Prisipažinsiu: šiaip jau filosofo Vytauto Radžvilo rašinius sunkiai įkandu, jo pozicija kartais atrodo pernelyg radikali ir prasilenkia su tikrove, būna kažkokia utopinė, idealistinė. Bet socialiniuose tinkluose išplitęs jo straipsnis „Stribo šmėkla“, kaip teigia viena veidaknygės bičiulė, tiesiog supurtė…
„Šmėkla klaidžioja po Lietuvą. Stribo šmėkla“, – rašo autorius. Papildyčiau: ir po Europą. Tai geriau atitinka Karlo Markso ir Fridricho Engelso perfrazuotus žodžius iš garsiojo „Komunistų partijos manifesto“. Žurnalistas Vytautas Matulevičius dar 2011 m. lapkritį rašė, kad vis dažniau Vakarų miestų gatvėse net pasirodė milžiniškos demonstrantų minios su raudonomis vėliavomis ir K. Markso portretais rankose. Kairuoliškos idėjos, pagrįstos marksistinėmis-lenininėmis internacionalizmo idėjomis, patobulintos „visuotinio gėrio“ teorijomis, skinasi kelią. Vasarą nustebau, kai pagrindinėje Drezdeno aikštėje stovi medaliais apsikarstęs, kažką šūkaujantis vyriškis ir mojuoja raudona vėliava su penkiakampe žvaigžde. Policininkai ramiai pėdina pro šalį…
Pas mus šito vaizdelio kol kas nepamatysi. Mitingai taikūs, nesikartoja 2009 m. sausio Seimo langų daužymas… Socialistas ir „frontininkas“ Algirdas Paleckis pritilo, „jedinstvenininkai“ ir visokie radikalai, matyt, laukia savo valandos, o Seimas tik 2017 m. birželį LKP pripažino nusikalstama organizacija. Bet buvę stribai kelia galvas. Ir čia V. Radžvilas įžvalgus: „net ir įsikūnijusi į „postmodernų“ pavidalą, stribo šmėkla tebėra ta pati ir gyva šmėkla“.
Turimas galvoje Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos sprendimas nacionalinę premiją skirti rašytojui, dramaturgui ir šiaip veikėjui Mariui Ivaškevičiui. Jaunimui jis pristatomas kaip „talentingiausias nepriklausomybės laiko debiutantas“, postmodernizmo šalininkas, visoje Rytų erdvėje garsus teatralas, su Mindaugu Karbauskiu Maskvoje pastatęs spektaklį „Kantas“ ir t.t. 2016-aisiais Molėtuose organizavo lietuviškosios žydų istorijos atminimo eitynes, o Rusijoje besisukinėjantis menininkas, ko gero, persismelkia dar ir prokremliškomis idėjomis… Pavyzdžiui, laki jo mintis: pernelyg sudievintas Lietuvos partizanų judėjimas paverčia šią temą tabu…
Vadinkime tai savotiška nuomonių raiška. Jų reiškėjų randame vis daugiau: tūlas Titovas, kažkoks Subotinas, dar būrelis iš bendrijos „Būkime vieningi“ ar „Anarchistai“. M. Ivaškevičius paleidžia kitą šmėklą: jo kūriniuose „Žali“, „Madagaskaras“ idealizuojami stribai ir paniekinamai, pamišėliais vaizduojami nepriklausomybės kovų lyderiai.
„Skaityti M. Ivaškevičiaus romaną „Žali“ be intelektualinio kartėlio ir moralinio pasibjaurėjimo gali tik visiškas mankurtas. Išsaugojusiam nors kruopelę istorinės atminties ir turinčiam bent krislelį sąžinės ir tautinės bei valstybinės savigarbos žmogui šį knyga yra spjūvis į veidą“, – rūsčiai pastebi V. Radžvilas. Jį iškart persmelkia mintis, kad „enkavedistinė ir stribiška dvasia tebėra gyva“. Mentalinėje erdvėje kartojamas partizanų kūnų, numestų miestelių aikštėse, išniekinimas. Stribo šmėkla – tokia liaudiška, paprasta, sava – tampa lietuvių tautos savastimi, ji kiek juokinga, iš jos galima pakikenti, bet per ją prasismelkia gili neapykanta Lietuvai ir aklas, šakališkas tarnavimas okupantui.
