O. Voverienė. Kultūra – tautinės tapatybės ir tautos sutelkimo pagrindas

Paradoksalu, kad Nepriklausomoje Lietuvoje kultūra ir visos jos problemos lieka visų mūsų valdžių dienotvarkių paraštėse: nesuvokiama kultūros svarba stiprinant ir telkiant tautą, mažinant properšas tarp valdančiojo elito ir inteligentijos, apgailėtini grašiai, trupiniai nuo sočiai valgančiųjų stalo, numetami kultūrai ir jaunimo ugdymui, dvasiniams visuomenės poreikiams. Dar prieš keletą metų buvo konstatuota, kad mūsų kaimynės Latvija skiria dvigubai daugiau lėšų kultūros plėtrai, o Estija – net 8 kartus daugiau negu Lietuva. Dabar, prie šitos valdžios padėtis dar žymiai pablogėjo.

Kitų metų mūsų valstybės biudžete kultūrai skiriamos lėšos sumažintos dar 6 milijonais eurų, lyginant su dabartiniu finansavimu. Mūsų valdantieji nenori ar apsimeta nenorinčiais suvokti, kad valstybės galia, tautos gyvybingumas ir ateitis slypi dvasinėse sferose, kad uždarant vaikų meno mokyklas, skriaudžiant bibliotekas, gailint lėšų teatrui, menui, kėsinantis į gimtosios kalbos statusą, baltistiką, lituanistinių institucijų veiklą, ne tik nesutaupomos biudžeto lėšos, bet ir prarandami patys didžiausi turtai – amžiais kurti ir saugoti tautos kultūros lobiai.

Kaip rašo, susirūpinęs mūsų kultūros tragiška situacija Juozas Nekrošius „Jubiliejinių metų pradžioje grupė nepriklausomos Lietuvos kultūros ministrų paruošė Deklaraciją, kurioje buvo rašoma, kad „Lietuvos kultūra yra nelygstamas Lietuvos valstybingumo pamatas, savo simboline galia per amžius įkvėpdavusi ir tebeįkvepianti kartų kartas didžiuotis savo valstybe, kurti jos labui ir ją ginti. Lietuvos kultūra yra svarbiausias Valstybės įvaizdžio garantas, nuo seniausių laikų Lietuvą glaudžiai susiejantis su Europos civilizacija ir, savo nepaprasta ideologija, ją praturtinanti.

Lietuvos kultūra esmingai prisideda prie Lietuvos žmonių tapatybės pojūčio formavimo, stiprina pilietiškumą ir bendruomeniškumą, sudaro prielaidas atsispirti Lietuvai nedraugiškų jėgų poveikiui. Lietuvos kultūra stiprina Lietuvos visuomenės galias, didele dalimi prisideda prie jos ekonominio klestėjimo ir socialinės gerovės.Deklaracijoje kviečiamos visos Lietuvos politinės partijos pasirašyti nacionalinį susitarimą „Dėl Lietuvos kultūros puoselėjimo“, kuriame,  be kitų nuostatų, būtų įrašytos: „Laikyti Lietuvos kultūros puoselėjimą vienu svarbiausių Lietuvos politikos prioritetų ir kad iki 2022 metų Lietuvos kultūros finansavimui būtų skiriami asignavimai ne mažesni nei 1,5 proc. nuo BVP“ (Juozas Nekrošius, Šauksmas tyruose // Lietuvos aidas. – 2018, spal. 23, p. 4). Ar pasirašys?

Filosofo Vytautos Radžvilo nuomone, „Kiekvienas atėjęs į šį pasaulį netampa tautos nariu savaime. Juo tampama ypatingu įsitautinimo ir įsivalstybinimo veiksmu – apsisprendimu“ (Vytautas Radžvilas. Kiek kartų gali atgimti tauta?. – V. – 2018). Tai, žinoma, naujoviškas, modernus požiūris į individo įsitautinimą, dar vis tramdomas baimės sovietmečiu pasmerktos fašistinės rasių teorijos. Mums lietuviams priimtinamesnė jau beveik šimtmetį gyvuojanti vydūniškoji  lietuviškoje šeimoje gimusio individo tapsmo lietuviu teorija. Tauta, anot Vydūno, tai žmonių bendruomenė, kurios narių gyslose  teka, tas pats kraujas, „tūno tautos slėpinys, jungiantis tautos gyvybę“. Istorijos tėkmėje tauta tai sustiprėja, tai susilpnėja, priklausomai nuo to, kaip jai pavyksta išlaikyti kraujo grynumą.

Vydūno nuomone, kraujyje yra užkoduoti ir biologiniai, ir psichiniai ir net intelektualiniai žmogaus ypatumai. Todėl vienos tautos individai ir skiriasi nuo kitų tautų žmonių savo kūno forma – ūgiu, galva, akimis, plaukais, kas reiškia kraujo gentiškumą. Nors vienos tautos žmonės ir skiriasi vienas nuo kito savo išvaizda, vis dėlto vienos tautos žmones atskirsi, kad jos yra to paties kraujo (Vydūnas. Raštai. T1,- V., 1990. – P. 237). Tačiau šalia kraujo žmoguje yra ir kitas toks pat, kaip ir kraujas svarbus slėpinys – žmogaus psichika, jo sąmonė, lemiantis ir tautos psichinį gyvenimą.

