M. Balikienė. Prahos istorinių tualetų ir naktipuodžių muziejuje (nuotraukos)

– Graži vasara, – pabandė užmegzti rimtą pašnekesį Bretšneideris.
– Šūdo verta! – atrėžė Palivecas, dėliodamas indus į spintą.

Jaroslavas Hašekas. Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai.

2015 m. vasara Prahoje buvo labai graži. Praverdama Prahos istorinių tualetų ir naktipuodžių muziejaus duris, žinojau, kad tai išskirtinė vieta Europoje. Apie ją rašyta lietuviškuose internetiniuose dienraščiuose, taip pat ir lenkiškoje spaudoje. Kai kurių straipsnių antraštės skambėdavo gana vaizdingai – Smierdząca sprawa – muzeum toalet w Pradze. Taigi smirdantis, bet labai įdomus reikalas.

Prahos muziejus unikalus tikrai ne todėl, kad vieną jo sieną puošia graikų filosofo Talio Miletiečio žodžiai apie vandenį, kuris yra visa ko pradžia ir pabaiga, o šalia ekskremento muliažo galima perskaityti citatą iš Biblijos. Įdomu, kad dar visai neseniai jis buvo vienintelis toks Europoje ir, atrodo, ketvirtas pasaulyje. Užvakar panaršiusi internete pastebėjau, kad dabar tualetų muziejų jau atsiradę daugiau. Aptikau vieną Kijeve, taip pat Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje, Korėjoje, Indijoje, JAV. Tačiau vis dėlto Europoje pirmtakas išlieka šis Prahos muziejus. Jis puikus įvairiais požiūriais: ir rinkinių gausa, ir sumaniu eksponatų pristatymu, ir įdomiomis iniciatyvomis, ir mandagiu lankytojų aptarnavimu.

2000 eksponatų – 120 klozetų ir 1700 naktipuodžių bei kitų tualeto reikmenų – gana įspūdingas skaičius. Čia galima rasti net Abraomo Linkolno naktinį puodą iš Baltųjų Rūmų, taip pat Napoleono Bonaparto ir kinų imperatoriaus Qianlongo naktipuodžius. Tačiau, ko gero, muziejaus esmė slypi ne kiekybėje ir net ne kokybėje, o idėjoje.

Gamtiniai reikalai vis dar tebėra tabu. O muziejus staiga ima ir nuplėšia gėdą pridengiančią  apsauginę skraistę, kad žiūrėtume. Jau pats tokio muziejaus atsidarymas suskamba vietinėje ir užsienio spaudoje it neregėta sensacija. Leidausi į jį kaip į ypatingą nuotykį, pranokusį lūkesčius.

Iš įvairiausių pasaulio kampelių į šią kuklią dviejų aukštų patalpą Michalska gatvėje sunešta tiek daug istorinio turto! Štai pusrūsyje lentynose puikuojasi prašmatnūs naktipuodžiai, kuriais naudojosi imperatoriai, didikai, aukštuomenės damos ir paprasti žmonės. O pirmajame aukšte gausybė klozetų, sienose iškabintų piešinių ir net pašto ženklų tualetinėmis temomis. Skirtingai nei naktipuodžiai, klozetai ne tokie puošnūs, atrodo dažniau kaip kėdės su išpjauta skyle per vidurį. Tačiau radau ir kiek prabangesnių ,,sostų“. Ant sienos kabančiame paveikslėlyje išvydau ir ,,didelio reikalo“ pritūpusį Franką Zapą, šmaikščias tualetinės tematikos karikatūras. Taip pat čia galima pamatyti, kaip atrodė senovės laikų tualetinis popierius. Naktipuodžiai tokie puošnūs, kad šiuolaikiniai žmonės, juos atsitiktinai suradę, tikrai palaikytų stalo indais ir nepanaudotų pagal tikrąją paskirtį. Gal ten sudėtų vaisius, ir vynuogių kekės svirtų iš porcelianinių puodų? Žvalgantis po naktipuodžius, nejučiom iškyla ir klausimas: kodėl žmogaus biologinės veiklos atmatos, toks smirdantis ir bjaurus dalykas, tuštintos į tokius gražius indus? Gal dėl to, kad anų laikų visuomenės mentalitetas buvo visai kitoks nei mūsų? O žmogaus išmatos laikytos itin subtiliu ir gėdingu dalyku, kurį dera kaip reikiant paslėpti porcelianiniame naktipuodyje?

