G.Songaila. Dieveniškėse – Lietuvos centras (audio)

Tautininkų sąjungos pirmininko Gintaro Songailos politikos komentaras skaitytas per „Žinių radiją“, 2013 10 3 d.

[mp3 url=”https://alkas.lt/uploads/[mp3 url=”https://alkas.lt/uploads/2013-09-03-G.Songailos-komentaras-apie-Dieveniskes/Songailos-politiko-komentaras.mp3″ width=”300″]

Šiandienos tema – apie Dieveniškių krašto gyvenimą. Šiandien Dieveniškėse vyksta Technologijų ir verslo mokyklos penkiasdešimtmečio minėjimas, kuris sutampa ir su jos direktorės Ilonos Šedienės jubiliejumi. Nuoširdžiai sveikinu mokyklą bei jos direktorę su garbingomis sukaktimis ir linkiu visokeriopo klestėjimo, kuo daugiau laimės ir džiaugsmo, sėkmės moksle ir darbuose.

Nors šiandien Dieveniškės yra ne tik pačiame Lietuvos pakraštyje, bet ir jos kyšulyje, prisijungusiame prie Lietuvos ant siauros kojelės, tačiau dvasine prasme ir teisybės dėlei reikėtų pasakyti, Kad tai nuo senų senovės Centrinės Lietuvos žemės.

Žinoma, kiekvienam lietuviui derėtų prisiminti, kad kiekvienas nykstantis Lietuvos miestelis ar kaimelis yra Lietuvos, o kartu ir pasaulio centras. Bent jau toks turėtų būti, kad sustabdytume emigraciją.

Gal tai ir naivumas, tačiau aš tikiu, kad kada nors, žinoma, ne šioje Seimo ir Vyriausybės kadencijoje, Lietuvoje atsiras tikra regioninė politika, o valstybė įgyvendins veiksmingas miestelių atgaivinimo programas… Čia užvirs visavertis ūkinis ir kultūrinis gyvenimas, o čia gyvenančiųjų laimės indeksas bus aukštesnis nei Danijoje.

Kodėl taip negalėtų atsitikti Dieveniškėse? Juk tai įžymių, atkaklių lietuvių kraštas, prieš septyniasdešimt su virš metų nesutikusių būti atskirtais nuo savo Tėvynės ir iš Stalino išsireikalavusių prijungti šį kraštą prie Lietuvos, tuomet sovietų okupuotos – o dabar jau dvidešimt du metus vėl nepriklausomos šalies.

Juk Dieveniškės, kaip ir visas Šalčininkų rajonas – tai valstybės branduolys, kuriame lietuviškai, baltiškai kalbama tūkstančius metų, o Dieveniškių dzūkuojančios vilniškių tarmės šnektą tyrė šimtai tarptautinio masto mokslininkų… Beje, pirmasis sistemingai aprašė brolis estas – Pėteris Aruma. Tai įvyko 1930 metais, kai lenkų okupacinė valdžia tokių dalykų lietuvių kalbininkams niekada nebūtų leidusi.

Pastaruoju metu Lietuvių kalbos institutas, kurio nei Kirkilo, nei Kubiliaus vyriausybėms taip ir nepasisekė sunaikinti, išleido dvitomį Dieveniškių šnektos žodyną. Beje, šie metai tarmių gaivinimo metai, o kažkaip neteko girdėti, kad Šalčininkų savivaldybė kaip nors prisidėtų prie šios nacionalinės iniciatyvos ir puoselėtų savo krašto lietuvių kalbos tarmes.

Šalčininkų savivaldybė šiandien prisistato kaip lenkų kultūros centras Lietuvoje, mat šiame rajone statistiškai priskaičiuojama daugiau kaip septyniasdešimt nuošimčių lenkais save laikančių Lietuvos piliečių. Nuo savo lietuviškos kilmės šios savivaldybės pareigūnai mėgina pabėgti nuolat lankydamiesi Lenkijoje. Kaip antai, kartu su kolegomis iš Vilniaus rajono savivaldybės jie ką tik svečiavosi lenkų švietimo darbuotojams skirtame seminare Olštyne, Ostrudėje.

Savivaldybė, nors tai yra Lietuvos valstybės institucija, paprastai niekaip neprisideda prie vietos veiklos grupių projektų, jeigu jie propaguoja lietuvišką kultūrą. Savivaldybė neremia vietos lietuvių bendruomenių, tokių kaip „Matrūnėlė“ Poškonyse, neskiria lėšų Žižmų etnografinio kaimo tvarkymui ir išsaugojimui, nebendradarbiauja su Dieveniškių istoriniu regioniniu parku.

Dar gerai nors tiek, kad šis parkas nepavaldus savivaldybės funkcionieriams, kurie šalinasi lietuvybės. Todėl istorinio regioninio parko teritorijoje tikriausiai bus pasodintas pasaulio kalbininkams baltistams skirtas ąžuolynas. Tačiau ar to pakanka? Kiek ilgai mes tik statysime atminimo paminklus nykstančiai ar naikinamai lietuvybei – tik didžiuosimės ąžuolais, pilkapiais ir piliakalniais, dainomis, pasakomis ir žodynais iš tų vietų, kur dar gyva, ar ką tik dar gyvavo lietuviška, baltiškos kultūros dvasia?

Tiems valstybės veikėjams, kurie pašaipiai žiūri į lietuviškos etnokultūros strateginio gaivinimo iniciatyvas, pamėginsiu atsakyti taip: jeigu jums svetimas tautinis, lietuviškas nacionalinis orumas, tai jums bus svetimas ir bet koks praktinis darbas dėl Lietuvos gerovės. Kaip antai, jums nė minčių tokių nekils, kad Dieveniškių Technologijų ir verslo mokykla arba istorinis regioninis parkas – tai yra tikri nacionalinio saugumo objektai.

Kartais jūs gal net mėginsite pasigrožėti Lietuva, pasižvalgyti po žmones, užsėdę kelionei gal net ant dviračio, tačiau… pravažiuosite pro šalį – net nepamatysite savo pareigos kurti čia darbo vietas, remti ūkines iniciatyvas, puoselėti švietimą, kitą visuomeninę infrastruktūrą.

Besimelsdami laisvajai rinkai, ir besilankstydami Briuseliui, jūs guositės mintimi, jog nebūna taip, kad kaip nors nebūtų, – tad nesiimsite atsakomybės už nieką ir tarnausite tik savo kišenei…. Ir jūs nieko nepasimokysite netgi iš savo tėvų ir senelių, kurie prieškario Lietuvoje sugebėjo pastatyti valstybę ant kojų bei daugeliu atžvilgiu pasivyti Europos valstybes netgi be jokių Europos struktūrinių fondų.

Jie mylėjo savo šalį, jie mylėjo savo gimtinę, savo tautą ir jos kalbą, jos kultūrą, jos istoriją ir gamtą. Kas ir kaip šiuos jausmus pažadins jums? O kas juos perduos ateities kartoms, tolstančioms nuo Lietuvos?

Jei praradote gyvenimo gaires, jei tik bėgate paskui tuščias ir svetimas miglas, aš jums linkiu šviesos ir vilties. Dvasią praskaidrinančių sapnų. Praregėjimo. Atsigręžimo į savo sielą…

Būkime savimi. Tiek norėjau pasakyti šiandien.