I. Meškauskas. Gimęs ubagu, miręs ponu.

Prieš 100 metų, vasario 8-ąją, brėkštant, Kėdainių krašte, Taučiūnų lauke, į žemę krito pirmieji savanorio, kovojusio už Lietuvos nepriklausomybę, kraujo lašai. Tai – Kėdainių krašto artojo sūnus Povilas Lukšys. Jis, kovodamas už Lietuvą, krauju nudažė baltą sniegą. Prieš nulenkiant galvas prie jo kapo Kėdainių savanorių kapinėse, reikėtų prisiminti, kas jį paskatino šaltą žiemos dieną, palikus šiltą tėvų, brolių ir seserų gryčią, išeiti į nežinią, į žūtį. Pagerbkime lietuviškąjį kaimą – šiaudinę pastogę, iš kurios išriedėjo naujoji lietuviškoji inteligentija, knygnešiai, kurių galvose nuolat ruseno žodis Lietuva. Skaitant knygnešių ant pečių iš Tilžės atneštas knygeles apie garbingą Lietuvos valstybės praeitį, kilo žmonių laisvės troškimas, pasididžiavimas savo tautos praeitimi. Jono Basanavičiaus „Aušra“ žadino tautinės savimonės idėjas, Vinco Kudirkos „Varpas“ šaukė: „Kelkite, kelkite, kelkite!“ Naujoji, lietuviškoji inteligentija deklaravo ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, bet reikėjo ją apginti. Ir tai atliko kaimo artojėliai ir dainorėliai. Plūdo į mūsų žemę priešai iš visų pusių.

Kazokų kaimą, kur gyveno P. Lukšys, pasiekė žinia, kad didesnė dalis Lietuvos bolševikų užimta, kad jau Panevėžys jų rankose, kad jie siekia apsupti Kauną. P. Lukšys nebuvo abejingas. Nors ir nebuvo labai raštingas, bet suvokė, kas gresia artėjant svetimųjų jungui. Susibūrę penki savanoriai bendraminčiai iš to paties kaimo, priėmę priesaiką Šventybraščio bažnyčioje, nulenkę galvas prie bendro šešiasdešimties sukilėlių kapo, atidavę pagarbą, per vasario speigą pėsti atėjo į Kėdainius. Jie turėjo trofėjinius ginklus, buvo apsirengę kaimo sermėgėlėmis, motinų ir seserų austos lino drobės maišeliuose buvo duonos kepalėliai ir lašinių bryzeliai. Jie žinojo, kad Kėdainiuose jokios amunicijos nėra, nes ūkininkai išvarginti daug negalėjo padėti. Į Kėdainius jau buvo iš Panevėžio pasitraukęs Jono Variakojo vadovaujamas savanorių būrys ir vienijo jėgas priešintis okupantams kartu su kėdainiečiais. Kėdainiuose rengti pasipriešinimą nebuvo gerų sąlygų. Nors iš lietuviškų kaimų traukė savanoriai, bet aplenkėjusiame mieste knibždėjo priešiškų gaivalų. Miestas tiek buvo sulenkėjęs, kad pirmajame tarybos posėdyje kalbėta lenkiškai. Bolševikai jau buvo netoli miesto ir žvalgėsi po apylinkes, galvojo, kaip užimti miestą. Sklido kalbos, kad miestą gali užimti kiekvieną valandą.

Delsti nebuvo galima. P. Lukšys buvo tarnavęs caro kariuomenėje, todėl paskirtas lauko sargybos būrio viršininku. Išėję iš miesto savanoriai jau pirmą naktį susikovė nu priešu prie pat miesto ties Eigulių kaimu. Slinkdami Obelės pakrantėmis užėmė Eigulių kaimą ir Paobelės dvarą. Paryčiais, toliau žvalgydamas vietovę, būrys rogėmis patraukė Šėtos link, norėdamas išsiaiškinti priešo pozicijas. Priartėję prie Taučiūnų kaimo, savanoriai pasitikrindami iššovė vieną kartą. Po šūvių tartum iš skruzdėlyno iššoko apie 30–40 kareivių ir pradėjo šaudyti. Sukalenus būrio kulkosvaidžiui, kareiviai nutilo. Vyrai šoko iš griovio į roges, bet staiga iš krūmų vėl pradėjo šaudyti. Draugai pamatė, kaip nusviro kovotojo galva. Tai buvo pirmoji nepriklausomybės kovų auka Kėdainių krašte prie Taučiūnų kaimo. Po dviejų dienų, vasario 11-ąją, bolševikai buvo užpulti ir besitraukdami prie Šėtos apsupti ir visiškai sumušti. Paimta belaisvių, ginklų, vaistų, kito grobio, kuris buvo gyvybiškai reikalingas jaunai mūsų kariuomenei. Svarbiausia, kad kelias į Ukmergę buvo atvertas. Prie Šėtos mietelio mūšiui atminti pastatytas paminklas, kurį po 20 metų sugrįžę bolševikai, palaidojo. Šiandien paminklas atkastas ir vėl stovi istorinėje vietoje.

Taučiūnų lauke, P. Lukšio žūties vietoje, pirmojo savanorio žūčiai atminti pagal Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio projektą buvo pastatytas paminklas, aptvertas puošnia dekoratyvine tvora.

Švenčiant nepriklausomybės dešimtmetį paminklas buvo pašventintas. Buvo atvykęs net valstybės prezidentas Antanas Smetona. Ilgai nenutilo amžininkų kalbos apie tai, kaip jis pabučiavo ranką P. Lukšio seseriai Antutei.

Sugrįžę bolševikai tris dienas su „Staliniecu“ darbavosi, vertė ir sprogdino šį paminklą vadovaujant Ždanovo kolūkio pirmininkui kolonistui Šargarockiui.

Šiandien paminklas stovi ir primena keleiviui, kas įvyko šioje vietoje. Trūksta tik puošnios dekoratyvinės tvorelės, kurios atskiri šulai, išnešioti po apylinkės vienkiemius, dar laukia savo vietos, pagarbos ir teisingumo.

Povilas Lukšys gimė ir augo vargingo žemdirbio šeimoje – tik trys hektarai žemės ir šeši vaikai. Vaikystė nebuvo soti. Teko piemenuko dalia. Suaugęs bernavo. Vėliau pramoko statybininko amato – statė kaimuose medines gryčias. Jis nebuvo vedęs. Nulaužta medžio šaka nespėjusi duoti vaisiaus.

Kai 1952 metais mane paskyrė dirbti į Kėdainius, dar buvo gyvų P. Lukšio amžininkų, pasakojusių, kad jis buvo linksmas, sąmojingas, mėgstantis bendrauti, įdomus pašnekovas, neieškantis žodžio kišenėje, užstalės žmogus, bet kokio susibūrimo siela. Iškėlęs virš kraigo pabaigtuvių vainiką, prie kepsnio ir taurelės šmaikštaudavo: „Gimiau ubagu, mirsiu ponu!“ Likimas taip lėmė, kad pašmaikštavimas išsipildė su kaupu – mirė kovoje su ginklu rankose. Atlikęs pareigą Tėvynei, dabar jis atvirai iš mokyklinio istorijos vadovėlio kiekvienam iš mūsų žvelgia į akis.

Ne vien P. Lukšys palaidotas Kėdainių savanorių kapinėse. Kartu ilsisi vėliau žuvę kaimo artojėliai, dainorėliai, gynę Tėvynę. Jie prikėlė ir apgynė Lietuvą iš amžių pražūties dugno po 123 metų carinės okupacijos, kai Kaune lietuviškai tekalbėjo tik 5 proc. žmonių, vidury miesto puikavosi Soboro cerkvė, o pačiame Lietuvos vidury, Kėdainiuose, pirmasis savivaldybės posėdis vyko lenkų kalba…