Esame visai arti tiesos. Ir senovėje, ir šiais laikais viską, kas susiję su gėdingomis kūno funkcijomis, žmonės kruopščiai slėpė ir slepia. Ypač apie tai vengė kalbėtis aukštuomenė. Šiais laikais visai natūralu paklausti, kur galėtume rasti tualetą, bet prieš porą šimtų metų Vakarų Europos kilmingieji, ypač damos nebūtų galėję sau tokio akibrokšto leisti. Gerų manierų išauklėta aukštuomenės dama, prispirta reikalo, neapleisdavo pokylių salės. Pasikišusi  po plačiais sijonais tarnaitės paduotą antelę (mobilųjį tualetą), gamtos reikalą ji atlikdavo diskretiškai, kad net šuo nesulotų. Taigi oficialiai išeiti iš priėmimo ar pokylio žmonės tarsi bijojo. Jų išmatas iš kambarių tarnai išnešdavo tik labai gražiuose puoduose. Gal naktipuodžiai ir buvo tokie puošnūs dėl to, kad nustelbtų tą gėdingą bjaurastį? Kad ją paslėptų?

Šiandieną ,,š“ raide prasidedančių žodžių kalboje vartoti tarsi jau ir nebijome. Apie šalinimo reikalus sukurta daugybė komedijų, juokų, o draugų kompanijoje taip pat neretai skamba šie rieboki žodžiai. Taigi eilėje prie tualeto nekantriai trypiantis ar tualetiniu popieriumi „Maximos“ pirkinių krepšelyje nešinas bet kurios socialinės padėties žmogus  nėra linkęs dėl to susigėsti. O literatūroje ir mene svaidomasi ne tik ,,šūdu“, bet ir kitomis tabuizuotomis temomis. Tad galbūt jau seniai tapome drąsesni ir natūralesni už konservatyvios karalienės Viktorijos laikų žmones? Deja, ne. Iš tikrųjų vis dar liekame susigūžę.

Visuomenėje įsitvirtinęs gyvuoja ne itin teisingas požiūris į gamtinius šalinimo reikalus ir visa tai, kas su jais susiję. Viena vertus, šia tema tiesiog negražu kalbėti. Tiek jau neskanu, kad jei nesi medicinos darbuotojas, net negali rimtai apie žmogaus organizmo veiklos atmatas šnekėti ar juo labiau  moksliškai tyrinėti. Žinoma, kokių nors specialių draudimų moksliškai tirti žmogaus higieną nėra. Tačiau retas kuris atmatų temos imasi, kadangi ji atrodo nešvari, smirdanti ir juokinga. Ne tik su mokslu per daug nesusijusiems žmonėms, bet ir mokslininkams ji tiek prasta ir žema, kad jie visiškai nieko nenori girdėti apie savos kasdienybės reiškinius! Todėl dažniausiai atsitinka taip, kad, tyrinėjant žmogaus buities istoriją, apeinama tikrai svarbi higienos dalis, be kurios sunku įsivaizduoti, kaip anais laikais gyveno mūsų protėviai. Pavyzdžiui, Lietuvos mokslininkų darbuose ilgą laiką nei apie šalinimą, nei apie tualetus nieko nebuvo rašyta ar tirta. Džiugu, kad nepavydėtina  tualetų istorijos situacija gerėja. Šiais metais išėjusioje istoriko G. Kulikausko knygoje ,,Lietuvio kodas“ apie lietuvių gyvenseną prieš 100 metų jau aprašytos ir lietuviškos išvietės. Knygos autorius pasakoja, kaip atrodė pirmieji tualetai Lietuvos kaime, tarpukario Lietuvos miestuose, turguose, geležinkelio stotyse. Viešųjų tualetų tuomet akivaizdžiai trūko, o sąlygos juose buvo antisanitarinės.

Išvietė šiuo metu tampa svarbia kasdienybės istorijos dalimi. Tad galbūt ateityje netgi iškiltų būtinybė Vilniuje įkurti tualetų muziejų? Deja, turbūt dar negreitai tualetų muziejai ims dygti lygia greta su žaislų ir geležinkelių muziejais. Tokios neįprastos įstaigos dar ilgai stebins ir juokins, o žmonės, nugirdę apie tokią idėją, būtinai ties smilkiniu kraipys pirštus. Kadangi ekskrementas – universali pasidygėjimą ir šleikštulį kelianti žmogaus kūno atmata, turbūt ne kiekvienas norės tapti  tualetų muziejaus direktoriumi.

Tačiau Prahos muziejininkas Janas Sedlačekas visai nesigėdi juo būti. Klozetus ir naktipuodžius jis ėmė kolekcionuoti dutūkstantaisiais, taigi prieš 18 metų. Tai nebuvo lengvas darbas, nes informacijos būta mažai, o draugai ir pažįstami  iš pradžių net pasijuokdavo, nors retsykiais vis atsiųsdavo kokių nors senų eksponatų. Galų gale jų susikaupė tiek daug, kad 2010 m. buvusiam statybos inžinieriui Janui Sedlačekui pagaliau pavyko įkurti  muziejų. Dar po kelerių metų (2014 m.) tualetų ir naktipuodžių muziejus persikėlė į Prahą. Muziejuje darbuojasi ne tik pats vedėjas, bet ir šeimos nariai: žmona Renata Sedlačekova ir kai kurie iš šešių vaikų. Kolekcija pildoma ieškant eksponatų internetu. Tokiu būdu pavyksta gauti retenybių iš viso pasaulio. Be abejonės, muziejus visados mielai laukia ne vien internetinėje erdvėje veikiančių pardavėjų ar dovanotojų.

Šnektelėjau su vienu muziejaus darbuotoju, pardavinėjusiu suvenyrinius naktipuodžius. Jis pasakė, kad tokių muziejų kaip šis yra tik du Europoje. Vienas jų veikia Berlyne. Tik tas muziejus daugiau techninės pakraipos (Technikmuseum), todėl eksponuoja ne vien tualetus, bet ir kitus techninės minties padarinius.

Prahoje buvau 2015 m., o nuo to laiko praėjo jau treji metai. Dabar tualetų muziejų Europoje jau daugiau nei du. Taigi situacija keičiasi. Auga visuomenėje reikmė daugiau žinoti apie neva gėdingus ir žemus reikalus. O turistų Prahos muziejuje, pasak ano darbuotojo, apsilanko labai daug. Ar, nepaisant populiarumo ir eksponatų gausos, šis  muziejus turėtų nors vieną mažytį minusą? Seniausieji eksponatai siekia XV a., taigi itin senų (Senovės Egipto, Graikijos, Romos) eksponatų muziejus vis dar nekantriai laukia. Muziejus nėra interaktyvus, tačiau vargu ar tai trūkumas, nes ekspozicijos pažinimas vis tiek išlieka smagus ir gyvas. Daiktų liesti ir čiupinėti negalima, nes dauguma jų trapūs ir brangūs. Tačiau muziejus  anaiptol neprimena konservatyvių ir griežtų salių, kur visados sėdi budėtoja, o visi eksponatai už stiklo. Aplinka čia linksma ir jauki, o ekspozicijos tikslas – ne vien išmokyti, bet ir prajuokinti, kad išeitume kupini džiugių įspūdžių.

