Šių kančių ir Lietuvos katastrofos nėra mūsų istorinėje atmintyje. Dėl to daugiausiai kaltės tenka tyleniams istorikams, kurie iki šiol nepabandė patyrinėti šios skaudžios temos ir neatskleidė jos svarbos. Ką padarysi, kad dalis jų užsiėmę „svarbesniais“ dalykais – Lietuvos praeities, protėvių dergimu.
Kaip žinoma, 1655 m. rytinę LDK dalį užėmė Maskvos kariuomenė, o Žemaitiją – švedai. Įvairiais duomenimis, LDK puolė 200–300 tūkst. Maskvos kariuomenės ir 20 tūkst. kazokų. Vien Vilnių puolė apie 60–80 tūkstančių karių. Tuo tarpu gynybai vadovavęs LDK didysis etmonas Jonušas Radvila teturėjo vos 5–7 tūkst. karių. Negana to, jis nesutarė su lauko etmonu V. Gosievskiu dėl kovos taktikos, miesto gynybos siena buvo apleista, apgriuvusi, Vilniaus gyventojus buvo apėmusi panika. Mat anksčiau negu Rusijos kariuomenė priartėjo prie Vilniaus, gausybė pabėgėlių iš Gudijos atnešė šiurpinančias žinias apie žiaurų rusų kariuomenės ir kazokų elgesį, jų vykdomas masines žmonių skerdynes, plėšimus. Į Vilnių besiveržianti kariuomenė išžudė visus Bychovo, Dysnos, Klecko, Mstislavlio, Pinsko, Slonimo gyventojus. Vengdami panašaus likimo beveik visi Minsko, Gardino ir kitų miestų gyventojai pabėgo į Lenkiją, Lietuvą.
Vilniaus vaivada P. Sapiega ragino miestiečius bėgti, kur kas gali. [1] Bėgo įvairių tautybių ir religijų didikai ir amatininkai. Bėgo, nes, kaip rašoma istoriniuose šaltiniuose, žinojo, kad ponai lenkai ir žydai iš anksto pasmerkti negailestingai žūčiai. [2] Bėgo pulkai. Gelbėjosi pėsčiomis, vežimais, valtimis. Vilniaus akademijos rektorių Benediktą de Saksą (70 m. amžiaus) stumiamais rateliais išvežė iš miesto du studentai. Taip pat stengtasi išgabenti istorines, kultūrines ir kitas vertybes. Kanclerio pastangomis buvo išvežta Lietuvos Metrika. Magistratas krovė į vežimus svarbiausias bylas, papuošalus, brangesnius baldus. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius su pagalbininkais išgabeno šv. Kazimiero karstą. Katedros rūsiuose paslėpė didžiųjų kunigaikščių, jų žmonų palaikus, išvežė dalį šventovės brangenybių (lobyną, Jogailos dovanotą Katedrai taurę su ampulėmis, Vytauto Didžiojo dovaną – brangakmeniais papuoštą kryžių). Deja, brangenybes plukdžiusi vytinė pateko į kazokų rankas ir amžiams prapuolė.
Iki Rusijos invazijos Šv. Kazimiero koplyčia žėrėjo sidabro, aukso ir marmuro spindesiu. [3] Dievo Motinos, šv. Jono ir Marijos Magdalietės natūralaus dydžio skulptūros buvo nulietos iš gryno sidabro. Pasak vienų autorių, Katedroje buvo sukaupta 800 cnt sidabro.[4] Tačiau Viktoras Petkus nurodo, kad vien krašto gynybai iš Katedros buvo paimta apie 4,5 tonų sidabro.[5] Ne šiaip sau istorikas A. Vijūkas-Kojelavičius rašė, kad Vilnių pasiekė taip viskuo garsėdamas, kad su įžymiausiais miestais gali lenktyniauti. Nieko jo garbei netrūksta… [6]. Turbūt neperdėjo rašytojas J. Užurka, pažymėjęs, kad į Valdovų rūmus įžengusiam carui Aleksėjui Michailovičiui raibo akys nuo gobelenų grožio, kad pirmą kartą jo akys pamatė puošnią rūmų architektūrą, pirmą kartą prieš jo akis lobynai įmantriausių papuošalų …, daugybė auksiniuose rėmuose paveikslų, visos sienos iki lubų prikrautos knygų [7].