Ką tik baigiau lėtai skaityti „Aš esu Vanagas“. Per tragišką partizanų vado gyvenimą atsiskleidžia visa pokario suirutė ir tautinės prievartos aplinka. Joje lyg virusas veisėsi išdavikų, mankurtų, budelių sluoksnis, galop pakirtęs pokario pasipriešinimą. Ar ne tuo džiaugiasi M. Ivaškevičius?
Kitas klausimas: ar komisijos nariai susipažinę su jo kūryba? Su jo patyčiomis tragiškai Lietuvos istorijai? Su menininko siunčiama žinia visiems kūrėjams: prisidengdami postmodernizmu galite neapkęsti Lietuvos, šlovinti okupantą ir reanimuoti stribizmą?
Taip, atsiranda nauja sąvoka – stribizmas. Tai komunizmo šmėklos atmaina, kai tautinis atgimimas niekinamas, mindomas auliniais „istrebiteliaus“ batais, o nepriklausomybė yra tokia nekenčiama sistema, kuria reikia naikinti „žaliųjų žmogeliukų“, informacinio ar kitomis moderniojo karo priemonėmis. Čia tinka ir šiuolaikiniai M. Ivaškevičiaus stribai.
www.iskauskas.lt
už stribų garbinimą…
Oi tai pagersim, oi tai pausim,
Kai paskutini striba uzmusim.
(Lietuviu liaudies daina)
Pokaryje pijokai, veltedziai ir kitos padugnes, su kriminaliniais polinkiais, uzsirase i stribus.
Nunai kai viesas Lietuvos dergimas tapo pelningiausiu amatu, visi padugnes uzsimane lengvo rublio, tapo zurnalistais ir sulindo i lietrycius, respublikas, Mockaus televizijas, ar is kitu pakampiu uzsiima savo meslinu amatu. Net teisuolis Tapinas kiekvienoje savo laidoje “subtiliai” trysteli ant Lietuvos.
Lengvo rublio istroskusiu padugniu tiek daug, kad vos tik prireikus ka nors suzlugdyti, momentaliai susiburia gaujos “visuomenes veikeju” zinanciu kur negalima statyti Vycio. Atsiranda simtai atomines energetikos specialistu ir t.t. Atrodo, kad atgyvene, uzmirsti, validoliu apsinuodije skrebvaikiai vis dar tikisi atvezt is Maskvos saule ir lenktyniauja kuriam teks ta garbe.
Aprasomu atveju, nekyla dvejoniu, kad nacionaliniu premiju skistymu uzsiima skrebvaikiai ar kremliaus stumdomi menkystos.
+++++
++++
Iš esmės Ivaškevičius skelbia tą patį ką ir Titovas. Tik prieš Titovą susiprasta imtis priemonių, o Ivaškevičių netgi apdovanoja ir pagerbia… Ar tai tik nekaltas bukumas? Ar kai kuriose srityse kremlinų įtaka tokia stipri, sąmoninga ir niekas nepajėgia pasipriešinti?
Tuos kurie priešinosi, apspjovė ir nustūmė. Ir tuo užsiėmė visi iš eilės. Liberalai, “konservatoriai”, “socialdemokratai”. Dabar ir kolūkiečiai. Man jie visi išgamos. Dengiasi visokiom kaukėm, o tikslas visada vienas. Gerai gyvent kitų sąskaita ir brangiau parsiduot, svarbu, kad tik pirktu.
Kompetentingosios, autoritetingosios apdovanojimų komisijos ne tik nuvertina Lietuvos apdovanojimus, bet ir nuplėšia jų garbę, daro beverčiais, kai tuo pačiu apdovanojamas ir kovotojas už Lietuvos Laisvę, ir buvusi jos okupantė (ar vis dar gauna už nuopelnus sovietų valdžiai skirtą specialią personalinės pensininkės pensiją?), ėjusi lietuvių – savo žemės gynėjų – „raminti”, ir stribus apdainuojantis „dainius” – tą, kurs arba savo krašto istorijos neišmano, arba apdovanotas puikios „orientacijos” uosle, greitai suuodžiantis pelną žadančius vėjus…
Ko gero, būsimo kūrinio apie pabaisas lietuvius apmatuose paskendęs dainius negirdėjo, kad kremliniai ir vėl per neatsargumą įkliuvo Prancūzijoje, nes šmeižtui naudojo tokios pat kilmės ir „tikrumo” įkalčius, kokius naudojo „žydšaudei” Lietuvai šmeižti – visiškai suklastotas, ar kt. žemės vietose (gal ir pačioje RU?) darytas nuotraukas pateikia už Paryžiuje darytas… Juk rasis, kas patikės – rasis tokių pačių, kokie gausiai iliustruota Vanagaitės „studija” patikėjo…
Gal jau pats laikas paklausti autoriaus:
– ar tikrai jis toks naiviai patiklus, kad nė netikrindamas ant melo jauko užkimba;
– ar laiko esant būtina su visais įrodymais asmeniškai susipažinti, prieš imantis rašyti savo tautos istoriją iškraipančius kūrinius;
– ar skaitė visiems prieinamą I. Tumavičiūtės atliktų tyrimų medžiagą,
– ar jam tiesa svarbi, ar svarbi tik proga būti skandalo dalyviu, uždirbti iš skandalo;
– savos žemės gynimas jam yra nusikaltimas, ar didvyriškumas;
– kodėl nevienodai vertina, pvz., prancūzus, gynusius savo žemes nuo okupavusios juos kaimynės, rusus, nevaišingai pasitikusius tiek Čingis Chaną, tiek vokiečius, tiek kinus (pamenat?) ir, pvz., lietuvius (latvius, estus, ukrainiečius, baltarusius, lenkus, vengrus ir pan.), gynusius savo žemes nuo ruso bei nuo jo pasitelktų kt. tautybių stribų?
Jei kovoję už Lietuvos laisvę, prieš jos reokupaciją buvo nusikaltėliai, tai
– ar ne toks pat nusikaltėlis ir Sąjūdis, ir jo paskelbta Nepriklausomybė?
– Ar nemano apdovanotasis autorius, kad mūsų Nepriklausomybė neteisėta,
– kad privalome eiti Kremliui prisiduoti ir su dėkingumu atsiduoti?
– Ar neplanuoja autorius naujame kūrinyje romantiškai aprašyti Nepriklausomybės pradžios banditizmo? –
Pvz., „romantiškus” kovotojus prieš „banditus” Sąjūdiečius, turėjusius grąžinti Lietuvą į Kremliaus glėbį.
Apie tai, kaip įkvėptai „Так хлебните своей Независимости!” brigados nariai (iš SSSR kalėjimų paleisti kriminaliniai nusikaltėliai) žudė ir sprogdino, kaip grobė žmones; kaip mikliai, su automatais rankose įsiveržę į aukcioną, tapdavo vieninteliais gamyklų ir fabrikų pirkėjais ir už centus „nupirkdavo” fabrikus su visa įranga; kaip, tapę „teisėtais” jų savininkais, darbininkus paleisdavo tuščiomis, o visą įrangą paversdavo metalo laužu – kad joje nieko nebūtų gaminama, kad Lietuva neturėtų ką parduoti ir netrukus pristigtų valstybės egzistencijai būtiniausių lėšų; apie tai, kaip sumaniai finansinių operacijų grupuotė steigdavo „bankus”, „investicijų fonus”, kaip surinkdavo iš naivuolių pinigus nesuvokiamai „pelningiems indėliams” bei „pelningoms investicijoms”, ir su jais dingdavo, o niekada rinkos sąlygomis negyvenę, jos neišmanę žmonės likdavo be pinigų ir be „bankams” ar kt. „kreditoriams” užstatytų butų.
