Pirmiausia paaiškinsime čia vartojamas sąvokas. Dvasinę Tėvynę suprantame, kaip žmogaus natūralų, prigimtinį ryšį, jo tapatinimųsi su savo gimtine, su jos charakterį formuojančia gamta ir papročiais, su tauta ir jos valstybe.
Tasai ryšys grindžiamas ne naudos, ne materialinio ar kitokio išskaičiavimo sumetimais, bet kaip žmogaus būties dalykas, kaip tautos savitumo ir jos istorinio likimo išgyvenimas. Dvasinė Tėvynė – tai ir to ryšio susakralinimas.
Geografinę tėvynę galime įsivaizduoti kaip įgytą – pilietybe ir gyvenamąja vietove įteisintą – formalizuotą išorinį ryšį su savo tauta, su jos valstybe. Šis ryšys nebesaistomas pamatiniais doroviniais įsipareigojimais ar priedermėmis, bet daugiausia vertinamas kokios nors naudos (ekonominės, politinės, prestižinės ir pan.) požiūriu.
Šie abu ryšio su Tėvyne variantai, kurie čia parodyti kaip prieštaraujantys, realiame gyvenime gali ir vienas kitą įvairiu laipsniu papildyti. Jie atsispindi socialiniuose santykiuose, bendrame tautos socialiniame psichologiniame klimate (tautos dvasioje) per žmonių ekonominę, politinę, kultūrinę bei kitokių veiklų.
Geografinės tėvynės samprata lietuvių (ypač jaunosios kartos) sąmonėje buvo įvairiais būdais skatinama sovietinės okupacijos metais. Suprantama, kad tai paliko gilias žymes jų mąstysenoje ir elgesyje.
Žymusis kirgizų tautybės rašytojas Čingizas Aitmatovas, vienas iš drąsesniųjų ano meto mąstytojų, įvertinęs šiuos pokyčius, pasiūlė mankurto sąvoką. Ją taikė tiems, kurie dėl įvairių aplinkybių prarado savo tautos istorinę kultūrinę atmintį, atitrūko nuo savo šaknų, nutraukė ryšius su juos maitinusia etnopraeitimi ir pasidarė atviri dvasinių bei dorovinių vertybių nuosmukio skersvėjams.
Tokie žmonės ėmė gausinti neonomadų – naujųjų klajoklių gretas.
Sovietinė sistema, skatinusi mankurtizmą ir tuo siekdama išspręsti vieną iš pagrindinių savo problemų – sulydyti tautas į vieną pilką masę, padarė baisų nusikaltimų žmonijai. Mankurtams dvasinė Tėvynė – jų tautos istorinė Tėvynė – pavirto paprasta geografine erdve – gyvenamojo krašto pavadinimu.
Tenka pripažinti, kad sovietinei sistemai tą uždavinį spręsti sekėsi, kol įsitvirtinęs mankurtizmas nepaplovė jos pačios pamatų…
Neabejotina, kad prie etnoistorinės bei tautinės atminties griuvimo prisidėjo ir bendrieji industrializacijos bei urbanizacijos procesai, virštautinį pobūdį įgijusių technologijų plėtotė. Nūdienos lietuvių gyvenimo greitėjanti modernizacija ir įsijungimas į Vakarų pasaulį aptiko didelį mankurtizmo palikimą.
Mankurtizmas, kaip dvasinės Tėvynės nuvertėjimas pasireiškia ne vien visuomenės elgesyje bei tarpusavio santykiuose tarp vadinamųjų tradicionalistų ir modernistų, skubančių tapti „pasaulio piliečiais“. Jis pasireiškia ir didėjančiais naujų emigrantų, paliekančių savo istorinę Tėvynę, srautais.
Tūkstančiai lietuvių jau po nepriklausomybės atkūrimo išvyko į kitas šalis, ne tik vedini nepriteklių. Dar dešimtys tūkstančių gyvena tokiam žingsniui pasiruošę, suvokdami gyvenimą Lietuvoje, kaip likimo primestą prievolę ar net naštą.
Nors galbūt mes nesame pasiruošę tai pripažinti, bet tikrovė rodo, kad lietuvių, kurie Lietuvą išgyvena kaip dvasinę Tėvynę, mažėja. Negausu jų ne tik gamybininkų, bet ir politikų gretose.
Tarpusavio bylinėjimesi ir naudos sau siekime dažnas iš jų prarado net ir tas idėjas, kurios juos paskatino tapti politikais. Mažėja jų ir menininkų tarpe: pastarųjų gretos pasipildo „universalais“, kurių kūryboje sunku beįžvelgti Tėvynės ir jos dvasios turtų įteigtą įkvėpimą ir savitumą.
„Išsibarsianti“ tautinė savimonė tik sustiprina geografinės tėvynės pozicijas. Ryškėjanti ir platėjanti riba tarp dvasinės ir geografinės Tėvynės šalininkų – tai kartu ir vis didėjanti etnokultūrinė, etnopsichologinė įtampa, tiesiogiai veikianti tautinę savimonę ir elgseną.
Ji pasireiškia visur, pradedant šeimos narių santykiais, mokykla ir baigiant… Lietuvos respublikos Seimu. Ir galima neabejojant teigti, kad bent artimiausiame dešimtmetyje pirmųjų gretos ir toliau retės, gausindamos antrųjų gretas.
Išsakytų vertinimų vis dėlto nederėtų priimti kaip tradicinio pasaulio nostalgijos sąlygotų autoriaus nusiskundimų ar aimanų. Greičiau tai yra objektyvaus, nenumaldomai besiplėtojančio ir nuo atskiro žmogaus valios nepriklausančio proceso pripažinimas.
Paskelbta 1999-11-02 savaitraštyje „DIRVA“
Pagarba. Ilsėkis Ramybėje.
Dvasinis, vertybinis ryšys – tai aukščiausias ryšys. Tik tokį ryšį gali turėti nedaugelis ir jis nėra, deja, apsprendžiantis valstybinę politiką. Bet jis irgi būtinas, nes pakylėjantis, įprasminantis, papildantis tikru turiniu.
Vis tik, valstybės, kaip tvirtovės kapitalui, verslui, kaip galimybės būti šeimininku, pačiam spręsti ir valstybę formuojančios tautos, kaip esminės jos atramos, išsaugojimo ir stiprinimo suvokimas elito tarpe – tai yra valstybės ir tautos išlikimo sąlyga.
Pvz., ar gali būti savarankiški politikai, verslininkai, jei jų sąskaitos yra ne nacionaline valiuta ne nacionaliniuose bankuose? Kieno valiuta ir kieno bankuose, tas ir diktuoja. O juk Lietuva labai greitai atsisakė savo finansų sistemos, kuri yra viena iš kertinių savarankiškumo atramų. Ir dauguma labai tuo džiaugėsi – kaip patogu, kokie prieinami kreditai ir pan. O, kad tai užmokestis už parduotą savarankiškumą, ištautinimą ir išvalstybinimą, nužmoginimą panyrant į primityvų vartotojiškumą – tai pernelyg sudėtingos sąvokos🙂 Apie mases nekalbu, bet to nesuvokė ir mūsų elitas (o kas suvokė, buvo tokia nažuma). O štai lenkai išlaikė savo finansų sistemą, kas rodo jų nepalyginamai didesnę brandą, išlikusį valstybinį mąstymą ir tautinę savimonę.
Tai galvojimas kaip iš 19 a. amžiaus. Lietuva kaip ir daugelis ES šalių ir jų visuomenių jau gyvena 21 amžiuje, o Lenkijos valdžia su visuomene dar kapstosi viduramžiško imperenio pinigų supratimo ambicijose, tarsi vildamasi ES griūties…
,,Lietuva labai greitai atsisakė savo finansų sistemos” – Atsisakė, ne Lietuva, o konkretūs valdininkai. Ir galbūt tai buvo neliustruoti rezervistai.
Visgi pinigai nekvepia, tai tiesioginės ar visuotinesnės reikšmės nacionalumo išlaikymui jų funkcionavimas neturi. Subendrinto pinigų valdymo ir naudojimo neigiamas poveikis tautiniam ir valstybiniam šalies suverenumui strategiškai galima sakyti yra niekinis. Kai ekonomine prasme duoda naudą. Taip, kad bendri pinigai, bemuitė tvarka, besienis Šengenas yra tai, kas labiausiai kėlė ir kelia pavydą imperinėms, diktatoriškoms šalims.
Tai imperijos ir turi bemuitę ir besienę tvarką savo viduje.
>+++
Sutinku su jumis 1 : 1.
Yra išimčių – ES yra demokratiška, o ne autokratiška šalis – didelė, bet neimperiška. Kaip tik to ES demokratiškumo imperininkai ir negali pakęsti. Visaip veikia, kad jis neišgyventų…
ES demokratija tiesiog trykšta – jei kas nesutinka su Briuseliu, tam tuoj pat trenkia per galvą su finansine kuoka. Briuselis nusprendė, kad reikia kuo daugiau imigrantų ir juos reijia padalinti visiems. Arba, kad genderinei politikai neturi būti jokių kliūčių. Kas su tuo nesutinka, kas jiems būna?
Tai, sakote, tokios “turgaus bobelių” lygio naujienos…
Toks sumanytojų noras ir buvo – demokratinė imperija. Bet net to žodžio tėvynė – klasikiniai Atėnai – buvo demokratiški tik 10-čiai nuošimčių savo gyventojų. ES vairą seniai perėmė komunistai – Spineli, Baroso ir panašūs. O komunizme demokratija būna tik partinei grietinėlei.
Tai, kad gal didesnė negu 15-20 % dalis žmonių visuomenėje, kuriems demokratija būtų gyvybiškai reikalinga, net vargu ar gali būti apskritai. Žmogui būti laisvam, pačiam – atsakingam už save daugeliui yra sunku. Tai kompensuoja atstovaujamoji partinė valdymo struktūra. Tokia yra psichologija.
Papasakok tai FRS savininkams, kad žinote, ta jūsų sukurta ir kontroliuojama dolerinė finansų sistema yra niekai ir nieko jūs su ja negalite nei kontroliuoti, nei įtakoti ir naudos jims iš jos jokios. Gal išrūpins už tokią genialią mintį kokią Nobelio premiją🤣