M. Balikienė. Politikuojančios sienos (nuotraukos)

Kiekvienas savaip supranta grafitį. Vieniems tai tik sienų teplionė. Kitiems – gatvės menas. Kad grafičiai – tai vieša nuomonė apie politinius įvykius, konkrečius politikus, o kartais tiesiog maištas prieš santvarką, prisimename ne visada. Dažniausiai tik tada, kai nerimastingą toną nutaisiusi  žiniasklaida paskelbia, kad mieste ir vėl pasirodė, pavyzdžiui, ksenofobiją, homofobiją, rasizmą kurstantis užrašas. Žinoma, politkorektiška spauda beigi toleranciją skatinančios organizacijos  politgrafitinių opinijų net nevadina nuomone. Jei užrašas prieš migrantus ar gėjus, jis greičiausiai bus įvardytas labai vaizdingai, todėl ir ne itin tiksliai – neapykantos kalba (hate speech). Nors politinis grafitis tikrai įdomesnis už gatvės žvėrelį, įmantriai suraitytą tagą ar įvairiaspalvę freską, žiniasklaida jo, matyt, net grafičiu nelaiko. Apibūdina tiesiog kaip šūkį (jei sudarytas liepiamąja nuosaka) arba užrašą. O juk iš tikrųjų kiekvienas nelegalus užrašas ar piešinys viešoje erdvėje ir yra grafitis. Ir visiškai nesvarbu, kas tai – žvėriukas ar špyga, o gal keiksmažodis. Tačiau iš visų grafičių kaip tik politinio atspalvio gatvės raštininkų produkcija, net ir tikru vardu nepavadinta, pelno daugiausia visuomenės dėmesio. Politiniais grafičiais išdėstytas pažiūras žmonės karštai aptarinėja straipsnių komentaruose ar socialiniuose tinkluose. Tai labai gerai, tik kažin kuris politikas nori vieną gražią dieną išvysti gatvėje nepalankų grafitį apie save? Pavyzdžiui, Lietuvoje taip jau buvo nutikę premjerui Andriui Kubiliui, išjuoktam ant sienų ir šiukšlių dėžių. Šiomis dienomis taip pat naršom po gatves, ieškodami jose nūdienos politinių realijų atspindžio. Ir randame. Oi neglosto grafitininko ranka mūsų politikų! Pasitaiko ir komiškai, ir agresyviai įžeidžių  grafičių.

Turbūt mažiausiai nerimo politikams kelia kurias nors visuomenės grupes ar tautines mažumas ,,paliečiantys“ grafičiai. Jie gal net politiškai parankūs. Apie juos juk galima be paliovos šnekėti, rašyti, kaltų ieškoti. Kadangi tokio turinio grafičiai retai kada adresuoti konkretiems valdžios žmonėms, šie gali visi drauge sustoję solidariai ir garsiai piktintis nežinia kieno rasizmu ir ksenofobija. Labiau erzinti ir dirginti turėtų valdančiąsias partijas ir jų programas išjuokiantys grafičiai. Kai sienos prabyla šūkiais ir reikalavimais arba tiesiog drąsiai juokauja, mesdamos praeiviams į akis nepolitkorektišką tiesą, norisi jos nematyti, negirdėti ir greitai samdyti sienų valymo bendrovę. Tačiau jei nematyti yra lengviau, sunkiausia nejausti, kad kraują gadinantys grafičiai vis tiek kur nors marguoja arba kad jų dar daugės. O taip ir bus. Nes taip jau visados buvo. Visose santvarkose.

Prieš daugelį metų, kai dar gyvenome Sovietų Sąjungos gniaužtuose, pro jau antikvariniu tapusio troleibuso ,,Škoda“ langą dažnai matydavau didelėmis raudonomis raidėmis užrašą ant sienos – Red army, go home.  Tai, ko gero, pirmasis politinis grafitis, įstrigęs man vaikystėje pakeliui į Senamiestį per Žirmūnus. Taip pat gerai įsidėmėjau ir kiek vėliau matytus piešinius bei užrašus ant barikadų prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, ten, kur ne vienas ant tvoros virbų pamovė ir savo sovietinį pasą. Aš juos mačiau gyvus, drąsius, jaunus ir šviežius. Dabar tie jau pablyškusio betono luitai stovi Seime, virtę muziejine istorija. Ir tai jau netgi nebe grafitis. Tai muziejinis eksponatas, nes ilsėdamasis visuotinėje pagarboje grafitis praranda ne tik savo pradinę prasmę, bet ir esminę savybę  – nelegalumą. Iškeltas iš grafičiui būdingos miesto erdvės ir patalpintas rūmuose mūsų istorinei atminčiai, grafitis miršta. Jau niekam nepavojingo grafičio palaikai vis dėlto parankūs. Kai kurie mūsų dienų politikai prie jų ir filmuojasi, ir fotografuojasi. Prisistatydami svetimą narsą simbolizuojančių grafičių fone, naudojasi jais instrumentiškai – reklamuoja save ir savo partijos  idėjas. Pavyzdžiui, liberalė Aušrinė Armonaitė, kviesdama į naujos partijos steigimo suvažiavimą ir Vasario 16-osios šventę, filmuojasi kaip tik šalia šių Sąjūdžio laikus menančių nebegrafičių.

O dabar pamėginkime įsivaizduoti mūsų politikus gatvėse, gražbyliaujančius nūdienos grafičių pašonėje. Ar tiktų ta pati šventinė kalba pluoštinės kanapės piešinio fone, kuris žymiai tiksliau, palyginti su Sąjūdžio laikų sienų grafika, atitinka neoliberalios partijos propaguojamos laisvės idėją? Ko gero, nelabai, nes apeliuojama ir į oponentus, ir į liberaliai konservatyvią dešinę mylinčius rinkėjus, kuriems gal labiau patiktų įprastas, akių nedraskantis, atsargesnis grafitis. Arba  minėtieji grafičio palaikai. Pastebėjau, kad prie šiuolaikinių grafičių kartais filmuojasi arba fotografuojasi net kandidatai į prezidentus ir miesto savivaldybės narius. Neįpareigojantį ryšį su grafičiais deklaruojančias nuotraukas kai kas deda į savo socialinių tinklų paskyras. Šitaip daryti, regis, mėgsta ne tik liberalai, bet ir konservatoriai, nes grafitis suteikia politikui modernumo, galbūt pritrauktų balsuoti taip pat menininkus, jaunimą. Tačiau grafitį politikai renkasi atsargiai. Kartais tiesiog siekdami, kad jis atrodytų mielas ir jaukus. Štai Ingrida Šimonytė fotografuojasi prie gražaus katino Kauno Kiemo galerijos lange, tačiau akivaizdu, kad ir katinas, ir įvairūs užrašai ant meniškai įrengto kiemo sienų specialiai užsakyti, legalūs. Kai kurie visuomeninio rinkimų komiteto ,,Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės“ kandidatai į miesto tarybos narius, pavyzdžiui, Tomas Vytautas Raskevičius, pasinaudojo ir tikru gatvės grafičiu. Reklaminiame klipe ,,Vilnius – miestas be neapykantos“ jis filmuojasi daugiaspalvių grafičių fone. Turbūt tam, kad užnugaryje žėrintis spektras duotų rinkėjui suprasti, jog jau tuoj Vilniuje – Feelniuje bus daug laisvės, meilės, klubų, pramogų.

Įdomu, kokią dar prasmę, be politinės, įgyja būtojo laiko grafičiai?  Kadaise yra tekę matyti Čekijoje  atkurtus grafičius, menančius 1968 m. Prahos pavasarį. Anuometiniai politiniai šūkiai, perrašyti ant storų kartono lakštų, stovėjo atremti į pastatų sienas Vaclovo aikštėje. Ant tų pačių kartono gabalų margavo suklijuotos ir senų laikraščių iškarpos. Prieš vienuolika metų Praha minėjo 40-ąsias įsimintinųjų įvykių metines. Grafičius netikėtai aptikau savo pirmosios turistinės kelionės po Čekiją metu, kai laisvu nuo ekskursijų metu savarankiškai tyrinėjome miestą. Reanimuotų grafičių paroda – puiki proga supažindinti miesto svečius su  istorija apie socializmą žmogaus veidu, laisvės proveržį ir jo liūdną baigtį. Atkurtieji grafičiai ir laikraščių straipsnių iškarpos įgavo pažintinę prasmę, buvo nepakartojama edukacija.  Taip, galima pasakyti, kad ir anuometinių Prahos grafičių atvaizdai buvo instrumentiškai išnaudoti, bet tai buvo padaryta ne taip savanaudiškai. Jie tarnavo ne tik valdžios siekiančiam politikui, bet taip pat ir mums, turistams, ką kalbėti apie vietinius gyventojus.

Tikrai ne visi senieji politiniai grafičiai išlaikomi, įamžinami, suvokiami kaip vertingi.  Didžioji dalis tiesiog sunyksta, dūlėdami po storu dažų sluoksniu. Prisimenu kai kuriuos – dar galutinai neišdilusius, pusiau politinius, pusiau ne. Aplankydavau juos Senamiestyje, Šiltadaržio gatvėje.  Pamenu, įžengiau į ją vieną karštą vasaros dieną, ir iš sienų mane pradėjo bombarduoti užrašai: ,,pankai nemiršta“, ,,anarchija“, ,,pankai“… Jau tuomet tai buvo senienos, pablukusios ir nelabai ryškios. Ne, netalpino jos savyje daug politikos, daugiau įvairių garsių XX a. pabaigos  muzikos grupių pavadinimų, pradedant Manowar ir baigiant turbūt Depeche Mode. Ir, ko gero, Sex Pistols. Atsižvelgiant į tai, kad anuometinis Sąjūdžio laikų pankų judėjimas laikėsi antisovietinės tautinės pozicijos, anarchijos ženklą ant sienos jau galima būtų priskirti ir politiniams grafičiams. Kodėl vis tik juos prisimenu? Juk Šiltadaržio gatvės pankų kūriniai ant sienų neturėjo didelės išliekamosios vertės. Nepaisant to, jie nutiesė man kelią į grafičių tyrinėjimą. Tą dieną išnaršiau dalį Užupio, palaksčiau po Senamiestį ir nusprendžiau, kad grafitį tyrinėti ir reikia, ir verta.

Tačiau gana istorijos. Persikelkime į šiuos laikus ir atidžiai pasižiūrėkime, ką ant sienų randame šiandien. Judėdama įprastiniu maršrutu, dažnai matau dvi elektros transformatorines. Viena jų tiesiog marga nuo užrašų. Kai skubi, net nepažvelgi į šią makalynę, o atidžiau patyrinėti verta, nes kadaise ant transformatorinės sienų vyko tikras idėjų karas. Prieš daugelį metų kažkas žalia spalva  užrašė: ,,Didžiuojuosi, aš esu lietuvis“. Nacionalizmui nepritariantis oponentas šį užrašą iš pykčio nubraukė revoliucingai raudona spalva. Abu ilgai ir atkakliai kariavo ir abu nenorėjo pasiduoti. Nei tas, kuris braukė, nei lietuvis grafitininkas. Na, iš įrašo sienoje greičiausiai galėtume spręsti, kad tai  tautinių pažiūrų lietuvis. Šiais laikais gi būtų įprasta taip pat teigti, kad užrašė ,,nacis“ arba ,,čia skinhedas parašė“. Tačiau šios išvados tinka tik su sąlyga, kad nesiruošiame rimtai šios sienos analizei, o tesiekiame įsiteikti  kokio nors laikraščio redakcijai ar šiaip pasipiktinti „Feisbuke“. Iš užrašo mes iš tikrųjų tiek mažai sužinome, kad negalime priskirti autorystės kurios nors subkultūros ar organizacijos nariui. Matome tik protautinę pažiūrą, o kieno gi ji? Paslaptis. Kai kam dar gali kilti mintis, kad jei jau jis taip didžiuojasi, tai yra tiesiog kvailas. Nes tautybė, atseit, ateina tik kaip duotybė iš tėvų ir gamtos taip, kaip plaukų spalva ar kūno sudėjimas. Ji tarsi ir neverta pasididžiavimo, nes tai ne kokie nors išskirtiniai žmogaus pasiekimai ar kilnūs poelgiai. Bet net ir norintys supeikti ar pakritikuoti privalo turėti žinių, kad tai tikrai parašė kvailas lietuvis. O siena tyčia neduos atsakymo, ji pasiūlys tik spėliones. Kas žino, gal tas autorius net nėra lietuvių tautybės, tačiau gyvena Lietuvoje ir suvokia save ne kaip etninę mažumą, o kaip lietuvį, nors pagal kilmę jo giminėje lietuvio nėra nė vieno? Taip pat niekas nežino, ar tikrai raudoną spalvą radikaliai kairiųjų pažiūrų oponentas grafitininkas rinkosi samoningai?  Tiesą pasakius, neaišku, ar tikrai kairiųjų? Kas jis: ,,koloradas“ ar ,,leftistas“, ,,antinacis“, ,,antifa“? Gal nei tas, nei anas. Pradėję klijuoti etiketes, tarsi numanome, kad beveik ir žinome, kas yra tas ,,jis“. O juk smulkiau nepaaiškinta, tik nubraukta. Ir dar. Kodėl gi ,,jis“? Gal tai ji? Visiškai neaišku, kokia oponento lytis. Jei stereotipiškai laikysime ,,jį“ berniūkščiu ir dar paaugliu (anot gėlių darželius prie namų prižiūrinčių močiučių, sienas teplioja vaikigaliai, o jie, savaime suprantama, bernai chuliganai), galime ir suklysti. (Beje, kas nori būti tikras, kokios lyties autorius nupiešė tą ar kitą grafitį, tas tyrimą atlikti turi, deja, tik viešajame tualete, atskirai vyrų ir moterų pusėje, kadangi jų mūsų kraštuose dar kol kas nepainioja nusičiurkšti, o sykiu ir papiešti užsukantys asmenys). Galų gale neaiški ir oponento tautybė, aiški tik neigiama jo pozicija.