Dar viena įdomi siužeto linija – kaip sumaniai kovotojai prieš Sąjūdį parengė sau universalius specialistus – kai reikia, jie – Gariūnų prekeivos, kai reikia – perkvalifikuojami į „Vilniaus brigadą”; kai reikia, padeda apsiginkluoti vietos -iniams, ar siūlo tavo verslo „apsaugą”, o dar sprogdina, žudo/padeda „nusižudyti”, grobia ir veža į viešnamius tarnauti; talentingiausieji tampa kovotojais už „mažumų” teises.
Dabar pereita į aukštesnę lygą – demaskuojama, aiškinama visam pasauliui, kokie baisūs antžmogiai visi tie, kas švelnaus Kremliaus glėbio atsisakė – nusikaltėliai, neįsileidę ruso geruoju, atsišaudę, kai patys buvo stribų žudomi, ir t.t. O galiausiai išaiškėjo, jog fašizmas gimė čia, Lietuvoje, o ne kur kitur. Su visais to padariniais. Ir čia visu karvedžio su žmogėdromis lietuviais talentu suspindėjo Moteris, lietuviškoji Žana d’Ark.
O, kiek dar istorijų čia slypi talentingai tautos dainiaus plunksnai. Jei nesvarbu, su kuo susidedi, kam antrini, ne tik duonos niekada nepristigsi…
Ačiū Iškauskui. Aš irgi užspringau išgirdus apie premiją ivaškevičiui. Per LR Kultūros savaitę nuopelnus komentavo Nerijus Milerius (iš Premijų komisijos), iš akcento pasirodė žydas, – gal už Holokausto temą…
Mano žiniomis, Nerijus yra sūnus Jono Mileriaus.
Jonas Milerius – praeitos kadencijos Seimo kancleris, gimęs traukinyje pakeliui į Sibirą 1949 m.
2013 m. Jonas buvo įtariamuoju 400 tūkst. Lt dingimo byloje iš Seimo kanceliarijos kasos.
lt.wikipedia.org/wiki/Jonas_Milerius
Ačiū. Puikus straipsnis. Jeigu daugiau tokių straipsnių būtų, manau, modernieji stribai, taip nekeltų savo galvų. Įdomiausia šioje istorijoje Nacionalinės premijos skyrimo komisija. Kur ji žiūri?. Negi ir ten sussirinko tik vieni stribai? Koks jos sąstatas? Ir kas ten per žmonės, kad tiek kentėjusioje ir nukentėjusioje nuo komunistinio režimo Lietuvoje žmonių, atsiranda tokių komisijoje, kurie paniekina tautos upeliais pralietą kraują. Ar nebūtų laikas po šitos rekomendacijos bent jau visiems, kurie pritarė M. Ivaškevičiaus kandidatūrai, atsistatydinti, arba juos atstatydinti. Linkiu sėkmės. Pagarbiai Ona Voverienė, Vilnius, 2018.12.12
Tik susipažinusi su to romano recenzija, neskaičiau, kaip ir “Durnių Laivo”. Esu alergiška tokiems sovietizmo reiškiniams, kurių mūsų visuomenėj dar labai daug. Bet kad komisija skiria – turėtų sunerimti aukštesnės institucijos.
