Sukakties metus Lietuvos nacionalinis kultūros centras pasitinka atsinaujinęs – pristato naują vaizdinę tapatybę ir šūkį „Kultūra, įkvepianti stiprybės“, atspindinčius įstaigos misiją ir vertybes.
Šis atnaujinimas aiškiai įvardija Centro vaidmenį šiandienos kultūros lauke ir brėžia kryptingą žvilgsnį į ateitį – apie platų įstaigos veiklų spektrą kalbėti visaapimančiai, suprantamai ir šiuolaikiškai.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro vadovo Sauliaus Liausos teigimu, šiandien kultūra nebėra vien jausminė ar simbolinė sritis. Ji yra mūsų telkimosi galia, atsparumo ir saugumo pagrindas, ypač geopolitinių grėsmių akivaizdoje.
Kalbėdami apie kultūrą, kalbame apie tautos tapatybę – apie tai, kas mus vienija, leidžia išlikti ir stiprėti keičiantis kartoms, nes kultūra yra ne tik paprotys, bet ir atsakomybė už valstybės ateitį.
Šūkis „Kultūra, įkvepianti stiprybės“
Jis apima visą Centro veiklos lauką – nuo Dainų šventės, nacionalinių papročių ir nematerialaus paveldo puoselėjimo iki mėgėjų meno, bendruomeninių sumanymų ir kultūros sklaidos Lietuvoje bei už jos ribų. Tai gyva, veikianti kultūra, kuri telkia, augina ir įgalina.
Svarbią simbolinę jungtį tarp tradicinių motyvų ir šiuolaikinės grafinės raiškos pabrėžia naujasis logotipas, atveriantis plačias vaizdinės raiškos galimybes.
Naujoji vaizdinė tapatybė
Ji atspindi aiškų, vientisą Centro veidą ir padeda tiksliau perteikti veiklos mastą, kultūrinį identitetą bei ilgalaikę viziją – atvirą, dinamišką ir augančią kartu su bendruomenėmis.
Tai žingsnis link dar stipresnio ryšio tarp papročio ir šiuolaikinės kūrybos, tarp paveldėto palikimo ir naujų kultūrinių formų, aktyvaus dialogo su visuomene, siekiant ne tik būti matomiems, bet ir girdėti, įsitraukti, kalbėtis.
Lietuvos nacionalinis kultūros centras veikia kartu su šalies kultūros centrais, meno kolektyvais ir bendruomenėmis, stiprindamas bendrą kultūrinį lauką.
Naujoji tapatybė
Ji pretenduoja tapti bendru ženklu visiems – nuo sutartinių giedotojų iki šiuolaikinių autorių, atlikėjų, nuo tautinį drabužį atrandančio jaunimo iki dešimčių tūkstančių Dainų šventės dalyvių.
Atnaujintu identitetu Centras stiprina savo matomumą, aiškiau skleidžia savo vaidmenį ir telkia bendruomenę bendram tikslui – saugoti ir auginti kultūrą, kuri įkvepia stiprybės būti savimi ir kurti savo valstybę.
LNKC – dar viena biurokratinė įstaiga, kuri šalies kultūros centrams ir jų kolektyvams nurodinėja, ką ir kaip jie turi veikti. Šioje įstaigoje dirba būrys valdininkų, kurie patys nesugeba vadovauti meno saviveiklos kolektyvams, tačiau mėgsta vadovauti tų kolektyvų vadovams. Manau, jog Lietuvoje užtektų ir Kultūros ministerijos valdininkų, tad išlaikyti jų dublerius dar vienoje valdininkų tvirtovėje – per didelė prabanga šaliai. Atleiskite už tiesmukumą.
Nepritariu Vinco K. vertinimui. LNKC rūpinasi visų pirma lietuviškos tapatybės stiprinimu ir jos sklaida,tuo tarpu Kultūros ministerija,jos valdininkai yra labai politizuota įstaiga ir daugeliu atveju veikia pagal liberalmarksistinės ideologijos nuorodas.
Teikia metodinę pagalbą kultūros ir švietimo įstaigų mėgėjų meno kolektyvams, užsienyje veikiantiems lietuvių bendruomenių kolektyvams, jų vadovams, kultūros centrams. Rūpinasi regionų, kraštų kultūros ir meno šakų savitumo išsaugojimu, remia valstybinių ir nevalstybinių etninių ir mėgėjų kultūros institucijų, kolektyvų, asmenų veiklą, padeda organizuoti įvairius renginius, renka, tiria ir skelbia etninės kultūros (tautodailės, tautinio kostiumo, muzikos ir choreografijos folkloro, papročių, liaudies medicinos) daugiausia nematerialųjį paveldą, rengia ekspedicijas, fiksuoja ir analizuoja mėgėjų kūrybos istorijos raidą, šiuolaikinę raišką, gaivina ir skleidžia įvairias liaudies kultūros formas, skatina ir propaguoja šalies mėgėjų kūrybos vertingiausių tradicijų tęstinumą, naujas jų kultūros raiškos formas. Rengia šalies, regioninius teorinius, praktinius seminarus, kursus, skaito paskaitas, nagrinėja kt. valstybių mėgėjų kultūros raišką ir patirtį, skatina meno kolektyvų, specialistų bendradarbiavimą, dalyvavimą įvairiose tarptautinėse institucijose ir judėjimuose.
Nuo 1946 m. rengia Lietuvos dainų šventes, įvairių meno sričių ir žanrų tarptautinius renginius – folkloro festivalį „Baltica Archyvuota kopija 2018-10-02 iš Wayback Machine projekto.“ (nuo 1987 m.), instrumentinį folkloro festivalį „Griežynė“ (nuo 1992 m.), Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventę (nuo 1995 m.), Baltijos valstybių vokalinių ansamblių konkursą (nuo 2006 m.), t. p. nacionalinius renginius – solistų ir vokalinių ansamblių konkursą „Sidabriniai balsai“ (nuo 1976 m.), vaikų ir moksleivių lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkursą „Tramtatulis“ (nuo 2005 m.), Lietuvos suaugusiųjų chorų konkursą (nuo 2002 m.; 1977–1987 m. vadinosi „Dainuoju darbo Lietuva“, 1960–1977 m. – Dainų švenčių konkursai), Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų festivalį konkursą „Mes Lietuvos vaikai“, Lietuvos berniukų chorų festivalį akciją „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“, pučiamųjų orkestrų čempionatą (visi nuo 2001 m.), aukštųjų mokyklų studentų chorų festivalį (nuo 1995 m.), liaudiškų šokių konkursą „Pora už poros“ (nuo 1969 m.), vaikų ir moksleivių konkursinį festivalį „Aguonėlė“ (nuo 1986 m.; 1976–1986 m. – tautinių šokių ansamblių konkursas), jaunimo liaudiškų šokių ansamblių konkursą „Kadagys“ (nuo 1995 m.), vyresnio amžiaus žmonių tautinių šokių ansamblių ir grupių koncertinių programų konkursinį sambūrį „Iš aplinkui“ (nuo 2002 m.), lėlių teatrų konkursinę apžiūrą „Molinuko teatras“ (nuo 1976 m.), miestų ir rajonų centrų suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūrą šventę „Atspindžiai“ (nuo 1991 m.), kaimo teatrų apžiūrą šventę „Pastogė“ (nuo 1994 m.), skaitovų ir poezijos spektaklių apžiūrą šventę „Verdenė“ (nuo 1998 m.), vaikų ir jaunimo teatrų šventę „Šimtakojis“ (nuo 2001 m.).
Rengia mėgėjų meno kolektyvų apžiūras, konferencijas, liaudies meno parodas, t. p. konkursus (regioninį – „Tradicija šiandien“, nuo 1999 m., teminį etnografinės tautosakinės medžiagos rinkimo – „Etninės kultūros šaltiniai“, nuo 1994 m.). Įgyvendina lietuvių tautinio kostiumo rekonstrukcijos (sukurta 86 lietuvių tautinių kostiumų kolekcija, leidinys „Lietuvių tautinis kostiumas“ 2006 m.), kryždirbystės tradicijų kompleksinio tyrimo, išsaugojimo ir plėtotės (abi nuo 1991 m.), Tradicinės kultūros vertybių sąvado (nuo 2000 m.), meno šakų, žanrų kolektyvų ekspertų konsultantų (nuo 2006 m.) programas.
Centras ir Pasaulio lietuvių dainų švenčių fondas įsteigė mėgėjų meno kolektyvų ir jų vadovų metų nominacijas „Aukso paukštė“ (nuo 1999 m.), „Aukso vainikas“ (geriausiam metų liaudies meistrui, nuo 2006 m.), Centras ir Kultūros ministerija – metų nominaciją „Geriausias kultūros centras“ (nuo 2005 m.). Lietuvos nacionalinis kultūros centras rengia ir leidžia knygas, taip pat ir skaitmenines, garso įrašus kultūros ir švietimo specialistams, visuomenei, publikacijų serijas „Gyvoji tradicija“ (nuo 1996 m. išleista 10 leidinių), „Dainos iš visos Lietuvos“ (nuo 1999 m., 15 leidinių), „Lietuvių liaudies instrumentinė muzika“ (nuo 1999 m., 9 leidiniai), choreografinio folkloro rinkinius, studijas ir kitus spaudinius apie muziką, choreografiją ir kitokį folklorą, kultūros centrus, renginius, t. p. repertuarus mėgėjų meno kolektyvams – pjeses, muzikos leidinius chorams, pučiamųjų ir liaudies instrumentų orkestrams, liaudiškoms kapeloms, liaudiškų šokių kolektyvams. Leidžia periodinius informacinius leidinius žurnalą „Būdas“ (1989-2019 m. „Liaudies kultūra“, 1988–1989 m. „Kultūrinis švietimas“), nuo 1994 m. „Etninės kultūros renginiai Lietuvoje“ ir nuo 1998 m. „Kūrybos metraštis“.