S. Lynikas. Iš mažutėlių gyvenimo.

1. Slaugos namai

Skambutis iš gimtinės, iš slaugos namų. Pasakoja, guodžiasi – sunki kasdienybė. Aibės sunkinančių smulkmenų, kurių sveikieji ir nemato. Kur ten viską išvardinsi… Vaikai dirba tolimųjų reisų vairuotojais, grįžta retai ir trumpam, kartais tik savo šeimas aplanko, į globos namus pas mamas nebespėja… Kai jos tai sužino būna labai liūdna. Aš irgi besveikatis bėdžius, bet namuose, spintelėje prie lovos daug visokių tablečių, o jos tokių atsargų neturi. Klausiu kaip ištveria, kaip vakare miega? „Mes tada gausiai išsiverkiam, iš lėto palengvėja, paskui užsnūstam.“

Iš lovų pačios neatsikelia, sunku net lovose vartytis, pastoviai sauskelnės, menkiausiam daiktui paduoti reikia šauktis pagalbos, gi ne visada tuoj prisišauksi. O kūno skausmai,  maudimai, odos niežėjimai ir begalės kitų bėdų bėdelių…

Bandau guosti: „Tau dabar kaip toj pasakoj – liga tave iš karalaitės pavertė varle, bet ir šitoj siaubingoj bėdoje tu šauniai, didvyriškai tvarkaisi. Kaip pasakoj – burtų veikimas pasibaigs, dar nuostabiau – tarsi lėliukė virsi drugeliu, o angelai tave sutikę girs už ramiai iškentėtas dienas…“ Nutylu. O, Viešpatie, ką darau, sausiau ir atsainiau juk guosti nebegalima.

2. Asta

Netikėtas, nebelauktas skambutis. Anksčiau gydydavosi pas mane, bet dabar, po tiek metų. Ji iš ten, iš kur nebeskambina, tyliai apleidžia eterį. Aš seniai nebedirbu, nuo sveikatingų, bendraujančių kompanijų nutolęs. Mintyse jau buvau ją nurašęs… O ji, šaunuolė, tebekovoja.

Serga antrine progresuojančia išsėtine skleroze. Amžius apie 50 m., serga seniai.  Gyvenimas lovoje. Kojų beveik nevaldo, rankos mažiau nusilpę. Gali pasiversti lovoje, bet savarankiškai nestovi, į vežimėlį nepersėda. Paduotą maistą valgo pati, bet reikalinga pagalba. Dubens organų nekotroliuoja, reikalingos sauskelnės.

Lanko socialinė darbuotoja po 3 val 5 dienas savaitėje. Paruošia, paduoda valgį, tvarko patalpą, perka maistą, keičia sauskelnes + odos higiena. Darbuotojai pagalbon trumpam užsuka dar du kolegos ir pasodina Astą vežimėlin. Po 1,5 val grįždami jie vėl užvažiuoja paguldyti ligonės lovon. Tad vežimėlyje pasėdi 1,5 val per parą. Tai jos dienos džiugesio pikas. Mobiliuoju naudojasi, vakarop sugeba pasikeisti „pands“ tipo sauskelnes. Vanduo atsigerti, vaistai, TV pultelis pasiekiami. Namiškių dažniausiai nėra. Duktė augina mažą dukrelę kitame mieste. Vyras tolimų reisų vairuotojas, pinigai jiems labai reikalingi. Dar samdo žmogų krosniai kūrenti ir kt. ūkio patarnavimams, savaitgalio slaugai. Būtinu reikalu kviečia draugus ar kaimynus telefonu, o daugiausia būna viena. Klauso radijo, žiūri TV, bendrauja telefonu, dalinai naudojasi kompiuteriu. Sunkumai – įvariausi. Skauda, niežti, šąla, spaudžia, pragulų pavojus. Psichologinės problemos – ne, tokių jai nevalia turėti. „Čia jau tavo bėdos, Astule.“ Taigi, gyvenk kol gyvenasi, bet jokių garantijų, Astule. Bus kaip ir kiek Dievas duos.

3. Algis

Susitikdavom vis mūsų liga sergančių renginiuose, Keliais metais už mane jaunesnis, linksmas, kūrybingas, brazdino gitara. Ir jo dainos gražios buvo. Kol galėjo vadovavo savo miesto bendradalių draugijai. Puikiai vairuodavo ir lengvai bendraudavo, negailėdavo šypsenos.

Iširo šeima, liga labai pasunkėjo, tapo lovos ligoniu. Kaip dažniausiai tada būna, nutrūko ankstesni socialiniai ryšiai. Slaugė senutė mama, ilgai nereikėjo. Iš ten jau nieks nebeskambina. Kai tą sužinojom, vėl ėmėm karksėti, tarsi išgąsdintos vištos grįžom į kasdienybę. Ilsėkis ramybėje, Algi. Gėlių ir mūsų viena dalia.