Ponas Įvašk(eviči)us yra įsitikinęs, kad „partizanų” (=stribų) užpulti ir apšaudomi miško broliai, prieš atsakydami ugnimi, pirma privalo nueiti iki „partizanų”, sužinoti, kokių jie tautybių, tada grįžti į būrį ir atsišaudyti taip, kad neliečiamų tautybių „partizanų” kulkos nepaliestų…
Prisiskaitė apie pagal griežtas taisykles vykusias viduramžių riterių kovas dėl damos palankumo? 🙂
Komisija: Viktorija Daujotytė Pakerienė – literatūrologė (komisijos pirmininkė);
Audrius Ambrasas – architektas;
Vaclovas Augustinas – kompozitorius ir dirigentas;
Juozas Budraitis – teatro ir kino aktorius;
Jūratė Katinaitė – muzikologė;
Ramunė Marcinkevičiūtė – teatrologė;
Nerijus Milerius – filosofas;
Deimantas Virgilijus Narkevičius – skulptorius ir filmų kūrėjas;
Jūratė Sprindytė – literatūrologė;
Audrius Stonys – kino režisierius;
Jūratė Tutlytė – menotyrininkė.
Apgailėtina.
Kaip po šito pasitikėti jų žodžio tikrumu?
Kai be gilinimosi – aktoriai,
o kai… atsiverti:
Pvz… Sigita Noreikienė (Paleckytė)
Gimimo data: balandžio 20, 1928
Mirtis: liepos 16, 1986 (58)
Artimiausi šeimos nariai:
Justo Paleckio ir Genovaitės Jurgaitytės dukra,
Laimono Noreikos žmona.
Juozas Budraitis – aktorius, fotomenininkas, diplomatas.
Gimė: 1940 m. spalio 6 d. (78 metai metai), Liepynai
Sutuoktinė: Vita Paleckytė
Taigi Paleckyčių …(žentai)
ir
“Niekas nenorėjo mirti”.
Ką čią…
beprisidustinėsime
Marius Ivaškevičius turėtų negauti premijos. O komisija padariusi, reikia manyti sąmoningai, tokią klaidą turėtų būti nušalinta, o komisijos nariai:
literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė,
kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas,
architektas Audrius Ambrasas,
teatro ir kino aktorius Juozas Budraitis,
muzikologė Jūratė Katinaitė,
teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė,
filosofas Nerijus Milerius,
skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius,
literatūrologė Jūratė Sprindytė,
kino režisierius Audrius Stonys,
menotyrininkė Jūratė Tutlytė.
turėtų likusį savo gyvenimą negauti jokių premijų, jokių apdovanojimų ir neužimti jokių svarbesnių postų t. y. galėtų tik griovius kasti.
Turint laisvą šalį, valstybinį suverenitetą, stribus derėtų laikyti istoriniu nieku – nevertu viešo Tautos dėmesio, kėlimo iš užmaršties, paprastai sakant negali būti prieita prie to, kad su stribizmu būtų vėl imamasi tąsytis už skvernų…, – savigarba neleidžia lietuviui vesti su juo kalbų… Jaunajai kartai nėra deramai išaiškinta, kad stribizmas buvo Lietuvai skaudžiausia – kaloboravimo su okupantu forma, kad jis buvo okupanto atneštas kaip toks – Tautos laisvei užsmaugti…
Ar ne tuo deramo taško stribizmui nepadėjimu – spraga dabar bando naudotis “Ivaškevičiai” ir “komisijos”…
Ne kartą Ariogalos slėnyje, Tremtinių sueigoje, norėjau pasisakyti ir PRANEŠTI PASAULIUI APIE LIETUVIŲ TAUTOS GENOCIDĄ ĮVYKDYTĄ 1942-jų pavasaryje. Tuo metu man buvo jau 4 ir puikiai menu, kaip mūsų kaime pasigirdo gandas, kad TREMTINIUS VĖL “VEŽA”, tačiau šį kartą į SOVIETŲ SĄJUNGAI DRAUGIŠKĄ “KANADĄ”! Mes gi, trys broliukai, tuo metu asloje galinėjomės su įvairiom ligom, ir jau nesitikėjome išgyventi. Beja, mes apie gyvenimą ir supratimą neturėjom. Tad stribai, matydami mus merdinčius, paliko ramybėje. Paliko “ramybėje ir kitą moterį,, kuri turėjo trys vaikus ir, kaip ji pasakojo, atėjo pati prašytis, kad ir ją vežtų “į KANADĄ” kartu su kitais. Tačiau, ją pažinojęs stribas, su rusiškais “MATAIS” ją išvarė “SAKYDAMAS”- – “Tu DURNĖ NEŽINAI – KAS JŲ LAUKIA?!, Greičiau iš čia!”! Tad tą pavasary prie LAPTEVŲ jūros išvežė tiktai tuos tremtinius, kurių vaikai ATLAIKĖ
PIRMĄJĄ SIBIRO ŽIEMĄ! Tad akyvaizdu, kad Maskva ir Stalino pakalikai, puikiai žinojo, kad, jeigu ALTAJAUS LIETUVIŲ ATŽALOS Kalnuose atlaikė pirmąją, tad atlaikys ir ANTRĄJĄ ŽIEMĄ!. Todėl buvo nuspręsta – paliegelius, kaip mes broliukai, palikti mirti Altajų kalnuose, o ATLAIKIUSIUS ŽIEMĄ, gabenti į ten, kur tikrai MIRS!
Kažkodėl – tai, šis mano LIETUVOS ANTROSIOS GENOCIDO BANGOS “išmastymas”, nuo pat NEPRIKLAUSOMYBĖS PASKELBIMO PRADŽIOS, neranda “kelio” į TIKROSIOS MŪSŲ PRAEITIES TIESOS PAŽINIMĄ. Tad netenka abejoti, kad STRIBŲ LIETUVOJE DAR ESAMA!!!
Nereikėjo ponc Iškauskai taip ant Vytauto Radžvilo,jums iki jo toli, nors ir kaip jus gerbiu…o už straipsnį ačiū.
nekurkit naujų stabų, taip pat ir iš Radžvilo… jis tik paprastas mastytojas…
Komisijos nariai, pelnytai ar nepelnytai visuomenėje tam tikrą pripažinimą įgiję ir norintys jį išlaikyti, turėtų nedelsiant viešai barstytis galvas pelenais, savo niekingo sprendimo atsisakyti, daugiau atsisakyti bet kokiose vertinimo grupuotėse dalyvauti, nes akibrokštui prilygstantis vertinimas jų susiteršimą patvirtino tolimai ateičiai.
Labai ačiū tiems, kurie paviešinot čia komisijos sudėtį, bet paskaitęs pavardes supratau kad to neužtenka.
Dauguma jų – plačiąjai Lietuvai nežinomi žmonės. Būtų gerai paviešinti – KAS YRA TIE – kurie komisiją sukūrė?
Kreipiuosi į Premijų komisiją:
Gal kuris balsavot PRIEŠ? Atsiliepkit! Gal kuris protesto tikslu palikot pareigas šioje komisijoje – paviešinkite tai.
O jei ne tai laikysiu visus šios komisijos narius amžiams garbę praradusiais žmonėmis.
Komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė – TSKP narė nuo 1975 m.
lt.wikipedia.org/wiki/Viktorija_Daujotytė
Jūratė Katinaitė, muzikologė, g.1969 m., tel. 8 687 74158, el. paštas jkatinaite@gmail.com
Premijų komisijos narė Ramunė Marcinkevičiūtė, teatrologė, gimė 1957 m. – tais pačiais metais, kai jos tėvas poetas Justinas Marcinkevičius įstojo į TSKP. Tais pačiais metais, kai TSKPistų valdžia nužudė vieną iš trijų garsiausių ir labiausiai pasižymėjusių lietuvių pokario partizanų – Adolfą Ramanauską Vanagą.
A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje Ramunė baigė 1980 m.
Kai įsigilini.. – ko norėt: Premijų komisijos narės Jūratės Sprindytės TĖVAI garbino TSKPistą Justą Paleckį!
Obuolys nuo obels.. Kai auka garbina budelį – atitinkamai ir vaikus išauklėja..
Kai 2013 m. sausio mėn. Loreta Jakonytė kalbėjosi su literatūrologe Jūrate Sprindyte, ši pasakojo:
„jeigu ne sovietmetis ir ne stalinistiniai trėmimai, manęs iš viso nebūtų. Aš dėl to atsiradau – mano tėtis ir mama kitaip nebūtų susitikę. …
1949 metais tėvelis mano mamą iš tikrųjų ištraukė iš vagono. Jinai su savo tėvais jau buvo vežama į Sibirą. Mano mamos tėvai buvo ūkininkai – turėjo trisdešimt du hektarus žemės. Juos trėmė keturiasdešimt devintais metais. …
Tėvelis ėjo pas Justą Paleckį ir pasakė: „Mano mylimoji.“ Tada jo paklausė: „Ar tu ją vesi?“ Jisai atsakė: „Taip, aš ją vesiu.“ Mano tėvai vėliau Paleckį garbino už tai, kad jis leido mamą ištraukt iš vagono tikrąja to žodžio prasme.“
„Į spaliukus stojau netgi noriai – tėvai neprotestavo. Į komjaunimą aš taip pat stojau visiškai natūraliai. Tėvai šyptelėjo, bet nieko nesakė. Dešimtoj klasėj aš net buvau klasės komjaunimo sekretorė.“ – to paties pokalbio metu 2013.01.15 kalbėjo Jūratė Sprindytė.
„Aš iššifravau keturis žmones, kurie dirbo saugumui ir buvo mano aplinkoje. Jie visi buvo mano draugai. Tai nediskredituoja jų, nes aš puikiai suprantu, kodėl saugumas juos įpainiojo.“ – pokalbio metu 2013.02.05 Loretai Jakonytei kalbėjo Jūratė Sprindytė.
Aktorius Česlovas Stonys straipsnyje „Lietuvą mylėti apsimoka“ – 2013 m. vasario 16 d. – tyčiojasi iš Bažnyčios, kad ši mirusio A.M.Brazausko palaikų karste nepriėmė į Vilniaus Katedrą. Matyt labai brangus jam AMB buvo..
O apie SAVE tame straipsnyje parašo: „Buvęs pionierius, komjaunuolis, TSKP narys. Mokęsis saugumo mokykloje. Su KGB nebendradarbiavęs.“
Česlovo Stonio sūnus, Premijų komisijos narys Audrius Stonys yra gimęs 1966 m. – kino režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Mariui premija skirta už septynerių metų darbą, tai yra už dramaturgiją, ne „Žalius“: „Lietuvos nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.“
Todėl šitie Radžvilo ir Iškausko postringavimai teisiškai vertinant yra iš tuščio į kiaurą…
F. Brancovskaja yra teisingai apdovanota Lietuvos ordinu, teisingai dalyvavusiai lietuvių genocide 1944 m., kas pagal dabartinę Lietuvos politiką ‘lietuvi, pašol von iš Lietuvos’ yra tik pavyzdėlis, kaip reikia elgtis su lietuviais.
M. Ivaškevičius ir šiandien didžiuojasi savo ‘Žali’, atvirai tyčiojasi žiniasklaidoje iš nesuprantančiųjų kūrinio inovatyvumo ‘apšmeižk Lietuvos partizanus’, tai tik Lietuvos valstybinė premija gali užglostyti karčius žodžius iš Lietuvos patriotų.
Tai kas ta garsioji M. Ivaškevičiaus dramaturgija ? Rusiškų keiksmažodžių serijos yra menas, vertas Lietuvos valstybinės premijos ? Tokių literatų kandžių pilnos landynės ir kalėjimai, tai kandies žodynas mattvojumat jau literatūrinė lietuvių kalba, verta šios premijos ?
Man, mokančiam virtuoziškai keiktis rusiškai, kai ir rusai nuščiūva, tas M. Ivaškevičiaus rusiškų keiksmų žodynėlis yra pragertų alkoholiko smegenų lygio, iškeltas iki absurdo lietuvių mene lyg literatūrinė aukštuma.
Kiek reikia žemai kristi (degraduoti) Lietuvos intelektualams, kad tokią dvasinę smarvę įvertinti valstybine premija.