Anonimas savo mintį (,,Didžiuojuosi, aš esu lietuvis“), kurios sklaidos ilgai nenorėjo atsisakyti, užrašė antrą kartą – ant tos pačios transformatorinės, tik ant kitos sienos. Jis buvo atkaklus, bet ir oponentas budrus, nes ir vėl nubraukė. Taip, kovą laimėjo jis. Vėliau tą sieną aptiko dar kiti grafitininkai, kurie ją taip apipavidalino, kad tapo vos matoma. Ne taip seniai ant tos pačios transformatorinės atsirado dar ir kanapės atvaizdas. Jo niekas nenubraukė. Galbūt aniems idėjiniams priešams jau nebeaktualu rašyti ant sienų, nes jie užaugo? Ar, banaliai tariant, surimtėjo ir, užuot terlioję sienas, dabar sąžiningai dirba ir moka mokesčius, todėl tos kanapės net nepastebi? O gal, atvirkščiai, ir vienam, ir kitam ji labai patinka, todėl neerzina akių. Abu turbūt labai nustebtų, perskaitę šitą ilgą analizę, nes, matyt, seniai užmiršo, ką kadaise ant transformatorinės rašė. Ir vis dėlto toks pasvarstymas reikalingas tam, kad, eidami pro grafičius, ne tik visažinio žvilgsniu juos aprėptume, bet ir pagalvotume, kad politikuojančios sienos retai kada aiškios. Jos dažniausiai mąslios ir klampios.

Netoli šios transformatorinės yra kita. Iš pažiūros vėlgi apdergta užrašais. Šunys mėgsta ją paženklinti. Kuo toji transformatorinė įdomi žmonėms? Ogi vienu grafičiu, kuris žadina filosofines mintis. Eini štai iš turgelio su kopūstu krepšy, dar kelios bulvės maiše, tačiau žodžiai sienoje netikėtai pakylėja virš kasdienybės. Galbūt toks ir buvo grafitininko tikslas? Sulaikyti praeivį, kad jis atkreiptų dėmesį į galimai Antano Smetonos portretą ir užrašą šalia jo: ,,Kova sustiprina tautos individualizmą“? Kad pagalvotum, aha, o kas apie tautos individualumą rašė? Maceina, Šalkauskis, Vydūnas? Ir užuot ramiai pjausčius burokėlį šaltibarščiams, suktum ir suktum galvoje tuos žodžius? Galbūt net pajudėtum prie knygų lentynos, jei ją turi, o gal net bibliotekos link? Šį galbūt Smetoną buvo atradę ir kiti grafitininkai. Tačiau priešiškos nuostatos neparodė. Jie tik padažė marškinius. Iš baltų jie tapo revoliucingai raudoni. O šalia dar kažkas pripiešė tagą – grafitininko parašą. Visi buvo draugiški ir turbūt panašių politinių pažiūrų, nes nieko nebraukė ir netrynė. Tai buvo jų komunikacija ir bendradarbiavimas, o galbūt net bendras projektas, už kurį, žinoma, nieks neskirs pinigų. Tik baudą už sienų taršą.

Dalis politinių užrašų turbūt vien dėl to ilgai gyvuoja, kad jų idėją palaiko daug bendraminčių. Pavyzdžiui, Andrių Kubilių pajuokiančių grafičių ilgai niekas netrynė. Kaip ir to Kubiliaus, kuriuo ,,aš ir Aistė netikim“. Žinoma, šiems užrašams atsiradus miesto centre, juos spėriai pastebėdavo anuometinė valdžia. Jai paliepus, užrašus trynė valytojai.