Vilniaus ir jos lobių negalėjo nuo maždaug 60–80 tūkst. Rusijos pajėgų apginti negausūs Lietuvos kariai, miestiečiai. Miestiečių priešinimasis buvęs daugiau panašus į žudynes negu mūšį.[8] Kiti istorikai piešia kitokį kovų dėl Vilniaus vaizdą. J. Radvilos vadovaujami raiteliai kovėsi visą dieną, be paliovos pliaupiant lietui.[9] Kaimynų istorikas pažymi, kad pilyse užsidarę miestiečiai kovėsi su priešu dvi dienas.[10] Užėmus miestus, kaimus, dvarus vyko keršto, fanatizmo ir neapykantos pakurstytos vandališkos gyventojų skerdynės.
Daugiausiai išlikę žinių apie vilniečių žudynes. Istoriniame šaltinyje pabrėžiama, kad: niekuomet nebuvo matyta nuožmesnio žiaurumo, kaip užimant Lietuvos sostinę.[11] Buvo žudomi visi, kas pakliūdavo į okupanto rankas. Negailėta moterų, kūdikių, vaikų. Nebuvo pasigailėjimo, nei išsigelbėjimo. Baisios mirties neišvengė pasislėpusieji bažnyčiose, vienuolynuose. Buvo išpjauti tikintieji Vilniaus Bernardinų ir Zapiškio bažnyčiose. Vilniuje nužudyta keliolika vienuolių, ypač žiauriai buvo nukankinta bernardinė Darata Siedleckaitė – išsukinėtos rankos, nupjautos ausys. [12] Vokietijos spauda rašė apie Vilniuje sudegintas pagyvenusias moteris ir vaikus, [13] nėščios moterys kabintos kabliais už šonkaulių. Stačiatikybės nesutinkantys priimti žydai buvo jėga suvaryti į Nerį, kur dauguma nuskendo.
Nenusakomą žiaurumą bus lėmusi Maskvos valstybės azijinė tradicija, teisinė sąmonė ir baudžiamoji praktika. Jai būdingas platus mirties bausmių taikymas (už 35 nusikaltimus) ir šiurpinantys žmonių kankinimai, žalojimai (ausies ir nosies nupjovimas, lūpų ir šnervių apipjovimas, apakinimas, rankų ir kojų nukirtimas, gyvų užkasimas žemėje, išlydyto metalo pylimas į gerklę). [14] Regis, išskyrus rankos nukirtimą, Lietuvos teisės aktai nežmoniškų bausmių nenumatė.
Rašantys apie okupanto žiaurumus, ne vienas autorius pabrėžia, kad užimtų LDK miestų įgulos daugiausia buvo sudarytos iš Pavolgio totorių, mordvių, kazokų. Matyt, tuo norima pasakyti, jog rusų kariai buvo ne tokie žiaurūs. Vargu ar jie galėjo būti žmoniškesni, kadangi Rusijos kariuomenės vadui Trubeckojui prigijo prisiekusio budelio, Mstislavlio mėsininko pravardės. Įvairiais duomenimis, 1655–1661 m. buvo nužudyta nuo 8–10 iki 25 tūkst. vilniečių, arba vienas trečdalis. Brandenburgo pasiuntinys panešė, kad niekur Vilniuje nematyti gyvųjų. Gatvėse, kiemuose, pastatuose gulėjo krūvos nužudytųjų, telkšojo klanai žmonių kraujo, nuo kurio raudonavo rusų arklių kanopos. Sovietmečiu šie kraupūs įvykiai buvo nutylimi, arba maskuojami prasimanymu apie jautriasielį carą Aleksejų Michailovičių (besilankiusį Vilniuje). Vilniaus miesto istorijos autoriai rado reikalą pateikti unitų metropolito žodžius, kad miesto vaizdas sukėlęs carui pasibaisėjimą, todėl jis įsakęs tučtuojau palaidoti lavonus. Ar tuo nesiekta sukelti aliuzijos apie caro humaniškumą? Nemanau, kad jie buvo verčiami advokatauti genocido Lietuvoje organizatoriui.
Užgrobta Lietuva buvo tūžmingai, barbariškai griaunama, godžiai plėšiama iki 1661 m. Caro įsakymu iš Vilniaus bažnyčių turėjo būti surinkti ir išgabenti į Maskvą baldai, varpai, nuplėšti vario stogai, nuluptos gražiausios architektūros detalės. Buvo plėšiami rūmų židinių ir krosnių kokliai, marmurinės palangės, grindų parketas, brangenybės, įvairiausios prekės, istorinės ir kultūrinės vertybės. Labiausiai nukentėjo Katedra, pilių kompleksas, bažnyčios, didikų rūmai. Buvo nuplėštas Katedros varinis stogas, daugelyje vietų pramušti skliautai, visiškai sunaikintas interjeras, iš lobyno pagrobta maždaug 1 900 kūrinių. Lietuva prarado europinio lygio kultūros vertybes. Ši šventovė buvo paversta arklide. Labai nukentėjo Šv. Kazimiero ir Šv. Mykolo bažnyčios. Iš pastarosios buvo pagrobti brangūs sidabriniai Sapiegų giminės karstai. LDK kanclerio ir didžiojo etmono Leono Sapiegos balzamuoti palaikai buvo pririšti prie arklio uodegos ir tampomi po miesto gatves. Apskritai iš Vilniuje buvusių 23 katalikų ir 9 unitų bažnyčių nenuniokotų liko tik 4. [15]
Po tris dienas vykusių plėšimų Vilnius buvo sąmoningai padegtas. Negesinamas gaisras siautė 17 dienų ir sunaikino tai, kas dar buvo likę. Sostinė virto griuvėsiais ir degėsiais. Buvo sakoma, jog Vilniuje neliko Vilniaus. Lenkų istorikas J. Rudaiskis tiksliai pažymėjo: Vilnių, Krokuvos konkurentą, ištiko Kartaginos likimas [16] (šį Šiaurės Afrikos miestą romėnai sulygino su žeme – V. T.). Buvo nusiaubtos ir Vilniaus apylinkės 40–60 km spinduliu.
Taip pat buvo sugriauti, sudeginti Trakai, Kaunas, Gardinas ir daugybė kaimų. Nors Trakai pasidavė be pasipriešinimo (taip spėjama), jie neišvengė Vilniaus likimo. Iš pradžių miestas buvo apiplėštas, o po to jis, abi pilys ir bažnyčia sudegintos, sugriautos. Po griuvėsiais buvo palaidota daug meno ir kultūros vertybių, archyvas. Anot amžininkų, Trakuose nelikę akmens ant akmens. [17] Neliko patalpų, tinkamų seimelių posėdžiams, todėl jie vykdavo Aukštadvaryje. 1662 m. Trakuose tebuvo 36 gyventojai. Po šio smūgio Trakai neatsigavo, kaip miestas neegzistavo. Daugiatomiame leidinyje A. Miškinis kruopščiai suregistravo kitų miestų ir miestelių sugriovimus, gaisrų padarytą žalą. Pvz., rašo, kad dėl Rusijos invazijos Eišiškės sunyko, miestas ištuštėjo. [18]. Sunaikinta Valkininkų ginklų kalykla, sudegintas Puškarnios kaimas ir t. t.
Provincijoje Maskvos kariuomenė siaubė, degino dvarus ir kaimus, grobė valstiečius, brangenybes, gyvulius, paukščius, grūdus, viską, ką rado. Trumpai sakant, buvo įgyvendinama išdegintos žemės politika. Kaip atrodė Lietuvos kaimai po barbarų ordų siautėjimo patikimą vaizdą galima susidaryti iš amžininkų liudijimų. Antai laiške Boguslavui Radvilai pranešama: …visas dvaras(Dubingiuose – V. T.) su visais pastatais sudegintas ir visas valsčius sudegintas…, dalis valdinių iškapota, o dalis į Maskvą išvaryti. [19] Bažnyčioje viskas buvo išgrobstyta, sudaužyta, kūnai iš rūsio po visą bažnyčią išmėtyti… Kauno žemės teisėjas S. Medekša, iš Kėdainių važiuodamas į Trakus, visur pakelėse matė daug lavonų.
Pagrobtos, išplėštos vertybės nepaliaujamu srautu plaukė į Maskvą. 1655 m. šešis mėnesius Smolenske praleidęs Venecijos diplomatas M. Bianki liudija: Jeigu nebūčiau matęs ištisus šešis mėnesius judėjusios begalinės virtinės ratų, pilnų visokio grobio, ir nesuskaičiuojamo kiekio išvežamų arklių bei kitų stambių galvijų, negalėčiau patikėti matęs ne mažiau kaip 100 000 vežimų, prikrautų baldų, vario, geležies, alavo ir švino dirbinių, vilnos ir kanapės audinių ir t. t. [20]
Užurka Lietuvos apiplėšimo mastą vaizduoja taip: pirmas vežimas Maskvos link Smolenską pravažiavo, o paskutinis gurguolės vežimas su Vilniaus gėrybėmis dar iš miesto nepajudėjo. [21] Ko gera, meninė vaizduotė neprasilenkia su tikrove. Anglų diplomatas Maskvoje matė ir užrašė tai, ko nepastebėjo M. Bianchi: Laimikis gyvais pinigais, sidabru, auksu, brangiaisiais akmenimis ir baldais buvo toks didelis, kad ir apsakyti neįmanoma. Buvome nustebę, žiūrėdami į sidabrinius indus, sidabrines spynas, skrynių vinis, sidabru apkaltas karietas… [22]. Carui buvo atgabentos iš Radvilų rūmų išplėštos septynios paauksuotos kopulos, raudono ir pilko marmuro kolonos, parketas, visi baldai ir indai. Neabejotina, kad buvo apiplėšti ir kitų didikų rūmai. Maskvos turgūs buvo užversti gausybe Lietuvos prekių, iki tol maskvėnų nematytų, apie egzistavimą nežinotų. Prekių tiek padaugėjo, kad krito jų kainos, atpigo sidabras.
Trečias smūgis Lietuvai buvo jos gyventojų, ypač įvairiausių profesijų amatininkų trėmimas. XVII a. antroje pusėje trėmimai į nuošaliausias Rusijos vietas tapo masiniu gyventojų baudimo būdu, atsirado politinių tremtinių kategorija. [23] Tremta šeimomis iki gyvenimo pabaigos. Jų sodybos, dvarai buvo sudeginami, arba paimami caro žinion. Tremiant vadovautasi tam tikrais kriterijais. Pvz., kovojusieji su Rusijos kariuomene, besigynusieji apgultuose miestuose, kitaip besipriešinusieji buvo tremiami į atokiausias vietas. Tremties galėjo išvengti prisiekusieji ištikimybę carui arba perėjusieji į stačiatikybę. „Išdavyste ar svyravimu“ įtartiems bajorams taikytos griežčiausios represijos, įskaitant mirties bausmę. Caras neišgirdo Vilniaus delegacijos prašymo netremti amatininkų ir jų šeimų, nes jie ir pirkliai reikalingi miesto verslui. Amatininkų trėmimas aiškiai rodo didžiulį Rusijos ekonominį, techninį atsilikimą.
Be Lietuvos amatininkų Rusija buvo nepajėgi surinkti, sumontuoti pagrobtų vertybių bei gaminti europinio pavyzdžio prekių, ginklų, kultūros vertybių. Daug ką pasako faktas, kad caro mėgtai medžioklei su sakalais reikalingus varpelius (2 000) turėjo pagaminti Vilniaus amatininkai. Kadangi iki tol jie tokia gamyba neužsiėmė, reikalaujamus varpelius nupirko Karaliaučiuje. Sovietiniai istorikai pripažino, kad iš LDK ištremti amatininkai garsėjo aukšta gaminių kokybe, buvo puikūs taikomojo meno specialistai, iš jų mokėsi Maskvos meistrai. [24] Dauguma atitremtų amatininkų dekoravo cerkves, tapė ikonas, dirbo vienuolynuose, kur įrengė spaustuves, leido knygas, pastatė popieriaus dirbtuves. Dalis aukščiausios kvalifikacijos tremtinių dirbo caro rūmuose, net garsiuose Ginklų rūmuose auksakaliais, ginklininkais, gamino carui šachmatus, statė paminklus. Tremtiniai padėjo įkurti pirmąjį Rusijos teatrą – caro rūmų teatrą, kurio trupėje buvo 60 užsieniečių. XVII a. viduryje 20 proc. Maskvos priemiesčio gyventojų sudarė tremtiniai iš LDK. [25]
Taip pat buvo tremiamos valstiečių šeimos. M. Bianki (Bianchi) nurodo: …neįmanoma … sugrąžinti į darbą kaimiečių, kurie buvo išvežti ir apgyvendinti tose Maskvos kunigaikštystės vietose, kur labiausiai trūksta žmonių… [26] 1658 m. caras įsakė iš Vilniaus ir artimiausių apylinkių nedelsiant ištremti unitus, kad religijoje nebūtų jokių skilimų. Gudijos istorikas G. Saganovičius išaiškino, kad iš LDK buvo ištremta dešimtys tūkstančių gyventojų. Jie buvo apgyvendinti per marą išmirusiose Jaroslavlio, Kostromos, Suzdalės, Vladimiro, Vologdos ir kt. žemėse. Šaltinių žinia apie kritusias Maskvos turguose pardavinėtų tremtinių vaikų kainas byloja apie šeimų ardymą.
Į rusų nelaisvę patekę kariai gausiai buvo siunčiami į Sibirą. Tiesa, tai prasidėjo dar anksčiau – per Livonijos karą. Vien 1593 m. iš Kazanės buvo išsiųsta 1 000 LDK belaisvių. [27] Kitų žiniomis, daugelis Trakų karaimų buvo išvežti į Pavolgį. [28] Taigi buvo tremiami įvairių socialinių luomų ir tautybių gyventojai. Rašoma, kad išlikę dokumentai rodo, jog caras planavo ištremti 300 tūkst. LDK gyventojų. [29]
Visomis išvardintomis priemonėmis Rusija siekė sunaikinti LDK ekonominį, kultūrinį, karinį potencialą taip, kad jis negalėtų atsikurti. Tuo tikslu okupantas panaudojo ir kitas dar neminėtas priemones – varžė užsienio prekybą, primetė mažaverčius, infliacinius pinigus (varines monetas), kariuomenė užgrobė ir savo reikmėms naudojo miestams priklausiusius palivarkus bei jų turėtas įmones. Rusų kariuomenė buvo užgrobusi Vilniaus miestui priklausiusius Aukštadvario, Burbiškio, Ribiškio, Kuprijoniškio ir Leoniškio palivarkus su malūnu ir audeklų vėlykla, miesto plytinę, Lukiškės ir Užnerio žemes su molio karjeru. [30] Vilniaus pirklių vytinės buvo neišleidžiamos į Prūsiją, arba išleidžiamos tik pirkliams įkaitais palikus savo žmonas ir vaikus. Užsienio pirkliai nevežė prekių į Lietuvą, nes nepripažino varinių monetų. Pagaliau beveik nebuvo kam prekiauti, gaminti prekių. Anksčiau klestėjusi prekyba Dauguva ir Nemunu apmirė. Iš dalies tai rodo duomenys apie didžiulį užsienio laivų lankymosi Rygos uoste sumažėjimą. Jei XVII a. pradžioje į jį kasmet atplaukdavo daugiau kaip 700 laivų, tai 1700 m. užsuko tik 44 laivai.[31] Ne ką mažiau susitraukė Lietuvos prekyba Klaipėdoje, Karaliaučiuje, Dancige. Turbūt nelabiausiai nukentėjusiuose Kėdainiuose 1663 m. buvo telikę 20 proc. amatininkų.
Išlikę gyvi ar neištremti kaimiečiai neturėjo kuo dirbti žemės. Į kokią apverktiną padėtį buvo patekęs žemės ūkis rodo tas faktas, kad 45 proc. ūkių buvo sudeginti, sugriauti, daugelis vietovių virtusios dykvietėmis. Tad nieko nuostabaus, kad krašte prasidėjo ir iki 1657 m. rugiapjūtės tęsėsi badas. Rytinių LDK žemių žmonės buvo priversti valgyti kates, šunis, dvėselieną, taikėsi ir kanibalizmo atvejų. Kaip tais laikais buvo įprasta, įkandin bado atslinko jo palydovas – maro epidemija, siautusi beveik metus. Tiesa, yra manančių, kad marą atnešė Rusijos kariuomenė.[32] 1648–1667 m. dėl žudynių, trėmimų, bado ir maro LDK neteko beveik pusės gyventojų. [33] Vilniaus vaivadijoje beliko 41 proc., Brėslaujos paviete – 44 proc., Ašmenos paviete – apie 46 proc. gyventojų. Kiek mažiau nukentėjo Žemaitija, kurios kaimus plėšė, degino, žmones žudė ir trėmė Švedijos kariuomenė. Bet tai nėra šio rašinio tema.
Galop buvo naikinama švietimo sistema, nutraukta mokslo raida. Rusai uždarė visas katalikų mokyklas. Tikriausiai toks likimas ištiko ir unitų mokyklas. Žinoma, kad Vilniaus universitetas buvo nutraukęs savo veiklą. Daug dėstytojų, studentų buvo pabėgę į Vakarus, nebuvo lėšų reikalingiems prietaisams, knygoms, medžiagoms įsigyti.
Dėl okupacijos sukeltų padarinių esmingai pasikeitė demografinė Lietuvos padėtis: lėtai didėjo gyventojų skaičius, keitėsi jų socialinė ir etninė struktūra, t. y. miestuose ir miesteliuose daugėjo žydų, į ištuštėjusius kaimus kėlėsi Gudijos valstiečiai. Kuri Europos šalis patyrė panašią katastrofą?! Tačiau šių laikų žiniasklaidos išliaupsinti istorikai (pasak Petro Jonušo, istorijos stribai) ciniškai dangsto katastrofos kaltininkus, nepaliaudami kartoti: Lietuva visuomet atsiliko nuo artimiausių kaimynų ir dėl to kalta pati, jos žmonės; 1655–1661 m. nei Lietuvos ūkis, nei kultūra iš esmės nepasikeitė. Šitokio nusikalbėjimo, atviro tyčiojimosi iš Lietuvos žmonių kančių nerasi sovietmečio istorikų darbuose.
Seimo narių pareiga turėtų būti bent į Atmintinų dienų sąrašą įrašyti 1655 m. prasidėjusius trėmimus. Sąlyginė data galėtų būti 1655 m. rugpjūčio 7 d. – Vilniaus užėmimo diena. Bet mažai tikiu, kad net dešiniesiems Seimo nariams užteks drąsos, ryžto ir suvokimo, kaip svarbu tai padaryti.
Mano galva, 1655–1661 m. – lūžio Lietuvos istorijoje laikotarpis, neišvengiamai vedęs į valstybingumo praradimą. Drąsindamas mūsų Seimo narius primenu, kad gudų tyrinėtojai (pvz., A. Tarasas) Rusijos veiksmus LDK teritorijoje vadina genocidu, pačia baisiausia jos gyventojų nelaime per visą istoriją. Pasak G. Saganovičiaus, 1654–1667 m. laikotarpis yra pats tragiškiausias, labiausiai klastojamas.[34]
Savo abejingumu, baime talkiname klastotojams, nepuoselėjame istorinės atminties. Rašytojas S. Cveigas įžvalgiai nurodė: Istorinis veiksmas būna baigtas … tik tada, kai tampa palikuonių nuosavybe.
Literatūros sąrašas:
[1] Vilniaus miesto istorija, Vilnius, 1968, p. 164.
[2] Памятники русской старины в запанных губерниях империи. Санкт Петербург, 1874, с. 51.
[3] V. Petkus. Vilniaus Arkikatedros bazilikos koplyčios, Vilnius, 1994, p. 36.
[4] Vilniaus Katedros lobynas. Vilnius, 2002, p. 291.
[5] V. Petkus. Min. veik., p. 36.
[6] A. Vijūkas-Kojelavičius. Lietuvos istorija, Vilnius, 1988, p. 207.
[7] J. Užurka. Tvanas, Vilnius, 2007, p. 101.
[8] Vilniaus miesto istorija, p. 166.
[9] R. Batūra, D. Karvelis. Kovų istorijos, Vilnius, 2009, kn. 1, p. 174.
[10] А. Е. Тарас. Войны Московской Руси с Великим княжеством Литовском и Речью Посполитой в XIV–XVII веках, Мiнск, 2006, с. 700.
[11] Памятники русской старины в запанных губерниях империи, с. 52.
[12] Kultūros barai, 1997, nr. 8–9, 10.
[13] Ten pat.
[14] Ф. Г. