M. Balikienė. Bloga akis

Akis ad – gir, žmogaus akis, užtraukusi žmogui nelaimę. Ji pažvelgė į dangų, ir audros nepasiuntė lietaus.    

(Didžiules blogos akies galias liudijantis šumerų tekstas.)    

Bloga akis – turbūt vienas seniausių kultūrinių reiškinių. Trumpai tariant, tai įsitikinimas neįprasta žmogaus (arba dar ir kurio nors gyvūno, dvasios ar dievybės) galia neigiamai paveikti akimis kitą žmogų arba jo turtą – vaikus, gyvulius, augalus, sveikatą, sėkmę ir fizinį grožį. Jis atsirado žmonijos civilizacijos aušroje Senovės Mesopotamijoje (Tarpupyje), iš kur plito į Artimuosius Rytus, Šiaurės Afriką ir Europą. Jau šumerai aiškino blogos akies poveikį. Jų senieji rašytiniai tekstai (molinės lentelės) patvirtina, kad bloga akis – labai galinga jėga, sugebanti išsiurbti net vandenis iš dangaus.

Nors blogos akies reiškinys senas, jis stiprus ir nepavaldus laiko tėkmei. Šiuolaikiniai žmonės tiki bloga akimi panašiai kaip senovės babiloniečiai, šumerai, romėnai ar graikai. Todėl manyti, kad šiuolaikinė civilizacija, mokslo ar technikos pažanga išstūmė blogą akį į istorijos šiukšliadėžę tarsi niekam tikusį prietarą, būtų klaidinga. Šiandieną mes taip pat linkę pagalvoti, kad bloga akimi greičiausiai tiki seni, menkai išsilavinę ir neapsiskaitę kaimo žmonės. Tačiau tai netiesa. Išsilavinęs šiuolaikinis jaunimas blogą akį vertina labai rimtai.

Tačiau apie viską iš pradžių…. Pirmiausia, kas gi tie blogaakiai? Žmonės mano, kad pavojingiausi tie, kurių akys rudos arba juodos, o žvilgsnis tarsi kiaurai perveriantis. Tai dažniausiai seni, išdžiūvę, paliegę žmonės (daugiausia senutės moterys, nors retkarčiais taip pat ir vyrai). Blogas akis turi ir miško gyvūnai (vilkas, pelėda, gyvatė), raganos ir demonai. Iš aplinkos blogaakiai ne itin išsiskiria  drabužiais ar socialine padėtimi. Jie atrodo taip, kaip ir visi kiti žmonės. Tačiau  jų skiriamasis bruožas –  ne tiek tamsios akys, kiek neigiamos charakterio ypatybės. Manoma, kad tai pavydūs, smalsūs, landūs ir įkyrūs žmonės.

Blogaakiais kartais laikomi ir tie, kurie turi tam tikrų išvaizdos ypatumų (žvairumas, tankiai ties nosimi suaugę antakiai) ar išsiskiria ryškiu įgimtu plaukų raudonumu. Tačiau dabartiniais laikais šiuos trūkumus nesunku išsitaisyti medicinos įstaigoje, o raudonus plaukus – tiesiog persidažyti kita spalva, todėl šie ženklai blogaakystei ne visuomet priskiriami.

Tuo tarpu senovėje, kai žmonių apranga turėjo atitikti jų socialinę padėtį visuomenėje, o skirtumai tarp įvairių visuomenės sluoksnių privalėjo būti matomi net iš tolo, buvo truputį kitaip. Pavyzdžiui, žmonės blogaakiais laikydavo dvasininkus arba elgetas, taip pat neįprastų profesijų žmones – kalvius, jūrininkus. Paprastiems žmonėms įtarimą kėlė akiniuoti ir perukuoti, nes anuomet tai buvo mados naujiena. Ne kiekvienas galėjo įsigyti stiklines akis, beturčiams akiniai buvo neįkainojama prabanga. Tad ir žvilgsnis pro akinius kadaise buvo baugus.

Blogos akies aukos – tai vaikai, jaunimas, kūdikiai, naminiai pieninių gyvūnų jaunikliai. Akis kenkia taip pat augalams, medžiams ir daržovėms, net negyviems daiktams. Pavyzdžiui, Graikijoje ir Turkijoje tikima, kad bloga akis gali sugriauti namą, sugadinti autobusą ar net lėktuvą. Blogos akys domisi tik gerais, žmogui reikalingais daiktais. Suskilusio puodo ar šiukšlės bloga akis nelies, nepakenks taip pat ir miško žvėreliams. Ją domina tik žmogaus sveikata ir jo materialus ar dvasinis turtas. Pikta akis taikosi atimti sėkmę, subjauroti fizinį grožį. Jaunos merginos dažnai skundžiasi, kad blogaakėms močiutėms pažiūrėjus, pradeda tarsi iš netyčių slinkti storiausios kasos, triūšta gražūs plaukai. Taip pat skilinėja nagai. Gražuolė ima vysti pačioje jaunumėje, nors, rodos, dar ką tik žydėjo kaip rožė.

Bloga akis Lietuvoje visiškai nekenkia senukams ir dvasiškai stipriems žmonėms, galintiems atsispirti blogio atakoms. Keista, tačiau būtent tie, kurie visuomenėje turėtų būti silpniausi, įveikia galingus jaunus žmones! Tačiau būtų visiškai neteisinga manyti, kad seneliai yra blogi, pikta linkę siaubūnai.  Visuomenėje gyvas įsitikinimas, kad dažnai blogaakiai nekalti: jie kenkia netyčia, net nenumanydami, kad daro bloga, o savo skriaudą stengiasi atitaisyti. Tačiau tie, kurie kenkia tyčia, yra laikomi netgi raganiais ir raganomis.

Blogos akies kenkimo pobūdis – džiovinamasis. Jeigu auka yra pastatas ar kalnas, jis sugriūva, jei vynas – sugenda. Akiai pažiūrėjus, verkia ir draskos susirgę kūdikiai, o gyvulių jaunikliai krenta negyvi. Žmonės baiminasi, kad vaikai gali net mirti. O nužiūrėtiems suaugusiems pradeda tiesiog nesisekti gyvenimas – juos užpuola virtinės nelaimių: prastėja sveikata, atsiranda silpnumas, griebia klastingos ligos.

Tiek senovėje, tiek ir šiais laikais bloga akis reiškia džiūvimą ir mirtį – ji naikina  derlius, nešdama sausrą ir badą tarsi giltinė, norinti iščiulpti visus gyvybės syvus.  Tačiau nors bloga akis labai nuožmi ir pikta, kartais mėginama ją net ir geram darbui pasitelkti. Pavyzdžiui, kartą Italijoje laukus užpuolė skėriai. Kad jie neišnaikintų derliaus, valstiečiai rado blogaakį berniuką, įsodino jį į vežimėlį ir vežiojo po laukus, kad jis blogu žvilgsniu skėrius išnaikintų.

Kaipgi saugotis blogos akies? Žmonės sako, kad blogą akį nugalėti įmanoma, tačiau reikia turėti tam tikslui paruoštų ginklų. Pavyzdžiui, kad bloga akis nenužiūrėtų arklio ar karvės, reikia raudonus raištelius jiems rišti, karvei į ragą gyvsidabrio pripilti. Blogos akies nužiūrėtiems mažiems vaikams reikia akeles sijono apačia apšluostyti arba mamos šlapimu patepti, nes šlapimas – labai geras vaistas. O blogaakį susitikus, ypač gelbsti slapčiom kišenėje susukta špyga. Taip pat pravartu į išvirkščius marškinius įsisegti žiogelį.

Italijoje nuo blogų akių saugo česnakai ir raudoni pipirai. O graikai net savo namus dažo mėlyna  ir balta spalva, kad kas nors piktas nenužiūrėtų. Gali būti, kad net jų vėliavos spalvos – mėlyna ir balta – skirtos apsaugoti  nuo blogos akies visą šalį.

Turkai, siekdami  apsaugoti povandeninius laivus ir lėktuvus, puošia juos baltai mėlynu akies ženklu. Tai Alacho akis. Ji pasitinka mus, atvykusius atostogų į saulėtą Turkiją, ir kaip gražus suvenyras lydi visos kelionės metu – nuolat žibanti parduotuvių vitrinose, turgaus prekystaliuose, apsiausto atlapuose ir į ekskursijas gabenančiuose autobusuose.

Įdomu, kodėl yra blogaakių? Kaip jie atsiranda? Aiškinama įvairiai. Liaudyje net gyvuoja kelios blogos akies teorijos, kurių kūrėjai – ne mokslininkai, o patys žmonės.

Pirmąją galėtume pavadinti Atžindo teorija. Ji dar gana paplitusi šiandieninėje Lietuvoje. Žmonės tiki, kad blogaakiais tampa neteisingai žindytieji, kurių motinos, užuot žindymą staigiai ir negrįžtamai nutraukusios, verkiančio vaiko pagaili ir vėl leidžia jam žįsti. Toks vaikas, atžindulys, žmonių nuomone, užaugęs būtinai turės blogas akis.

Antra teorija būtų Pavydo teorija. Žmonės sako, kad negalima juodai kitiems pavydėti, kerštauti, nekęsti, nes pavydas ir blogos mintys gali greitai atsisukti prieš mus pačius. Kupinas pykčio, ilgą pavydėjimo stažą turintis žmogus ilgainiui tampa blogaakiu. Tad jei jaunystėje buvo pavydus ir blogas,  senatvėje pelnys blogą akį.

Trečia teorija būtų Bausmės teorija. Yra tikima, kad žmonės gimsta blogomis akimis. Šitaip jie yra baudžiami už tėvų nuodėmes. Žmonės nelabai įvardija, kokia tai bausmė – ar Dievo, ar tiesiog toks likimas. Apie blogų akių kilmę jiems nelengva samprotauti, žymiai lengviau papasakoti, kaip nuo tų akių gydytis.

O ką gi apie blogas akis sako šių dienų mokslininkai? Mokslas neįrodė, kad akys geba kenkti. Jokių kenkiančių ir iš akių sklindančių spindulių nėra, tačiau žmonės vis tiek blogomis akimis tiki. Kodėl?

Tai išties sunkus klausimas, į kurį mėgino atsakyti įvairių sričių specialistai – psichologai, antropologai, etnologai, istorikai, gydytojai. Juos ypač nustebino atradimas, kad blogos akies reiškinys nėra visuotinis. Ilgą laiką manyta, kad bloga akimi tiki viso pasaulio žmonės. Jeigu taip būtų, tai ir šį reiškinį būtų lengviau paaiškinti, pavyzdžiui, pavydu.  Juk pavydas – universali emocija, būdinga visų kultūrų ir epochų žmonėms.

Tačiau 1976 m. amerikiečių antropologas J. M. Robertsas nustatė, kad bloga akimi tiki ne visos pasaulio tautos. Šio tikėjimai visiškai nėra Tolimuosiuose Rytuose, Pietų Afrikoje, nebuvo ikikolumbinėje Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje ir Okeanijoje. Amerikiečių folkloristas Alanas Dundesas teigia, kad bloga akis – būdingas indoeuropiečių ir semitų pasaulėvaizdžio elementas. Jis taip pat mėgino sukurti visuotinę – holistinę blogos akies teoriją, apibendrinančią įvairias žinias apie šį reiškinį. Tačiau suformuluoti visavienijančią teoriją be galo sunku, nes net ir panašiose kultūrose blogos akies samprata kartais gana nemažai skiriasi.

Blogos akies reiškinys labiausiai ištyrinėtas šiuolaikinėje Pietų Europoje – Viduržemio jūros regiono šalyse – Graikijoje, Italijoje. Čia gausu taip pat ir blogą akį mininčių literatūros ir dailės kūrinių, istorinių šaltinių. Geriau suprasti žmonių pasaulėžiūrą taip pat padeda legendos, mitai, burtai  ir pasakos. Pastaraisiais metais blogos akies reiškiniu susidomėjo žmogaus smegenų veiklą tyrinėjantys mokslininkai. Tad galbūt  smegenų veiklos tyrimai padės rasti išeitį iš aklavietės?

Tačiau net jei paaiškėtų, jog yra koks nors biologinis blogos akies reiškinio pagrindas, liktų neatsakyta į klausimą kodėl vienoms kultūroms priklausantys žmonės bloga akimi tiki, o kitoms – ne?

Daugiau apie blogas akis galima paskaityti:

Dundulienė P. Akys lietuvių pasaulėjautoje. Vilnius, 1992.
Balikienė M. Blogos akies kilmės ir tvermės teorijos. – Liaudies kultūra. 2010, Nr.1, p. 54–62.
Balikienė M.  Bloga akis šiuolaikinėje Lietuvoje. – Liaudies kultūra, 2012, Nr. 5, p. 54–59.

 Tęsiame spausdintinių „Saulės arkliukų“  įdomiausių ir naudingiausių straipsnių kėlimą į internetinę erdvę. Saulės arkliukai, 2013, nr. 2, p. 12–15.