Kas gi labiausiai patiko ar sudomino muziejuje? Netikėtai pamačiau vestuvinius prancūziškus naktipuodžius su akimis dugne, saugančius jaunavedžius nuo nužiūrėjimo. Pietų Prancūzijoje, Averone (Pirėnų kalnų regionas), ši tradicija gyva ir dabar. Kad jauniesiems nepakenktų bloga akis, tokius ,,naktipuodžius“ vestuvininkai pripildo saldžių skanėstų, alkoholinių gėrimų ir vaisių. Pvz., sukuria konditerinį gaminį iš šokolado masės, bananų, riešutinio sviesto, valgomųjų kaštonų, dar įpila raudonojo vyno (retkarčiais dar įdeda ir duonos) ir pakiša po šventine lova. Šokoladas simbolizuoja išmatas, kuriomis nukenksminamas blogis, kurį savo ruožtu simbolizuoja iš naktipuodžio dugno budriai žvelgianti akis. Daugelyje tautų ir kultūrų (taip pat ir lietuvių kultūroje) išmatos ir šlapimas yra galingos priemonės saugotis nuo blogio profilaktiškai, taip pat ir gydytis nuo jau apėmusių ligų. Žmonės naudoja šiuos du ginklus įvairiais būdais – ir simboliškai, ir tiesiogiai. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra paprotys pašluostyti nužiūrėtiems kūdikiams ar mažiems vaikams akis motinos šlapimu.

Taip pat į atmintį įstrigo ir keli įdomūs naktipuodžiai su svastika išorėje ir Hitlerio karikatūriniu portretu dugne. Ši keraminė produkcija išleista Antrojo pasaulinio karo metais Jungtinėje Karalystėje. Tais laikais naktipuodis veikė kaip antihitlerinės propagandos prietaisas. Tokiais propagandiniais naktipuodžiais į nacistinės Vokietijos daržą svaidydavosi anglų – amerikiečių ir jų sąjungininkų stovykla.

Hitlerio karikatūra naktipuodyje man kelia asociacijas su ,,bloga akimi“. Juk jei Hitlerio galva kyšo naktipuodžio dugne, tai galbūt ji patupdyta ten kaip didis blogis? Turbūt ir ją reikėtų užpilti, kad nekenktų? Tik, žinoma, ne šampanu su šokoladu? Juk Hitleris, pirmų pirmiausia, simbolizuoja karą, nelaimes, mirtį ir koncentracijos stovyklas, žmonės jį turbūt suvokė kaip neišvengiamą blogį, taip, kaip nuo senų senovės suvokiama ,,bloga akis“. Koks yra tikrasis, ne iš karto matomas tokio naktipuodžio tikslas? Na, savaime suprantama, kad vienas iš tikslų yra pajuoka. Štai viename juokingame paveikslėlyje vaizduojamas Hitleris, vietoje alaus bokalo rankoje laikantis naktipuodį. Tačiau tas juokingas fiureris naktipuodyje? Gal tai maginis būdas susidoroti su Hitlerio atvaizdu simbolizuojamu blogiu?

O dar muziejuje yra vienas smagus naktipuodis iš keleivinio traukinio, ant kurio  ryškiomis raidėmis  parašyta svarbi informacija: puodo turinį griežtai draudžiama išpilti per langą! Šis užrašas liudija, kad žmonės kadaise kaip tik taip ir darydavo.