Įdomu, kokių politinių pažiūrų dažniausiai laikosi politinių grafičių autoriai? Neo(liberalių), kairiųjų, dešiniųjų, tautinių, radikaliai kraštutinių, anarchistinių? Tai nelengvas klausimas, nes sienose gyvuoja tikras idėjų, nuomonių ir pažiūrų pliuralizmas. Ten juk nėra vienos peršamos tiesos kaip laikraštyje, o pasisakyti gali bet kas.

O kas labiau mėgsta grafičius akcentuoti ir jais iliustruoti savo politines pažiūras? Pastebėjau, kad grafičių lyg ir nevengia tos interneto svetainės, kuriose vyrauja kairioji mintis. Grafičių nuotraukos iliustruoja straipsnius apie politiką, bet ir ne vien apie ją. Pavyzdžiui, straipsnį ,,Socialdemokratija Lietuvoje arba what is left?“ kairiųjų tinklalapyje doxa.lt puošia politinis grafitis apie socialdemokratiją, tik aš jo savo nuotraukų kraitelėje, deja, neturiu, todėl ir nepristatysiu. Grafičių temą apimantys ,,Bernardinų“ straipsniai netgi perša mintį, kad grafičius (tiek politinius, tiek nepolitinius) labiau rašo ir piešia kairieji aktyvistai su menininko ir revoliucionieriaus gyslele. Tačiau tiksliau gal būtų sakyti, kad kairieji norėtų, prisigretinę arčiau grafičio, jį truputėlį okupuoti arba nusavinti, nes jis būna ir maištingas, ir spalvingas, ir gražus. Šis nelegaliai saldus dalykas iš tiesų traukia įvairiausių politinių pažiūrų žmones ir abejingų jam nėra. Tad politinis grafitis tikrai turi ir savo dešinę, ir savo centrą; jį galų gale sukurti gali net galutinai politiškai nesusiformavęs autorius. Politinis grafitis neatsirado sykiu su Karlu Marksu. Sienos politikuoti pradėjo, susiformavus pirmosioms valstybėms, tad politinio grafičio ištakos siektų net senovės civilizacijas. Ir suklestėjo politinis grafitis ten, kur buvo daugiau medžiagos rašyti – ant  medžio, akmens, molio šukės ar senovės išvietės sienų.

Baigdama šį netrumpą įvadą į politinius grafičius, galų gale norėčiau pristatyti dalį mūsų surastų ir nufotografuotų politinių grafičių. Tegu vietoj manęs prabyla pačios sienos. Nelegalios, necenzūruotos, nepakančios, piktos. Susidūrus su užrašu sienoje, kartais ištinka šokas, o kartais juokas. Ir nejučiom pagalvoji apie autorių. Ką jis norėjo tuo pasakyti? Kas jis, tas paslaptingasis? Kartais jam pritari, o kartais nekenti, bet negali uždrausti, net jei esi politikas, nes grafitininko laisvė veikti didesnė nei tavo, įrėminto Seime, partijoje ir iš dalies jau gyvenančio ,,pagal programą“.

Politinių grafičių verta paieškoti taip pat ir lankantis svečiose šalyse per atostogas. Tai būtų tarsi nemokama politgrafitinė komandiruotė. Jei neketinate tenkintis vien paprastu poilsiu prie jūros,  atraskite Pietų Europą kitaip – Kroatiją su titoistais ir ustašiais, Graikiją su anarchistais, Syriza ir  Auksine Aušra. Arba Italiją, kurioje ne tik saulė ir makaronai, bet ir nūdienos politinės realijos po pernykščių rinkimų į naująjį parlamentą. Būkite tikri – grafičius aptikę džiaugsitės. Galbūt ne visuomet kaip paskelbtų idėjų bendraminčiai, bet visada kaip amžininkai ir atradėjai, registruojantys  būsimą istoriją. Sekdami užrašus metro, ant vagonų, ant agavų lapų, paminklų, sienų, labiau pažinsite šalį, kurioje esate tik laikinas svečias, fiksuojantis įvykius fotoaparatu. Ir jums bus smagu, kad esate čia ir dabar, kad įamžinate tai, kas tuojau bus nutrinta, kad darbuojatės, pralenkdami valytojus. Ir galbūt iš politikuojančių sienų paunksmės jus žvilgsniu palydės net pats grafitininkas? Tai paslaptinga šešėlių karalystės būtybė. Bet per savo darbus norėtų būti matoma.

Monikos Balikienės, Edvardo Balikos, Vytauto Navicko ir Vykinto Šaknio nuotraukos: