Kalba, sakyta 2018 metų lapkričio 9 dieną, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto įsteigimo keturiasdešimtmečio minėjime Kaune.
Garbė šiandien būti su jumis, šalia Žmonių iš didžiosios raidės. Tenoriu pasakyti tris dalykus. Du gražius ir vieną baisų.
Pirma, žinoma, noriu padėkoti visiems, prisidėjusiems prie katalikų antisovietinės rezistencijos. Padėkoti esantiems čia, taip pat esantiems kitur ir galiausiai esantiems pas Viešpatį. Mano, kaip vėliau atėjusio, gyvas ryšys su Katalikų komiteto žmonėmis prasidėjo nuo Alfonso Svarinsko, pas kurį beveik prieš dešimtmetį įsiprašiau imti interviu. Įsiprašiau ir pasilikau. Tai buvo žmogus dvasios milžinas, kaip rašo profesorius Radžvilas, „žmogus, iš kurio švytėjo laisvė“. Autentiška laisvė visomis prasmėmis – Tėvynės laisvė, žmogaus laisvė, sielos laisvė nuo silpnybių ir troškimų. Šiandien jo nebėra ir Lietuvai jo labai trūksta. Neapleidžia jausmas, kad kuo toliau, tuo labiau.
Visi žinome, kad prie Katalikų komiteto veiklos, prie Kronikos leidybos ir platinimo prisidėjo gausus būrys atsidavusių žmonių. Teisingumas reikalautų visus juos įvardyti, tačiau neįmanoma. Tebus man atleista, kad savavališkai išskirsiu tris gyvuosius. Tai šiemet aštuoniasdešimtmetį atšventę arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ir vyskupas Jonas Kauneckas – vieninteliai su mumis likę iš Kataliko komiteto narių. Žvalūs, išmintingi, drąsūs, principingi. Gal provokatyviai pasakysiu, bet ir nutylėti negaliu – kaip tada, tai ir dabar, tai drąsiausi žmonės visoje mūsų Bažnyčioje. Ačiū jums už viską, ką darote ir kuo ilgiausių jums sveikatos metų. Trečiasis žmogus žinomas katalikų pogrindžiui, bet ne visai Lietuvai. Tai sesuo Monika Gavėnaitė. Partizanų ryšininkė, rezistentė, visada besišypsanti, niekada nepavargstanti, ir šiandien spinduliuojanti tą pačią dvasią, kurią paliko monsinjoras Svarinskas. Būtent Svarinsko atsiminimuose perskaičiau, jog sesę Moniką lagerių kaliniai vadino „Kalinių Motina“. Nereikia aiškinti, kodėl ir koks garbingas šis vardas. Ačiū jums, sese Monika, kad jau beveik šimtą metų rūpinatės silpniausiais ir rūpinatės Lietuva.
Antra, noriu pastebėti, kad katalikų antisovietinio pogrindžio istorija verta Holivudo filmo. Ne, ne todėl, kad tai mūsų istorija, ne todėl, kad mes ja didžiuojamės. Visam pasauliui ši istorija yra neeilinė. Tai begalinio gudrumo, drąsos, rizikos, pasiaukojimo ir sąmojo, būtent sąmojo istorija. Sunku perteikti, kokia laisva ir režimo nepalaužta dvasia tvyrojo šio pogrindžio dalyvių tarpe, kaip ramiai, lyg plevendami virš kasdienybės jie sutikdavo visas žmones palaužiančias represijas.
Sigitas Tamkevičius 1969 metų rugpjūčio pirmąją rašo laišką monsinjorui Svarinskui. Cituoju: „Sveikinu Vardinėse. Labai gaila, kad Lietuvoje daug griovių reikia prakasti ir negaliu dalyvauti Tavo šventėje“. Pasirašo „Melioratorius“. Sakytum, ironija, metafora, neišarti tikėjimo dirvonai. Ne. Tuo laiku kunigams Tamkevičiui ir Zdebskiui atimtos teisės atlikti kunigo pareigas ir jie abu įsidarbinę melioracijos darbuose. Kasa tikrus griovius.
Atsiminimuose apie monsinjorą Svarinską pats Jonas Kauneckas pasakoja kitą istoriją. 1980 metų rugpjūtį saugumas sulaiko J. Kaunecką tardymui, o jo vairuotojas praneša apie tai A. Svarinskui. Ką daryti? Ką jūs darytumėte? J. Kaunecką greitai paleidžia, bet jo ryšys blokuojamas, A. Svarinskui paskambinti negali. Jonas Kauneckas eina į Telšių KGB skyrių ir prašosi į priėmimą pas vadovybę. Sako šiems: Svarinskui žinoma, kad aš sulaikytas, jis paskelbs, kad mane suėmėte. Jeigu nepaneigsime, bus paskelbta Kronikoje ir nuskambės per visą pasaulį. Jums reikia skubiai tai paneigti. Gal ne visai tikslus pasakojimas, bet situacija iš esmės tokia. Kas taip elgiasi su totalitariniu režimu?
Tas pats santykis su blogiu, su žmogiškumo, moralės, Bažnyčios ir valstybės priešais šių žmonių širdyse ir galvose ir šiandien. Gana pasiklausyti Kroniką platinusios sesės Sadūnaitės, kai ji kalba apie KGB tardytojus. Šių metų rugpjūčio 29 dieną Spaudos konferencijoje Seime ji sakė: „Mes visiškai nenorime, kad broliukus KGB`istus nubaustų, ne. Mes norime jiems palengvinti gyvenimą. Jeigu jie nuoširdžiai prisipažins, kad buvo priversti neteisingai elgtis su tardomaisiais, tai būtų kaip Puntukas nuristas nuo jų sąžinės. Jų gyvenimas palengvėtų. Vienintelio dalyko norime: kad tiesa ir teisingumas įsigalėtų čia ir kad visą amžinybę paskui būtume drauge, nes melagis į Dangaus karalystę neįeis. Tokie yra mano norai link mano brolių, kuriuos aš mylių ir už kuriuos iki šiandien meldžiuosi, nes tai yra nelaimingi žmonės, kurie nepažino Dievo, nepažino tiesos, tarnavo melui ir okupantams. Dieve, būk jiems gailestingas“. Visa tai pasakyta apie „broliukus KGB`istus“, tardžiusius ir kankinusius.
Pasakyta, neabejoju, be menkiausios ironijos. Nes tiek Nijolė, tiek kiti šio rango žmonės, yra aukščiau nuoskaudų ir pagiežų, nors kartu pagrįstai reikalauja griežto teisingumo, nes nei pas Dievą, nei tarp žmonių nėra ir neturi būti gailestingumo be teisingumo. Žiūriu į šiuos ir panašius pavyzdžius ir neturiu abejonių, kad tokios jungties tarp savo gyvenimu įkūnyto tikėjimo, tarp tokios drąsos, ir tokios besąlygiškos meilės Tėvynei, kokia ji buvo katalikų pogrindyje, nedaug pasaulyje tegalima surasti.
Pagaliau trečia, noriu pasakyti, – ir jums tai nepatiks, – kad nepaisant viso šito, katalikų pogrindis, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidėjai greitu laiku bus paniekinti šiandieninėje Lietuvoje. Tai jau vyksta. Arkivyskupas neleis sumeluoti, jog jau prieš keletą metų rašiau, jog visi lietuvių laisvės kovos etapai, visos aukos bus paniekintos ir paskelbtos blogomis ir nevertomis pagerbimo. Visi matome tai vykstant. Labai trumpai ir iš eilės: 1) 1920 metų nepriklausomybės kovos – viso labo pilietinis karas, o ne kova prieš okupantus. Tą skelbia iškiliausi šalies istorikai. 2) 1941 metų sukilėliai – Holokausto dalyviai ir nacių kolaborantai. Tą skelbia ne tik Rusija, bet ir savi, Algirdo Patacko žodžiais, kvislingai (Noreika, Brazaitis, Škirpa). 3) 1944-1953 metų partizaninis karas – banditų siautėjimas, nieko nedavęs Lietuvai ir baudęs daugiausiai niekuo dėtus civilius, o ne sovietinę kariuomenę. Tą skelbia taip pat, ne tik Rusijos propaganda, bet ir Lietuvos mokslininkai. 4) Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – prisitaikę prie sovietinio režimo kolaborantai, kurie pajutę perestroikos permainų vėją metėsi į nepriklausomybės stovyklą.
Anksčiau taikytasi į konkrečius asmenis, kaip Justinas Marcinkevičius, bet visai neseniai pasakyta tiesmukai: Sąjūdis turėjo būti antitotalitarinis, o buvo viso labo tik antiokupacinis. Žmogaus teisių ir laisvių jis esą negynė. Tokia tad Sąjūdžio dėmė. Idėjos autorė – Nerija Putinaitė. Idėja pasakyta šį spalį mitint Sąjūdžio Suvažiavimo sukaktį LRT radijo eteryje. Viso to fone ne pirmus metus žiniasklaidoje per daug nesikuklinant kalbama, kad iš Sąjūdžio „normalus“ teliko tik vienas Landsbergis, o visi kiti nukvako, nepritapo laisvoje žmogaus teises gerbiančioje Lietuvoje. Tokia juokinga istorinė kompanija katalikų pogrindžiui.
Visoje šioje sekoje kol nepaliestas ar beveik nepaliestas liko katalikiškas pogrindis. Beveik nepaliestas, nes apie Alfonsą Svarinską, kuris garsiausiai kritikavo Nepriklausomos Lietuvos ydas, jau seniai yra kalbama kaip apie taip pat nepritapusį, netolerantišką, homofobą, amžinai kovojantį, nors nebėra priešų. Tas pats bus kalbama apie jus visus. Bus kalbama vis drąsiau. To kalbėjimo priežastis ne atsitiktinė, o sisteminė. Visos Lietuvos laisvės kovos, taip pat ir Katalikų komiteto kova, buvo kova už tautos Nepriklausomybę ir už asmens laisvę, neatsiejamą nuo gėrio ir tiesos pasirinkimo. Nei partizanai, nei Sąjūdis, nei Katalikų komitetas niekada negynė ir nebūtų sugalvojęs ginti žmogaus teisių, kaip jos yra šiandien suprantamos. Žmogaus teisių kaip mažumų teisių, kaip įvairovės, kurios dabar iš mūsų reikalaujama, jokie laisvės kovotojai ir jokia rezistencija niekada negynė ir nesuprato. Būtent todėl tie patys rezistentai šiandien tampa tokie nepatogūs priešgynos, „nepritampa“ ir neišvengiamai bus pasmerkti naujo pasaulio statytojų. Pastarųjų nėra daug, bet jie įtakingi ir, atkreipkite dėmesį, kad niekas, išskyrus tuos pačius marginalizuojamus sąjūdiečius ir rezistentus, nedrįsta viešai pasmerkti jų melo. Įžūli mažuma, gavusi žalią šviesą, sėkmingai paniekins bet ką, kas trukdo jos trokštamam vertybių perkainojimui. Kai tą bandoma padaryti staigiais ir šokiruojančiais pasmerkimais, ištinka nesėkmė, kaip su su A. Ramanausku-Vanagu. Tačiau jis rezistencijos paniekinimo judėjimas nėra kvailas. Pradžiai jis įteisint diskusiją apie šiuos dalykus kaip intelektualiai sąžiningai ir moraliai padorų dalyką.
Visai pabaigai pastebėsiu, kad ta žalia šviesa rezistentų juodinimui sėkmingai įjungta ir nepriklausomos Lietuvos teismuose. Toje pačioje cituotoje konferencijoje Nijolė Sadūnaitė sakė: „Šiandien prokurorai sako, kad mes melagiai, išsigalvojome, kad mūsų net netardė, tik kultūringai apklausinėjo ir nepažeidė jokių to meto instrukcijų, taigi elgėsi pagal to meto nuostatas, o mes likome melagiai“. Ji kalba apie prokurorus, kurie nusprendė, kad Kronikos platintojus sovietmečiu tardę asmenys nepadarė jokių nusikaltimų, NES – įsiklausykite – vadovavosi tuo metu galiojusiais įstatymais ir juos vykdė. Okupaciniais įstatymais.
Tokia pozicija buvo paskelbta ne tik mūsų prokurorų, bet ir teismų, iki pat Aukščiausiojo Teismo. Grupelė rezistentų iki šiol mina teismų slenksčius skusdama šiuos sprendimus, tačiau niekas nesiruošia jų pakeisti, o Teisėjų Taryba atsisako įvertinti juos priėmusių ir tuo būdu okupaciją įteisinusių teisėjų. Katalikų komitetas prisidėjo iškovojant Lietuvai laisvę, tačiau mes iki šiol nemokame nei jos įvertinti, nei ja naudotis. Štai todėl ir Svarinskas atrodo vis labiau reikalingas. Reikalingi ir jūs. Kol esate čia, jūsų darbai niekada nebaigti.
Pranešime pateikto labai prasmingos ir teisingos įžvalgos,-ačiū Gerb.V.Sinicai.Viena pastaba,būtent: nūdienos Lietuvoje dergančių Kovotojus už Lietuvos Nepriklausomybę ir Laisvę yra galybė- nors straipsnyje sakoma ,, nėra daug”-,tai šie dergantieji jau užvaldė beveik visas valstybės valdymo ir propagandos erdves,ypač mokslo ir žiniasklaidos sritis.Neramina ir tai,kad Lietuvos Katalikų valdose vis daugėja liberalkrikščioniškų idėjų išpažintojų.Tad,politiniai vėjai neramūs.
Lietuvos katalikų pogrindis niekada nekovojo, kad laisvojoje Lietuvoje vėl rastųsi kunigai iš Lenkijos, kad lenkiško akcento lietuvių kalba klausytumės jų laikomų mišių ar sakomų pamokslų. Žinant, kaip istoriškai lenkiški kunigai niekino lietuvių kalbą ir per bažnyčias lenkino Tautą, šiandien dėl kunigų lenkiško akcento Lietuvos katalikų bažnyčiose darosi skaudu, būti kataliku – nepriimtina. Taigi Tautos iškovota kalbos laisve labiausiai nesinaudoja Lietuvos katalikų bažnyčia, ji vėl “užmaukšlina” Lenkijos bažnyčios jungą lietuvių kalbai. Taigi imti niekinti katalikų bažnyčią Tautai gal būtų už ką…
Kam amžius leidžia, prisiminkime, kaip dar Atgimimo metais prasidėjo psichologinis tautos savivertės naikinimas: staiga lyg kūju per galvą trenkė spaudoje, radijo laidose ir apskritai viešumoje skleidžiamas nuosprendis, jog lietuviška tautosaka, papročiai, tautinės šventės, žaidimai yra nusikalstami, žiaurūs, antžmogiški, visus niekinantys; jog jie daro nusikalstamai blogą įtaką vaikams, jog visiškai netinka pažangiai Europai; jog visko, kas tautiška, turime atsisakyti, keisti kuo nors iš Vakarų atsivežtu.
Prisimenu, kaip sutrikome iš netikėtumo, susigūžėme, negalėdami suvokti, kas mūsų tautosakoje, senelių anūkams sekamose pasakose „ne taip“, kas mūsų mąstyme „ne taip”, kad elementarių dalykų nesuprantame. Dar labiau sutriko tie, kas dėl savo profesijos susipažinę su Vakarų tautosaka, pasakomis, kas mokėjo jų žaidimus ir daineles vaikams – ieškojo, bet niekaip negalėjo rasti, kurios mūsų tautosakos tekstų vietos, kas papročiuose verčia mus išsigimėliais. Patiklesni nustojo savo vaikams pirkti knygeles su lietuvių tautosaka, lietuvių autorių knygutes. Negi kenksi savo vaikui su savo „antžmogiška“ literatūra, baisiomis dainelėmis ir žaidimais, kurių mus dar spėjo išmokyti iš tarpukario atėję mūsų mokytojai, kuriuos žaidėme mokyklose per pertraukas… Karštligiškai, nieko išsamiau nepasiaiškinus, „vaikams kenksminga“ lietuvių tautosaka mokyklose ir net darželiuose skubiai pakeista lyties pasirinkimo ir kt. mažyliams „itin naudingomis“ lyčių santykių žiniomis… Taip „nekaltai“, bet ne be padarinių tautinei savivertei, tautai pradėta įpiršti mintis, jog esame kažkokie menkystos, neverti būti lygiateisiai su Vakarų žmonėmis. Taip žingsnis po žingsnio tauta sulaukė kaltinimo dėl holokausto, prisikasta ir iki Tėvynės Laisvės kovų dalyvių.
Visa ši istorija galėtų tapti tema išsamiam tyrimui – kaip startavo nuoseklus tęstinis, tikslingas ir nepailstamas, neginkluotas psichologinis puolimas prieš dvasinį tautos imunitetą: tautos menkinimas, niekinimas, kalimas jai į galvą minties, jog ji nieko neverta, jog jos istorija ir visas paveldas yra menkaverčiai, niekingi, sumeluoti, dirbtini; kad ji pati savęs, savo kalbos, istorijos, savo tikėjimo, savo šviesuolių ir autoritetų turėtų gėdytis; kad Europai tokia mužikų kalba, ir viskas, kas susiję su tautiškumu, netinka Europai.
Puolimas parengtas pavydėtinai profesionaliai, labai plačiu frontu, kad negrįžtamas pažaidas patirtų visos šalies kultūrinio bei istorinio paveldo, vaikų ugdymo, požiūrio į šeimą, mokslo, valstybės politikos bei jos institucijų veiklos sritys. Viskas taip koordinuojama, kad atrodytų, jog būtent Europa viso to verčia laikytis tokiomis aukštyn kojom apverstomis formomis, veikiama jos vardu.
Puolimo tikslas – pasitarnauti tautos parengimui kartotinei valstybės okupacijai – kad ši prarastų ir priežastį, ir dvasios jėgas priešintis sugrįžtančiam okupantui; kad patikėtų, jog ji nepajėgi turėti savarankišką valstybę. Tai leistų mažesnėmis sąnaudomis atgauti turėtą grobį. Apgailėtina, tačiau pirmi ir labiausiai tam neatsparūs pasirodė mūsų politikai. Jie kapituliavo pirmi. Jiems aktyviai ir entuziastingai talkina mūsų kalbos bei istorijos „mokslininkai“ su „mokslininke“, pasaulinio garso archyvų „tyrėja“ ir holokausto „specialistė”. Kol tokių „pažangių” tautos „grynuolių” bus, kaimynių politikams nebus vargo įgyvendinti „teisėtus“ lūkesčius, „savo nuosavybę susigrąžinti“.
Valio! – vienas iš pasaulio lietuvių vadų, JAV lietuvis Baltaduonis tik ką „Savaitės” laidoje pagrasino, jog, jei nebus priimtas besidvejinančios pilietybės įstatymas, jis atsisakys LT pilietybės ir prisieks Amerikai!
Kas pripūtė šiam žmogui į galvą tokių minčių, kas pasistengė, kad jam atrodytų, jog Lietuvos valstybei, turinčiai būtent tokią kaimynystę, tai nepavojinga?
Iš nebaigtos kovos kovotojų gretų monsinjoro dvasia nepasitraukė, todėl komiteto sukakties minėjimą turi prasmę, yra sveikintinas.
Miela Žemyna, visgi norėčiau Tamstą labai patikslinti. Nagi aš labai gerai prisimenu Sąjūdžio laikus, nes ma yr daba 61- eri, rasai Atgimimui prasidėjus, tai jei gerai suprantu, apie tą laikmetį rašai, tai jeigu apie tą, tai visgi, na, negalima šitaip… Juk visa tai, apie ką nori pasakyti, prasidėjo 2000 metais – kaip aš sakau, kiekviena proga apie tai rašydamas, – tai Lietuvių Tautos didzioji moralinio genocido pradžia, kuriuo kaltinu būtent Lietuvos Radiją pirmiausiai, ir dabar čia nesikartosiu, nes apie tai jau daug esu komentaves, kaip tai suprantu ir atkreipiau mąstančios visuomenės dėmėsi. Tai stai butent su Sąjūdžio atėjimu i kiekvieno Lietuvio protą, širdį ir sąžinę – mes iš tikro atgimeme ir tas Tautinės šventės laikotarpis buvo iki 2000 metų, na, o po to ir prasidėjo, kažkas labai nežmoniška, nesąžininga ir nešvaru.