Kaip tik tas žmogaus slėpinys ir parodo, „kaip vienos tautos žmonės jaučia, ko ir kaip jie geidžia, kaip jie apsireiškia ir kaip jie vykina savo jausmų, – ūpų, troškimų, geismų ir minčių tikslus… Vienos tautos žmonių jausmai – ūpai, geismai, troškimai, linkimai  yra kitokie negu kitų tautų žmonių. Todėl, pasak jo, tauta yra bendruomenė, turinti ne vien tik „ypatingą kraujo ryšį, bet ir ypatingą psichinį pasaulį su ypatingų jausmų, minčių, norų – turiniu“ (Ten pat, p. 239).

Psichiniam žmogaus pasauliui priklauso jo gimtoji kalba- „vyriausioji žmogaus apsireiškimo priemonė – aiškiausias tautos žymis, tautos vėliava…“ Jo nuomone, „Kalba yra vyksmas, tvarkomas žmogaus kūno gyvumo, esmės, nuotaikos, nuovokos, protavimo ir sąmonėjimo dėsnių: vyksmas, kuriame dalyvauja panašių savitumų žmonės. Kitaip tariant, kiekviena tautų kalba yra atskira žmoniškumo giesmė…. Kalba yra tautų giesmė, jų himnas…. Ir tik su kalba išlieka tautų gyvata“ (Ten pat, p. 275)

„Kiekvienos tautos kalba gimsta… ne iš kūno, bet iš žmoniškos dvasios-sielos… Joje atsispindi tautos kultūra (Ten pat, p.52). Ir kuo ji aukštesnė, tuo stipriau ja reiškiasi žmoniškumas, tuo tvirčiau jaučiasi tauta ir tvirtesnė būna jos kalba… „Ir lieka mažajai tautai tik vienas kelias. Tiek auginti savyje žmoniškumą, kad  jo kuo daugiau atsispindėtų kalboje“ Todėl, Vydūno nuomone, „būtina žadinti savy tikrąjį žmogų, kuris gimtąja kalba apsireikštų ir ją pašventintų bei stiprintų“ (Ten pat, p. 487). Gi žmogaus dvasią-sielą formuoja kultūra, menas, mokslas, dora. Per kultūrą ir žmoniškumas nešamas į pasaulį. Menas, mokslas ir dora – „Šie trys žmogaus asmenybės reiškiniai yra kaip žmoniškumo požymiai, o kiekvienos tautos  gyvatos – tarsi dvasia-siela. Ir kiek toji yra gaivi, tiek aukštai žmonijoje stovi tauta“  (Ten pat, p. 275). (Voverienė Ona. Laisvės, žmoniškumo ir tautinės savigynos šauklys // Lietuvos aidas. – 2003, rugpj. 21, p. 12)

Išeidamas į Amžinybę Vydūnas mums paliko testamentinį  priesaką, akinantį mus vertinti savo tautą  ir jos galias objektyviai. Jo nuomone, „Mažosios tautos teturi tik vieną stiprybę, būtent dvasios žvalumą. Kada jose teisybės jausmas gyvas, budrus ir stiprus, kada jose Tėvynės meilė yra skaisti ir karšta, tada ta tauta savyje turi viską, ko jai reikia gyventi viduje ir pakelti pasitaikančias sunkių bandymų valandas“. Tauta yra laisva tik savo valstybėje. Todėl kova už savo kultūrą, kultūrines teises, už gimtąją kalbą ir tautos gyvastį visuomet yra teisėta ir morali. Kuriai tautai tą kovą pavyksta laimėti, ta išlieka, nors būtų ir visaip slegiama, varginama. Dvasinės galios nugali ir geležines naikinimo priemones. Kiekvienas tautietis jaučia stipriau ar silpniau, kad jis yra pašauktas gyventi dėl tautos. Tame mato savo gyvenimo prasmę. Tie, kurie tokį jausmą praranda, – nutautėja, pradeda ieškoti laimės kitų tautų sukurtuose gyvenimuose, tampa pasaulio klajokliu, bastūnu.

Vydūnas savo kūryba – dramomis, romanais, esė ir straipsniais viešojoje spaudoje visa savo kūrybine veikla siekė išryškinti savo tautos dvasinį potencialą, išmokyti ją orientuotis materialųjų ir dvasinių vertybių hierarchijoje, materialiąją kultūra subordinuojant dvasinei, sustiprinti tautos savigarbą, išugdyti atsparumą nutautinimo politikai, parodyti pasauliui lietuvių tautos gyvybingumą, skatinti  kuo geriau atskleisti lietuvių tautos dvasines vertybes,  paskleisti šitą pozityvią informaciją tarp kitų tautų. Būtent tokią jis matė lietuvių tautos išlikimo galimybę. Tame jis matė svarbiausią kultūros vaidmenį žmonių ir tautų gyvenime.