Vaikščiodama po muziejų, visai netikėtai patekau į unikalią naktipuodžių parodą ,,Naktipuodžiai Matildai“. Tai buvo visai kitokie naktipuodžiai, jau nebeistoriniai, o šiuolaikiški: apdoroti koliažo būdu, apklijuoti nėriniais, papuošti raktais ir kitais būdais išdabinti. Tikrai ne iš karto supratau, kodėl gi jie čia? Juk, atrodytų, muziejus turėtų būti skirtas tik istoriniams eksponatams? O gal ne tik?  Pasirodo, šį labdaros projektą, skirtą neregiams ir silpnaregiams remti, organizavo fondas ,,Mathilda“, kurio steigėja yra grafienė Matilda Nostitzova. Projekte dalyvavo net 30 Čekijos įžymybių: garsūs aktoriai, režisieriai, dainininkai, kompozitoriai, dailininkai, dizaineriai, fotografai, poetai, rašytojai, verslininkai… Ir kiekvienas jų gavo po  naują baltą keraminį naktipuodį bei įdomią kūrybinę užduotį – meniškai tą naktipuodį apdoroti. Tokiu būdu gimė 30 originalių autorinių naktipuodžių, kuriuos muziejaus lankytojai galėjo apžiūrinėti  nuo 2015-03-13 iki 2015-10-30. O pasibaigus parodai, 2015-11-05 įvyko naktipuodžių varžytinės. Ir į jas savo darbų pristatyti atvyko net kai kurie autoriai. Aukcionas pavyko. Mano akis patraukęs dainininkės Lindos Finkovos kūrybiškai raktais padabintas naktipuodis parduotas už 11 000 Čekijos kronų, o skulptorės Alenos Kupčikovos kūrinys, kuriame vaizduojamos ant puodo mąstančios moterys, – už 49 000 Čekijos kronų. Operos dainininkės Andrea Kalivodovos naktipuodis, apdorotas koliažo technika, naudojantis tekstile ir natų popieriumi, turbūt vienas brangiausių – parduotas už 50 000 Čekijos kronų. Grafienės Matildos naktipuodis man pasirodė pats prašmatniausias, tačiau jis buvo kaip tik pigesnis. Apklijuotas asmeniniais daiktais: vąšeliu nertomis pirštinėmis, ženkliukais ir trispalve jis nupirktas tik  už 7000 Čekijos kronų. Ir iš tiesų, muziejus juk ne visuomet turi būti vien tik senienų sankaupa, kaip kadaise įsivaizdavo vertingus rankraščius ar eksponatus kaupę pirmieji muziejų steigėjai. Jis gali pasitarnauti ir mokslui, ir kultūrai, ir net visuomeninei veiklai, kuria užsiima ši šauni ponia Matilda.

Galų gale, apžvelgus šią turtingą muziejaus ekspoziciją, kyla minčių ir klausimų. Pavyzdžiui, kas gi skiria ir vienija mus, įvairių socialinių sluoksnių, turtinės padėties ir skirtingų epochų žmones? Muziejuje puikiai matyti buvusi turtinė nelygybė. Juk turtuolis galėjo naudotis porcelianiniu puodu, o skurdžius teidavo į tupyklą ir pasišluostydavo užpakalį šiaudų gniūžte. Tačiau mus vienija tai, kas slypi bet kurio naktipuodžio ar išvietės dugne ir išsiduoda nemaloniu kvapu. Visi mes esame lygūs prieš laiką, mirtį ir šūdą.

Tik galbūt per daug gėdimės to visoms kultūroms, rasėms, luomams universalaus bendrumo? Tikrai vis dar per daug nuvertiname kasdienybės istoriją, laikydami ją žemesne ir prastesne už didingų žygių, politinių įvykių, karų ar valstybių istorijas. Nors, užklupti tualete, iš tiesų išgyvename gėdą, pernelyg susigūžti dėl to turbūt nereikėtų. Juk žmonijos istorijoje tikrai nebuvo nė vieno didingos dienos ryto, kuris nebūtų prasidėjęs mažučiu ir smirdančiu reikalu.

Pabaigai nelinksma žinia: 2018 m. vasario 28 d. šis unikalus muziejus (2000 eksponatų / 100 m² – vienintelis toks pasaulyje!), užvėręs duris lankytojams, tapo virtualus. Su jo turtinga ekspozicija galima susipažinti čia.

Tačiau net ir puikiausiai parengta virtuali paroda neatstos galimybės realiai pasisukinėti tarp šių unikalių kolekcijų, iš visų pusių jas apžiūrėti, pamatyti ir išgirsti kitų lankytojų reakcijas bei įspūdžius, tiesiogiai pabendrauti su maloniais muziejaus darbuotojais, pagaliau nusifotografuoti šalia labiausiai patikusio eksponato.

Monikos Balikienės ir Edvardo Balikos nuotraukos: