstutis. Išties ženklas be jokio pagrindo vadinamas Gedimino.
Manau, kad Mindaugo stulpus laikyti piliakalnio ir gynybinės sienos įvaizdžiu būtų per daug primityvu. Greičiau tai teisingumo idėjos, principo įvaizdis, išreikšiantis, kaip ir svastika, atitinkamą teisingumui vykdyti naudojamą praktinį įrenginį.
“…atitinkamą teisingumui vykdyti naudojamą praktinį įrenginį.” nepabijokime to žodžio PROPAGANDA.
Šposykite toliau…
“Lietuvai ir Lenkijai suvienijus jėgas pavyko sumušti vieną labiausiai organizuotų priešininkų ir pakeisti visos Europos istoriją.” – ironiška, kad patys lenkai pasikvietė kryžiuočius, kad tie puldinėtų prūsus, o paskui – lietuvius, o galiausiai patiems prireikė lietuvių pagalbos, kad savo “svečius” išvarytų. Mielai apsieitume be tokių “strateginių partnerysčių”. 🙂
P.S. “Vilna”, pasistenkite komentarus rašyti blaiva(s). 😉
Nespręsk pagal save, ne parties lenkiško būdo esu…
Tai, kad lietuviams reikėjo lenkų pagalbos , o ne lenkams – lietuvių. Paskaityk lenkų šaltinius prieš mūšį ir pamatysi ką jie rašo, o jie rašo, kad mūšis vyksta dėl karaliaus brolio.
“Paskaityk lenkų šaltinius” 😉
Po krikšto – tai jau ne Tėvynės gynimas. Tai jau kryžiuočių vidaus reikalas. Rytinės ir Vakarinės kryžiuotijos konfliktas dėl įtakos zonų. Savastis sutrypta, sava civilizacija išniekinta, išmesti savi dievai. Savo ambicijoms patenkinti pripirkta samdytos kariuomenės. Iš šito mūšio lietuviai neturėjo jokios naudos. Iš karalystės tapome kunigaikštyste be savarankiškumo. Ordino pusėje likę prūsai ir latviai jais ir išliko, taip ilgai, kiek tik patys panorėjo – jotvingiai, beveik visa savo sudetimi atsidūrę LDK, išvirto į slavus vos per kelis šimtmečius taip, kad vos juos beatsekame. Su išeinančiais paskutiniais valdovais pagonimis lietuvių sukurta valstybė “išsineša” ir savo paskirtį – iš esmės nustoja ginti pačius lietuvius savo žemėje. Toliau seks “smegenų plovimas” atneštinėmis ideologijomis, čia brutaliai ponaus atneštinės religijos, laisvieji lietuviai bus padaryti baudžiauninkais, čia siautės inkvizicija o vietinė ponija nukirtusi ryšį su savo šaknimis mėtysis identiteto ir madų paieškose tai į vieną, tai į kitą pusę. Ir taip iki šiandienos… Ne viskas Lietuva, kas Lietuva vadinasi….Man nesvarbu kas laimėjo šitą mūšį, užtenka mus “maitinti” nesvarbia informacija. Svarbu – kad letuviai savajį karą pralaimėjo – neprakišę nei vienų kautynių – dėl “elito” išdavystės – visai kaip šiandien…
senis:
,,konfliktas, zonų, civilizacija, ambicijoms , ideologijomis, brutaliai, religijos, inkvizicija, identiteto ir madų, informacija…”
Tavo kalba prieštarauja tavo mintims…
žodžius parinkau taip, kad visokie kembliai suprastų. nesikabinėk
seni, gerbiu tavo žodi, manau taip paaat kaip tu, nes žinau. Mūsų istorikai deja nežino dažnai. Tikroji nauda čiaa buvo Lenkijai kuri įsįvėlė tuomet su vokiečiais į konfliktą, žemaičiai, ir kvaailelis Vytautas išgelbėjo lenkų subinę. Lietuvos ir baaltų istorijoj apskritai Žalgirio mūšis nėra joks kertinis takaškas. Kertinis takas yra Mindaugo karunavimas, kada sugriuvo baltų gentys, Mindaugas suskaaldė baltus ir įsileido krikscioniska gyvaatę į kiemą, tai kur yra kertinis taškas ir tikiu jog su manim sutiksi. Nes tas takas buvo didžiaausias praalaimėjimaas baltams ir įtakojęs visus kitus veiksnius ateityje. Nuo Mindaugo prasidėjo degradacija, turtų ir galios žaidimai, tautos ir kultūros praradimas, tokie chaotiki ir kvaili valdovai kaip Vytautas yra tik įrodimas, kad po Mindaugo dėjosi keisti ir negeri dalykai. Tikrasis tų laikų taautos vaadas buvo Ringaudas, Treniota ir kiti kurie mirė kaip pagonys iškelta galva.
Šitas mūšis buvopaskutinis žemaičių šokis ir aapskritaai baltų pagonių, Europos metraščiuose, ne vokiečių ir ne lenkų, yra raoma, kad mušyje, lemiamas veiksnys buvo pagonių žemaičių riteliai, kurie nuo senų garsėjo stipria karine jėga ir lyginosi su mongolų raiteliais. Eiklūs fizikai stiprūs žemaitukai pralaužė križiuočių eiles, prlaauštos eilės krito greit kadangi ilgos vokiečių ietys tapo bereikšmėmis, kova tapo križiuočių skerdynėmis, puikūs kariniai žemaičių raitelių įgudžiai ir karinė patirtis nulėmė mūšio baigtį. Deja ptys žemaičiai paasitarnavę mūšyje, buvo eilinį syki apgauti Vytauto ir Jogailos, dėl kitokio požiurio į politiką, žemaičiai nedalyvavo derybose po mūšio, kadangi buvo apgauti Vytauto. Tai buvo paskutinės gulbės šokis klastingoje negarbingoje kūdroje kuri vadinosi krikščioniška Europa. Tarp kitko, prieš mūšį netgi buvo raštinis susitarimas abiejų pusių, neleisti paagonims dalyvauti mušyje, tačiau Vytautas šį susitarimą sulaužė puikiai suvokdamas kokią naudą duos žemaičiai, tuom metu žemaičių raiteliai varydavo siaubą visiems. Deja po mūšio viskas nukrypo apgailėtina puse.. Kadangi baltai neturėjo deramo lyderio o Vytautas buvo chaotiška kontrafersiška ir nestabili asmenybė, neturėjusi tvirto stuburo. Žemaičiai buvo nualinti kovų, gerai politikoje nardanciu lyderiu taip pat neturejo. Pagoniu nekentes Jogaila, paasieke savo tikslus kvailindamas Vytautą.
Tai, kad nei Jogaila nekentė pagonių, nei Vytautas buvo kvailas. Jie buvo labai geri draugai nuo vaikystės ir suprato ,kad Lietuvai norint išlikti ir įveikti kryžiuočių terorą reikalingas krikštas ir mūšis. O žygiuoti į Marienburgą ir kautis galima žygiuojant tik iš Lenkijos teritorijos
“Jie buvo labai geri draugai nuo vaikystės”??? Kas čia per “originalios” interpretacijos? 🙂
Vytautas su Jogaila niekada nebuvo priešai, jie visą laiką veikė kartu, vienas kitą paremdami. Čia tik Jogailą priešu pavertė 20 amžiaus Lietuvos istorikai, kurie labai nemėgo Jogailos, nes lenkai tuo metu buvo atėmę iš Lietuvos Vilnių. Ir dėl šio įvykio ir apskritai dėl visų Lietuvos nelaimių buvo surastas atpirkimo ožys. Tuo ožiu tapo Jogaila. Kaišiadorių geležinkelio stotyje jis netgi buvo teisiamas ir pakartas. O apie tai, kad Vytautas su Jogaila buvo geri draugai rodo ne tik Lietuvos metraštis, bet ir jeigu atidžiai pastudijuosite, visą jų biografiją, pamatysite, kad jie netgi Dovydyškių medžioklėje susitarė nudobti Kęstutį, Jogaila paleido Vytautą iš kalėjimo, Jogaila bėgo pas lenkus prašyti pagalbos, o Vytautas pas vokiečius, jie kartu vykdė reformas, kartu krikštijo Lietuvą, kartu tarėsi dėl įpėdinių, kartu laimėjo Žalgirį ir tt. Tik Į gyvenimo galą jų santykiai paaštrėjo nes nesutapo interesai. Tai tiek.
Vytutas ir Jogaila buvo pusbroliai, taigi giminšiki santykiai, Jogaila nekentė pagonių, nes jo motina buvo rusė, arši ortodoksė ir nuo mžens kurstė, visi Jogailos broliai veikė panašiai kaip Jogaila, tik griaudami baltų tutiškumą ir betkokias valstibingumo užmojas. Tuo tarpu Vytautas, nebijokim to žodžio buvo kvailas ir paikas. Galimai dažnai būdavo Jogailai po padu. Nepadarė nieko dėl baltų valstibingumo, nepaisant statuso, jis neturėjo tautos idėjos, nepaisant paatriotų tėvų, Kestučio ir Birutės, išvd galimai buvo kvailas ir paikas. Kur ištraukiai, kd jis norėjo nužudyti savo tėvą Kestutį?
Gerai pastudijuok Vytauto vaidmenį Jogailos ir Kęstučio konflikto metu ir tau nekils abejonių. Vytautas Kęstutį išdavė mažiausiai 5 kartus. tai tiek.
sauliau
Tai tik irodo, kad Vytautas buvo chaotiška, nestabili asmenybė neturėjusi tvirto stuburo, jeigu konfliktavo su tėvu, kuris buvo ištikimaas pagonis ir patriotas. Taip pat įrodimas, kad Jogaila buvo nusiteikęs prieš pagonybę ir baltų vaalstibingumą, jeigu konfliktavo su Kęstučiu, paskutiniu žymiu vadu pgonimi ir tautos patriotu. Istorijaa svarbu ne vien skaityti lenkiškus metraščius, svarbu skaityti visas nuomones ir turėti loginį mastymą. Istoriniai šaltiniai ir sveiko proto logika sako, jog Jogaila ir Vytautas buvo visiški degeneratai aptemusiomis galvomis. Galėtume išvaardinti 100 faktų tai įrodnčių. Įdomu netgi tai jog, vokiečiai analuose apie Vytautą atsiliepia labi pagarbiai ir liaupsinančiai, tarp Vytuto ir vokiečių buvo užsimezgęs flirtas, galimai nuo tada kai jis buvo įklints ir neva “pabėgo”. Įdomu tai jog Vytautas žygiavo į mušy prieš mongolus, kartu su vokiečiais, ir daug kitų iškalbingų faktų. Taip pat šioje istorijoje labi svarbus dalykas yr jog Jogailos motina buvo arši ortodoksė, niekinusi pagonis ir pskriti pbaltį, o Jogaila ir jos broliai buvo nuo mažens jos įtakojami. Pridėkime tai jog ti buvo kilmingūjų šeimos, žaidusios turtais, įtakomis, valdžia. Tai ju ne laukinii pagonys tokie kaip Ringaudas ar Treniota.
Kaip ir sakiau – egzpertai. 🙂
Visiems gerai žinoma, kad po Žalgirio pergalės Vytautas siekė atgauti Žemaitiją. Šis faktas neginčijamai rodytų, kad Žemaitija iki mūšio priklausė Ordinui ir kad tie “žemaičių raiteliai, pranokę netgi mongolų raitelius” Žalgiryje tegalėjo dalyvauti Ordino pusėje. Kaip žinoma, mūšyje būtent raitelių pabėgimo manevru Vytautui pavyko apgauti Ordino raitelius, o jais tokiu atveju tegalėjo būti tik tie eiklieji “žemaičių raiteliai”. Taigi turime pagrindo išvadai, kad Vytauto manevru buvo apgauti ne kokie kiti, o būtent tie Ordino pusėje stovėjusieji “visiems siaubą variusieji žemaičių raiteliai”, o tas jo manevras, kaip mokslininkų teigiama, ir nulėmė visą Vytauto pergalę Žalgiryje. Taigi Vytautui jie siaubo neįvarė…
Saulės vaidmuo šiame mūšyje buvo irgi labai lemiantis veiksnys, nes kryžiuočiai nuo pat ankstyvo ryto stovėjo atvirame lauke ir jie buvo apsirengę storais šarvais ir juos nuo saulės pradėjo kankinti nuovargis ir troškulys, saulė akino jiems veidus, o vėjas į akis pūtė dulkes, be to reikia nepamiršti, kad jie visą naktį žygiavo per lietų ir taip jau buvo neišsimiegoję ir pavargę. Todėl dabar turėtų tau būti aišku, kodėl Jogaila meldėsi ir šventino riterius. Jogailos genialumas akivaizdus, o Vytauto manevras gal ir nulėmė mūšio baigtį, tačiau tas jo manevras nelabai genialus.
Tai jo jo – visiems žinoma, kad žemaičiai vokiečių pusėj kariavo. Praktiškai, pusė Žalgirio mūšio – lietuvių kova prieš žemaičius (na, o kitą pusę lenkai su rusais laimėjo). 🙂
Reik pasakyt, smagu skaityti “istorijos egzpertū” postringavimus. 😀
Vilna
tu geriau bek is cia pusproti
Lenkams tas žalgirio mūšis nėra toks svarbus, kaip lietuviams, nes Lenkija gali gyventi ir be Pamario ir buvo susitaikiusi su jo praradimu, tuo tarpu Vytautui ir Lietuvai Žalgiris buvo mirties arba gyvybės klausimas nes praradus Žemaitiją, ordinas grasintų lietuvių etninėms žemėms ir Lietuvai šakės, o Lenkijai Pamario ar dobrynės žemių praradimas nėra labai skausmingas dalykas.
To meto supratimu Žemaičiai, tai ne dabartinė Žemaitija.
Jis meldėsi ne šiaip sau, o laukė kol karšta liepos mėnesio saulė išvargins kryžiuočius ir juos ims kankinti nuovargis ir troškulys, tada kaip žinote Vytautas atliko tą savo pergalingą manevrą, bet kryžiuočiai jau buvo pavargę nuo saulės ir ilgo laukimo, todėl juos įveikti buvo nesunku. Vytautui atsitraukus į mūšį įsitraukė Jogailos vadovaujama lenkų kariuomenė ir nukreipė magistro ir visos vokiečių vadovybės dėmesį. Čia dar norėčiau pasakyti, kad tas Vytauto manevras yra pervertinamas. Aišku jis turėjo didelę įtaką mūšio baigčiai, tačiau jeigu ne lenkų atlaikymas vokiečių magistro pleišto, nebūtų lietuviams ir Vytautui, kur grįžti. Lenkai vieni be lietuvių po žalgirio laimėjo dar vieną mūšį tai Koronovo mūšį.
Tai jo – lietuviai čia praktiškai “nipričiom”. 🙂 Ir apskritai – mūšį laimėjo rusų pulkai. O lietuviai be lenkų išvis nė vieno mūšio nėra laimėję. 😀
Lenkai ir Saule… o tamstai Saule ‘nuostolio’ galvai nepadare? Dar reiketu paklausyti rytu kaimynu, tai pasirodytu kad lietuviu Zalgiryje is viso nebuvo ir laimejo musi Smolensko pulkai…
Beje, istoriskai labai vertingas tamstos pastebejimas del lenkisku saltiniu studijavimo. Ten vienareiksmiskai tiesa visa apie lietuvius isguldyta. Dekui
,,Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir Lenkijos karaliaus Jogailos“ įdomu kada šitas sakinys buvo parašytas, kokiais metais? Galbūt 19 amžiuje, kai Lietuvos valstybės jau nebuvo, o gal lenkų metraštininko Jano Dlūgošo kuris gimė 1415 metais, Žalgirio mūšio nematė, jame nebuvo, girdėjo tik pasakojimus, o galbūt jo pasakojimai, tai tik jo vaizduotė galima sakyti tuo meto apsakymai, romanai: „Garbingos Lenkijos karalystės metraščiai arba kronikos“ (Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae dar galima prisiminti, kad jis tarnavo pas būsimą kardinolą Z. Olešnickį. Žalgirio mūšio metu 1410 Jogaila buvo Lietuvos karalius – rex apie ji taip rašo Šventosios Romos imperijos metraštininkai, jie tai pat rašo , kad karas vyko su Lietuva, o ne su jokia Lenkija, nes tuo metu Lenkija, kaip ir dalis Rusios buvo Lietuvos vasalai. Lenkiją Lietuva , vadovaujant karaliui Jogailai atėmė iš Šv. Romos imperijos. Dlugošu remiantis visi istorikai rašo apie Žalgirio mūšį ,,mūšyje dalyvavo 50 lenkų ir 40 lietuvių vėliavų, Jogaila vedė lenkų pulkus“,filmuose vaizduoja Jogaila apsirėdžius lenkų ereliais, bet tuo metu Lenkijoje buvo daug mažesnis gyventojų tankis, logiškai mastant Lietuvos kariuomenė turėjo sudaryti didesnę dalį. Ir aplink Jogaila turėjo būti Lietuvos kilmingieji, lietuvių pulkai. Krėvos sutartis, tai pat yra sugalvota lenkų apaštalų, kažkodėl ją atrado, tai yra jos ,,originalą‘‘, tik 19 amžiuje Jogaila įvardijamas kunigaikščio titulu, nors jis buvo karalius, pirmas iš pirmų.Nagrinėjant istorijos vingius kyla daug klausymų PVZ“ Kur dingo senoviniai rakraščiai, kai iš jų buvo perrašyti tekstai, kiek antikos istorikams prireikė ėriukų ar teliukų, kad būtu pagaminti pergamentai ant kurių jie rašė? Pasaulio muziejai turi tūkstančius eksponatų, muziejų lankytojai patikliai tiki ekskursijų vadovų pasakojimais. Nors jų pasakojimai neatitinka istorijos faktų, bet elementarios logikos. Žvelgiant į daugelį skulptūrų jos padarytos labai gero meninio lygio, gerai išsilaikiusios, nors padarytos pagal oficialius istorikus labai skirtingu laiku.Štai Dzeusas, Aleksandras Makedonietis, Karlas Didysis…daugelis skulptūrų vaizduojamos labai gražiai nuskustais veidais, bet iš kur istorikai žino, kas kur pavaizduotas, jei jos buvo darytos gilioje senovėje, juk užrašus ant skulptūrų pradėjo rašyti, gal tik prieš pora šimtų metų. Dabar piešia, čia Jogaila karalius, Vytautas LDK, bet tikrovėje jų realių piešinių nebuvo, nebent ant monetų, kuriose valdovas atrodo keistai, lik vaiko piešinyje, pagal šiuolaikinių menininkų piešinius.
…monetų, antspaudų…
Nenusisnekek. Koks jis tau Lietuvos karalius buvo, tas kuris nekente pagonių, ir bžinyčia labiau mylėjo už saavo tėvą. rba tu durnas arba išsiblaivyk su savo istorijom. Jeigu jis teoriški ir buvo Lietuvos kralius tapęs taai jis tos Lietuvos nekente ir siekė kuo greiciau ją paadaryti slaaviška ir bazinytinę. Tai aar cia tikrai Lietuvos karlius xDDDDD
Pliki, išsiblaivyk.
kur jus skaitote istorija mn įdomu? Gal pasidalinkite xD Jogaila už Lietuva kovojo xDDDD
Taip kovojo.
“XIII–XIV a. Henriko Latvio ir Hermano Vartbergės „Livonijos kronikose” (Vilnius: Mokslas, 1991) karaliais yra tituluojami ne tik Mindaugas ir Gediminas, bet ir Kęstutis su Algirdu. Vartbergė liudija, kad Didysis magistras brolis Vinrichas iš Kniprodės Visų šventųjų dienų 1372–aisiais vedė derybas su lietuvių karaliais, su Algirdu ir Kęstučiu. Aprašo ir 1377–aisiais Lietuvos karaliaus (rex Letwinorum) Algirdo (Algerdes) laidotuves, kurios buvo labai iškilmingos (magna pompa), karaliaus kūnas sudegintas su įvairiais daiktais ir 18 žirgų.
Kryžiuočių ordino vienuolis Petras iš Dusburgo 1326–aisiais įteikė parašytą „Prūsijos žemės kroniką” ordino magistrui (Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. Vilnius: Vaga, 1985). Kronikoje Lietuva daugybę kartų įvardijama kaip karalystė, o Vytenis ir Gediminas minimi tik kaip Lietuvos karaliai. Dusburgietis aprašo popiežiaus Jono XXII norą 1324–aisiais apkrikštyti „lietuvių ir rusų karalių” Gediminą, tačiau šis atsisakė. Nepaisant to, Gediminas vis vien kronikoje yra vadinamas karaliumi. XIII–XIV a. kronikos autorius vienuolis mini 1292–aisiais Lietuvos karalių Pukuverą, kurio sūnus yra Vytenis. Mini ir Treniotą – Lietuvos karaliaus sūnų: „Trinota, filius regis Lethowinorum”, kuris sutelkė 30 tūkst. kariuomenę kovai.
Priešiškai nusiteikę ordino vienuoliai, nesėkmingai krikšto siekę popiežiai ir kiti oficialūs asmenys neturėjo tikslo aukštinti lietuvių valdovų. Todėl minėtus XIII–XIV a. dokumentus reikia vertinti kaip neginčytinus teisinius įrodymus vadinti Lietuvą karalyste, o jos valdovus – karaliais. Galima tik spėlioti, kada mokiniams bus pateikti neiškraipyti istoriniai XIII–XIV a. faktai, juos grindžiant autentiškais dokumentais, o ne sukurtomis teorijomis. O gal nūdienos istorikai vis dar atgailauja už pagonišką praeitį ir savanoriškai neša užsikrautą bausmės kryžių virš išniekintų Lietuvos karalių kapų. Mirusieji žino tiesą, galėtų sužinoti ir gyvieji.”
Jeigu Algirdas buvo karalius, tai jo sūnus Jogaila tai pat tapo karaliumi.
Taip. Reikia pagaliau baigti bent patiems izeidineti savo valdovus vadinant juos kunigaiksciais. Jie buvo KARALIAI. Turekime savigarbos tai istarti garsiai ir neraudonuodami. Karalius- tai padetis, ir jokiu budu ne popieziaus ‘palaiminimas’. Popiezius ir anglijos valdovu nekarunavo, pabandykite anglui pasakyti kad juos valdo ne karalius???
…bei elementarios logikos…
..nei paprasčiausios logikos…
Ar matėte kaip rusai atšventė Žalgirio mūšio pergalę?
https://www.facebook.com/roissya24/posts/1865319497064760
Mažiau skaityk Šapoką tada pamatysi, kaip jis karštai Lietuvą mylėjo
Koki tau Šapoką, nejuokink. Ką tu skaitai įdomu? Gal jis ir mylėjo Lietuvą, vokiečiai, popiežius irgi mylėjo Lietuva ir labai norėjo jos xDD Bet lietuviai ir baltaai ju nemylėjo ir jų kreivų sistemų. Žiūriu kiek Lietuvių tiek istorijos interpretacijų xDDD Bet gal vertėtų biški logiką pasitelkti? Kodėl tiems Vytautms ir Jogaailoms nerūpėjo šiaurės baltus išvaduoti, nerūpėjo žemaičiaai, nerūpėjo prūsus vaduoti o daugiau rūpėjo slaviškos žemės ir galia? Todėl, kaad jie neturėjo tautinio samoningumo jau, jie jau buvo krikščionikos Europos šahmatų lentos pėstininkai, parsidavę manykim už turtus ir statusus, o gal pasinėrę į religinį fanatizmą kaip antais Jogaila. Išvaduoti latvius ir juos prisijungti į karines gausas buvo lengviau nei paprasta, tada vietoj žygiu į slaviškas žemes išvaikyti vokiečius iš rytprūsiu. Visa tai buvo daroma, žemaičii nuolatos tai darė ir kovojo tačiau vieni ir dar peilius į nugarą gaudavo iš tokių kaip Vytautas ir Jogaila.
Jo…. dar galima pridurti (apie meile), kad didziausias meiles pavyzdys yra liuto meile antilopei. Vaikosi nepailsdamas, ilgesio iskankintas po visa savana…. taaip, meile…
Šiuolaikiniai Lietuviai nesupraant jau vieeno fakto, kad tada tokios kaip lietuvių tautos nebuvo, buvo aisčių tauta su savo kulturiniaais regionais, dialektais taip kaip dabar yra aukštaičiai, dzūkai, suvaalkiečiaai žemaičiai. Visi baaltų regionai sudaarė vieną aisčių tautą su savo genu, kalba kultūra. Iki Mindaaugo ši tauta veikė vieningai, yra buvo daugybė mūšiu iki tol kur vieni kitiems padėjo kautis, čia vyko vidaus prekyba, bendravimas, apskritaai baltai iki pat Mindaaugo buvo uždara tauta neprekiavusi su aplinkiniais ir mažai bendravusi, nes viskuom apsirūpindaavo patys o ir kultūra ir pasaulėvaaizdis stipriai jau skyrėsi nuo likusios krikščioniškos Europos, yra Europiniu analų kur būtent taip apibudinami aisčiai, kaip uždara tauta. Ar Vytautas, Mindaugas, Jogaila tikrai yra mūsų tautai sektini pvyzdžii, jeigu jie veikė aasmeniniais interesais ir nesirūpino savo tautiečiais? Kūrė savo dvarus? Visiškai nesukdami galvos dėl šiaurės ir vakarų baltų likimo, bei tautos. Būtent iki Mindaugo, baltai laikėsi stabiliai ir netgi gelbėjo Europą nuo mongolų, atėjus Mindaaugui įvyko didysis suskaldimas ir praradimai, tolesni vadai kaip Vytautas ir Jogaila taip pat jau buvo degeneraciniai vadai tik kenkę baltų tautai. Ne? Kodėl tada net šiandien po 800m. aš nuvažiavęs į vakarinę Latvija susikalbu su vietiniais? Išvada paprasta. Viena taut. kurią suskaldė krikščioniška Europa. Vertėtų paasidomėti, kokia šlykšti tuo metu buvo katalikybė Europoje ir kokie bjaurūs dalykai vyko, inkvizicijos ir kitokie kankinimai už menkiausią religinės sistemos neigimą.
“Šaltinių, aprašančių Žalgirio mūšį atrodytų yra pakankamai. Išsamiausias mūšio aprašymas priklauso lenkų istorikui Dlugošui. Jis yra gimęs jau po Didžiojo mūšio, tačiau jo kronika remiasi iš karto po mūšio nežinomo lenko autoriaus rašyta „Cronica conflictus Wladislai, regis Poloniae, cum cruciferis anno Christi 1410“ bei liudininkų atsiminimais. Dauguma istorikų pripažįsta Dlugošo tendencingumą – autorius išaukština lenkų kariuomenės ir jų lyderių išskirtines savybes ir vaidmenį pasiekiant pergalę menkindamas kitus mūšio dalyvius. Vienus faktus iškraipydamas (LDK kariuomenės „bėgimas iki pat Lietuvos“), kitus nutylėdamas (LDK kariuomenės dalyvavimas finaliniame mūšio etape, totorių dalyvavimas mūšyje), paįvairindamas savo pasakojimą meniniais intarpais (kraujo ir vyno upeliai) bei abejotinais faktais (Krokuvos vėliavos kritimas, raštininko „žygdarbis“ gelbstint karalių) Dlugošas ir formuoja savą mūšio viziją. LDK kariuomenei istorikas suteikia tik teisę į valandą mūšio ir gėdingą pabėgimą, tuo tarpu Lenkijos kariuomenės indėlį maksimaliai išpūsdamas ir suteikdamas jam lemiamą vaidmenį”
“Tačiau vargu ar šie lenkų „nuopelnai“ gali atsverti lietuvių indėlį į pergalę – LDK kariuomenė dalyvavo visose mūšio etapuose, patyrė milžiniškus nuostolius. Vėliau Vytautas skundėsi, kad iš Prūsijos teparsivedė pusę vyrų – Piro pergalė! – net pralaimėję mūšį ne visada patiria tokius nuostolius. Tuo tarpu Lietuvos karalius ,Rusijos valdovas ir tėvonis (Rex Magnus Lituanorum Russiaeque dominus et haerus naturalis)Jogaila savo iškart po mūšio rašytuose laiškuose žmonai ir Poznanės vyskupui džiaugėsi, kad mūšį laimėjęs ne karių narsumu, o Dievo valia ir galia; težuvę 12 „garsesnių“ riterių. Lenkų istorikas A. Nadolski monografijoje “Grunwald” teigia, kad vienintelis vardu žinomas riteris, karaliaus apdovanotas Griunvaldo mūšio lauke, “kuriame kraują savo praliejo”, buvo ne lenkas, o rusėnas. Jis buvo vardu Iwanko Suszyk iš Romanowa ir už nuopelnus buvo karaliaus apdovanotas dviem kaimais Haličo žemėje.
”Dlugošo „Istorijos“ duomenys
Dlugošas tikslaus dalyvių skaičiaus nepateikia, išvardydamas tik vėliavas. Lenkų- 50, lietuvių- 40, totorių 300 karių (1 vėliava?).
Viduramžiais nebuvo griežtai apibrėžta, kiek karių privalo būti vėliavoje, tačiau apytiksliai laikoma kad apie 300 (lietuviškose galėjo būti po 400).
Lenkų istorikas A. Prochaska kūrinyje „Codex epistolaris Vitoldi“ pateikė klaidingus duomenis: 1410 m. birželio 13 d. Ragainės komtūras pranešęs, kad kiekviena Žemaitijos žemė privalėjo pateikti po 300 raitelių. Tačiau iš tikrųjų originale yra „400“. Ši klaida galėjo būti vienas iš faktorių, įtakojusių mokslininkų skaičiavimus.”
Liubeko kronikos duomenys
Kronikos pateikiami skaičiai akivaizdžiai perdėti, todėl tyrinėtojai linkę juos atmesti: lenkų- 1700000, lietuvių- 2700000, totorių- 1500000. Tačiau, jei už „pagražintų“ skaičių slepiasi realybę atspindinčios proporcijos, tai sąjungininkų kariuomenės sudėtis Liubeko kronikininko nuomone atrodytų taip.
Tarpukario Lietuvos karininko S. Zaskevičiaus skaičiavimai
Remdamasis apytiksliu LDK ir Lenkijos plotų ir gyventojų tankio skaičiavimais bei palygindamas su kitomis šalimis, tyrinėtojas gavo tokius skaičius: lietuvių- 25000, rusėnų- 10000, totorių- 5000, samdinių:čėkų…- 5000, lenkų- 15000.
“Ar nebus Dlugošas sąmoningai padidinęs lenkų kariuomenės skaičių?
Kryžiuočių skaičių priimta nustatyti pagal sąjungininkų mūšio lauke užgrobtas kryžiuočių vėliavas – viso 51. Organizuotai, kaip kovinis vienetas iš Žalgirio mūšio nepasitraukė nei viena kryžiuočių vėliava. Dlugošas mini, kad po mūšio kokiam tais miškelyje buvo rastos kelios kryžiuočių vėliavos, susmeigtos į žemę. Taip kad kategoriškai teigti, be abejo, negalima, bet panašu, kad sąrašas beveik baigtinis…
Padidindamas lenkų vėliavų skaičių iki 50 Dlugošas sulygina kryžiuočių ir lenkų kariuomenių santykį, tuo tarsi pagrįsdamas vien lenkų kariuomenės pergalės prieš kryžiuočius galimybę ir sumenkindamas lietuvių indėlį kovoje – pas Dlugošą jie paprasčiausiai pabėgo. Dlugošo norą „pritemti“ lenkų vėliavų skaičių prie Ordino liudytų ir 51-ji vėliava, užbaigianti 50-ies sąrašą “
,,Absoliučiai priešinga Dlugošo versijai yra lietuviškoji Bychovco kronika, kurioje teigiama, kad mūšį laimėjo LDK kariuomenė, padedama tik vienos lenkų (dvaro) vėliavos, kadangi tuo metu karalius Jogaila meldėsi ir niekuo padėti negalėjęs. Ordinas ir jo užtarėjai (pvz., Vengrijos karalius) irgi tvirtino, kad mūšį laimėjo pagonys. Tačiau Ordino argumentus yra priimta atmesti tvirtinant, kad pralaimėjęs karą mūšio lauke, Ordinas siekia jį laimėti politinėmis priemonėmis, taip siekdamas pažeminti sąjungininkus ir laimėti sau krikščioniškojo pasaulio užuojautą ir paramą.”
” akivaizdžiausias skirtumas tarp lenkiškų šaltinių ir vakarietiškų yra vertinant totorių dalį sąjungininkų kariuomenėje. Dlugošo tvirtinimu, totorių tebuvę tik 300. Kiti autoriai mini žymiai didesnius skaičius. Dlugošo siekis sumenkinti totorių vaidmenį neatsitiktinis – po mūšio ieškodami užtarimo trečiosiose šalyse kryžiuočiai kaltino Vytautą, kad jis į Prūsiją atsivedęs pagonis totorius. Be abejo, tiek Jogaila, tiek Vytautas suprato, kad totorių dalyvavimas kovoje prieš krikščionių vienuolių Ordiną galėjo turėti labai rimtų politinių pasekmių. Juk pagrindinis kryžiuočių argumentas karuose su rytiniais kaimynais – kova su pagoniais ir jų rėmėjais – įgautų svarių įrodymų. Tad vargu ar Vytautas būtų rizikavęs kviestis totorius dėl pastarųjų simbolinio dalyvavimo, tai turėjo būti reali karinė jėga.
Pasak Dlugošo, 1409 m. lapkričio 30 d. Breste aptarinėdami būsimo karo planą Vytautas su Jogaila kaip trečiąją jėgą nutarė pasitelkti totorius: „į pagalbą sau būsimame kare jie pritraukia net totorių chaną su totorių gentimi, kurią Aleksandras, Lietuvos kunigaikštis, atsivedė į Brestą.“ Dželal-ad-dinas tuo metu Vytauto vardu valdė Brestą, tad tikėtina, kad jis irgi dalyvavo garsiajame pasitarime. Yra manoma, kad 1398 m. kartu su chanu Tochtamyšu (Dlugošo minimo totorių chano Dželal-ad-dino tėvas) į Lietuvą galėjo pasitraukti apie 40000 žmonių. Jau sekančiais po Žalgirio mūšio, 1411 m. Vytautas ištesėjo dar Tochtamyšui duotą pažadą ir atsidėkodamas už pagalbą Žalgirio mūšyje padėjo jo sūnui Dželal-ad-dinui užimti į Aukso Ordos sostą. Akivaizdu, kad tai galėjo būti įmanoma tik jei pats Dželal-ad-dinas turėjo pakankamai savų karių. “
“Kalbant apie Vytauto kariuomenę, priimta manyti, kad tai buvę prasčiau ginkluoti, prastesni kariai. Tačiau net Dlugošas „Istorijoje“ tvirtina ką kita. Sąjungininkų stovyklą ties Červinsku aplankęs Vengrijos karaliaus Zigmanto atstovų baronų Nikolajaus de Garo ir Sciborijaus pasiuntinys Dobeslovas Skoračovskis grįžęs papasakojęs baronams ir Ordino magistrui: „tą dieną, kai aš atvykau į karaliaus stovyklą, atvyko ir Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras su stipria, puikia ir gausia kariuomene“. Magistrui pasišaipius iš šios žinios, pasiuntinys atšovęs: „patikėk manim, magistre, kunigaikščio kariuomenė ne tik didelė ir stipri, bet ir aprūpinta puikiais ginklais“. Ir tik vėliau, pagrįsdamas lietuvių „bėgimą iki pat Lietuvos“ iš Žalgirio mūšio lauko, Dlugošas kardinaliai keičia savo nuomonę: „lietuvių kariuomenė turėjo retesnes gretas, prastesnius arklius ir ginkluotę, ir ją, kaip silpnesnę, atrodė lengva buvo įveikti“.
Kad lietuvių ginkluotė negalėjo ženkliai skirtis nuo lenkų ir kryžiuočių rodo ir tai, kad Dlugošo įvardijamas kaip sąjungininkų kovo šūkis Žalgirio mūšio metu „Krokuva-Vilnius“ greičiausiai buvo savotiškas slaptažodis, turėjęs padėti kariams kovos įkarštyje atskirti savus. Lenkų istorikas Kučinski savo monografijoje “Wielka wojna…” teigia, kad “skunde Konstanco bažnytiniam suvažiavimui (1414-1418) kryžiuočiai rašė, kad kautynėse lietuviai ginkluotės atžvilgiu nė kiek nebuvo menkesni. Krikščioniškoje mokykloje jie jau išmoko karo meno ir bet kada gali nugalėti krikščionis””
“Posilgės kronika, aprašydama mūšio pradžią, tvirtina, kad mūšį pradėję pagonys iškart buvo nugalėti, ir tuomet jiems į pagalbą atėję lenkai; užviręs didelis mūšis. Šioje vietoje “Cronica conflictus” ir Posilgės kronika kiek prieštarauja viena kitai. Pagal “Cronica conflictus” mūšį pradėjusi Vytauto vadovaujama į dvi dalis padalinta LDK kariuomenė. Tuo tarpu Ordino metraštis taip pat mini dvi sąjungininkų armijos grupuotes, tik įvardina jas kaip „pagonis“ ir „lenkus“. Dauguma tyrinėtojų Posilgės kronikoje minimus „pagonis“ („netikėliai“) laiko lietuviais, tačiau gal Ordino kronikos autorius tuo žodžiu įvardino jam nežinomos tautybės „nekrikščioniškos“ išvaizdos karius? Vargu ar kryžiuočiai galėjo skirti mongolus nuo totorių ar karaimų, ir gal visus juos ir vadino „pagoniais“? Vis tik dalį Vytauto kariuomenės sudarė stačiatikiai iš rytinių LDK žemių, o ir patys lietuviai jau beveik ketvirtį amžiaus buvo krikštyti?
Tuo tarpu „lenkais“ galėjo būti klaidingai vadinami lietuviai. Kaip minėjau aukščiau, tai galėjo būti sąjungininkų iš anksto suplanuota apgaulė („triukas“ su vėliavomis). Tikrumo dėlei mūšio pradžioje priekines LDK kariuomenes gretas buvo užėmę „tikri“ lenkai – švento Jurgio (čekų samdiniai) ir priekinės sargybos („Gončia“, arba „Vyties“) vėliavos.
Taigi, po dešiniojo flango atsitraukimo į mūšį stojo Vytautas su LDK kariuomene ir susikovė su didžiojo kontūro Lichtenšteino sparnu: „dešiniajame sparne stojo į kovą kunigaikštis Vytautas su savo žmonėmis, su švento Jurgio vėliava ir priekinės sargybos vėliava… Įsiliepsnojo tuo metu labai žiaurus mūšis“ („Cronica conflictus“).”
“Pagal viduramžiais plačiai naudotą „pleišto“ taktiką, į pleištą išsirikiavę puolantieji siekdavo suplėšyti priešininko gynybines gretas, taikydamiesi į priešininko rikiuotės centre išrikiuotas stipriausias pajėgas ir siekdami jau pirmąja ataka jas sutriuškinti. Jei nepasisekdavo iš pirmo karto, „pleištas“ „praeidavo“ pro priešo rikiuotę, apsisukdavo ir atakuodamas dar ir dar daužydavo priešo rikiuotę tol, kol ji subyrėdavo. Tačiau dažniausiai užtekdavo ir vienintelio karto.
Sunkiai ginkluotų raitelių „pleišto“ ataką turbūt būtų galima sulyginti su kūjo smūgiu. Tačiau tam, kad smūgis pasiektų tikslą, būtinas priekalas, t.y. kad priešas „priimtų“ smūgį ir nesitrauktų. Tačiau prieš sumaniai mūšio lauke manevruojančius priešus (pavyzdžiui, totorius stepėse – Vytautas šią pamoką išmoko dar 1399 m.) „pleištas“ iš sunkiai ginkluotų raitelių yra bejėgis. Priešui praleidus pro savo gretas pavojingiausią „pleišto“ dalį – rikiuotės priekyje išsirikiavusius geriausius riterius – ir sudavus atsakomąjį smūgį į lėtai judančio „pleišto“ flangus ir „uodegą“, „pleištas“ yra bejėgis, jis net negali gintis (tai grynai puolamoji rikiuotė). „Pleištas“ tegali judėti pirmyn, tikėdamasis atitrūkęs nuo persekiotojų persigrupuoti ir dar kartą bandyti laimę atakuojant.”
“„Aleksandras gi Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis, patikėjęs savo gyvybės ir laisvės apsaugą vienam dievui, šuoliavo, jodinėdamas po visą kaip lenkų, taip ir lietuvių kariuomenę, dažnai keisdamas žirgus, su nedaugeliu palydovų, bet be jokių sargybinių; kunigaikštis atstatydavo daugelyje vietų pakrikusias Lietuvos kariuomenės gretas, ir tęsdavo mūšį. Viso mūšio metu kunigaikštis veikė tarp lenkų būrių ir pleištų, siųsdamas vietoj pavargusių ir iškankintų karių naujus ir šviežius ir atidžiai stebėdamas tos ar kitos pusės sėkmę“ (Dlugošo „Istorija“).
Apsisukęs ir persigrupavęs, gerokai „palengvėjęs“ magistro vedamas „pleištas“ dar kartą atakuoja lietuvių gretas. Tačiau atakos rezultatas tas pats. „Pleištas“ skrosdamas tuštumą dar kartą praeina lietuvių rikiuotę, gaudamas mirtinus smūgius į flangus ir uodegą. Didžiojo magistro aplinka įkalbinėja trauktis, tačiau Jungingenas pasirenka garbingą mirtį kovoje – trečioji ir paskutinė “pleišto” ataka. Kryžiuočiai apsupami. Kryžiuočių ordino didįjį magistrą Konradą fon Jungingeną nukauna totorius Bagardinas. Žūva beveik visa ordino vadovybė, likę traukiasi link Griunvaldo, kryžiuočių stovyklos link. „Tanenbergo“ mūšio pabaiga.”