Dabartinėje Lietuvoje nykstant tautiškumui, nyksta ir žmoniškumas. Sparčiai vienišėjame, integruodamiesi į globalųjį pasaulį. Pasauliui vis labiau globalėjant ir tautoms sparčiai niveliuojantis, pagreitį įgauna atvirkštinis procesas – tautos viertimas liaudimi. Lietuvos „europėjimas“, kurio ryškiausias bruožas masiškas jaunimo, o dabar jau ir šeimų bėgimas iš Lietuvos (Vien tik Kanada pasiruošusi priimti, nustačiusi kvotas, kiekvienais metais 40-42 tūkstančius žmonių iš Lietuvos, įskaitant vaikus ir senelius) – tai mūsų tautos ir valstybės praradimai, kurie yra akivaizdūs ir dideli. Tauta nėra sutelkta savikūrai: tam nėra nei materialinių , nei moralinių paskatų valstybiniu mastu, net nei daugumos žmonių vidinių paskatų – puoselėti savo tautą ir stiprinti valstybę. Tėvynė, kaip vertybė, praranda savo vertybinį metmenį, kas ją išduoda, net nelaikomas išdaviku nei valstybiniu mastu, nei eilinių žmonių lygmeniu.

Tačiau nematyti nei valdžios, nei kultūrinio elito atstovų pastangų, kad mūsų žmonės būtų gerbiami ir vertinami savo tėvynėje, kurie mielai, esant kitokiai psichologinei ir socialinei atmosferai liktų tėvynėje ir stengtųsi kurti savo valstybę ir ją ginti. Paradoksalu, laisvoje Lietuvoje nyksta ir tautiškumas, ir žmoniškumas. Okupacijos metais turėjome tvirtus vidinius rezistencijos pamatus, atsiremiančius į tautinę savimonę, tradicijas, į tautos vertybių sanklodą, istorinę atmintį. Dabar visa tai prarasta. Norėdami būti visaverčiais pasaulyje savo kultūriniu savitumu stengėmis išlikti savimi. Ir išlikome, nežiūrint okupacijos. Kultūra tiesė tiltus tarp skirtingų įsitikinimų žmonių: į Justino Marcinkevičiaus dramas Nacionaliniame dramos teatre veržėmės visi: ir turintys raudonas komunistų knygeles, ir politiniai kaliniai, ir tuometiniai žiopliai indiferentai; visi vienodai iki plaštakų skausmo plojome atsistoję pasibaigus  spektakliams, „Mažvydas“, „Donelaitis“, „ Katedra“, o iš teatro išėjusi minia, plūstelėjusi į Gedimino prospektą  vieningai skandavome Lietuva!, Lietuva!  Ne mes pirmieji..

Pasirodo Lietuvos mąstytojai Andreas Volanus ir Augustinas Rotundas beveik visada susitardavo ir Lietuvos kultūros, ir Lietuvos valstybingumo bei jos ateities klausimais, nors  A. Volanas buvo katalikas, A. Rotundas – reformatorius, net knygą kartu parašė, kai tuo tarpu Vokietijoje – vyko Reformacijos karas, o Prancūzijoje katalikai žudė hugenotus. Prieškario Lietuvoje, tautinis atgimimas, kuris rėmėsi kultūra, reiškėsi, kaip lietuvių bendruomenės jungiamasis tiltas, stiprinantis lietuviškąją tapatybę, atvedė į Lietuvos nepriklausomybę visų luomų ir visų įsitikinimų lietuvius, susitelkusius po mūsų Trispalve, dainuojančius lietuviškas dainas ir giedančius lietuviškas giesmes.

Tas pats vyko ir Sąjūdžio dainuojančioje revoliucijoje, antrą kartą XX amžiuje, atkūrusioje nepriklausomą Lietuvos valstybę. Lietuvos intelektualai suvokdami realybę, kad kultūra visuomenėje gali reikštis, ypač, siekiant sustiprinti tautinę tapatybę, kultūrą naudojant, kaip efektingą politinės inžinerijos instrumentą. Deja, matyt, tą puikiai supranta ir valdantieji, kurie stengiasi išlaikyti Lietuvoje politinį chaosą, todėl jie ir varo kultūrą, kasmet mažindami jos finansavimą, į tamsiausius užkaborius.

Popiežius Pranciškus, neseniai lankydamasis Lietuvoje, Vilniuje ir Kaune, ragino prisiminti ir puoselėti savo Tautos praeitį, mokytis iš jos. Tik žinantys savo šaknis, gerbiantys tų, kurie gyveno prieš mus atminimą, gali daugiausiai nuveikti savo Tautos ir viso pasaulio pažangai ir būti tolerantiškais kitiems, neatsisakydami savųjų vertybių.