Prieš keletą dienų dalyvavau sudėtinga lėtine liga sergančiųjų draugijos konferencijoje, kur kalbėjau apie tai, kaip susigrąžinti gerą savijautą per 7 dienas. Tai buvo iš tiesų įdomi patirtis, kur galėjau sutikti žmonių, sugebėjusių pažinti savo kūną ir save, nebejaučiančių jokių ligos požymių.
Tačiau toje pačioje auditorijoje buvo ir pavargusių nuo ieškojimo žmonių, ir tokių, kurie vis dar entuziastingai ieško savo išgijimo kelio, ir tokių, kurie mane apkaltino neatsakingai siūlant atsisakyti vaistų. Bet labiausiai mane išmušė iš vėžių psichologės nuostata, kad „reikia išmokti gyventi su liga“.
Pagalvojau, kokia galinga mašina „užsisuka“ priėmus sprendimą, kad taip, reikia išmokti gyventi su liga. Žmogus pats tampa liga, tampa diagnoze ir be jos jis nebeįsivaizduoja savęs. Dažnai sutinku kalbančių; „mano išsėtinė sklerozė, mano artritas kitoks nei kitų, aš – diabetikė, neturiu jokių galimybių gyventi kitaip, paveldėjau genetiškai ligą, mano genai tokie“. Prasideda ligoninės, sanatorijos, vaistai, nuolatinės konsultacijos su gydytojais… Ir jokių, jokių prošvaisčių atsikratyti ligos visam laikui…
Salėje į pasiūlymą grūdintis ar pasninkauti man atsako: „mums negalima stimuliuoti imuninės sistemos“, „negalima šalto vandens“, „būtinai reikia mėsos, nes kraujas nusilps…“, „ar jūs turite medicininį išsilavinimą?“. Nesu tikra, kad reikia medicininio išsilavinimo savo kūnui pažinti, kad žinotum ką daryti, kai susergi. Tačiau esu tikra, kad vaistai dar nei vieno neištraukė iš lėtinės ligos. Neištraukė taip, kad daugiau nebereiktų vaistų ir gydytojų.
Žmogui aplink visi tvirtina, kad jis nieko nesupranta ir nieko negali pats. Nes gali medicina ir gali vaistai. Bet siūlomas tik vienas kelias, kuris neveda į džiaugsmą, į sveikatą ir į laimę. Tik vienas kelias, kuriame, mokydamasis gyventi su liga, VISADA būsi priklausomas nuo ligos, nuo vaistų, nuo gydytojų.
Labai gera buvo išgirsti ta pačia liga sirgusiųjų patirtis. Vienas klausytojas salėje, kuris seniai nebejaučia ligos požymių, sakėsi, kad jau 8 metus žaliavalgiaujantis ir yra 10 dienų sausai badavęs. Dar vienas jaunas vyras du metus dėjo pastangas atsikratyti ligos ir jam pavyko tai padaryti be vaistų pagalbos. Moteris suprato, kad vos tik nusileidžia sau mitybos ir gyvensenos klausimais, kūnas duoda apie tai žinoti. Tvirtino, kad ji nuolat ieško atsakymų sveikatingumo stovyklose, seminaruose, mokymuose.
Šiuo metu yra daug prieinamos informacijos, renginių, stovyklų, kur galima semtis patirties, žinių, ieškoti kitokių kelių iš nepagydomų medicinai ligų, kur galima rasti įkvėpimo patikėti savo paties galimybėmis ir jėgomis neatmetant medicinos nepakeičiamumo profesionaliai gelbėti ir išsaugoti gyvybes.
Jau daugiau kaip 30 metų Lietuvos sveikuolių sąjungos rengiamose vasaros sveikatingumo stovyklose galima sutikti daug bendraminčių, žmonių, įveikusių savo negalias, atsikračiusių aukos nuotaikos, susigrąžinusių sveiką ir laimingą gyvenimą be ligų ir depresijų, besidalinančių savo patirtimis ir palaikančių vieni kitus. Pensininkų sveikatingumo stovykla „Mes galim!“ ypatinga tuo, kad lektoriai joje yra vyresni nei 70 metų, vis dar važiuojantys dviračiais, sportuojantys, bėgiojantys, galintys būti geru pavyzdžiu tiems, kurie dėl įvairių priežasčių prarado tikėjimą savo kūno galimybėmis ir negali patys peržengti „išmok gyventi su liga“ ribų.
Autorė yra Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė
Kiekvienas atvejis ir patirtis yra individuali. Kas tinka vienam, kitam gali ir netikti. O pati ponia, matyt, jokių lėtinių ligų neturinti, todėl ir sunkiai įsivaizduoja, kaip ligoniai gyvena, ką jie jaučia ir kodėl dažnai nukabinę nosis….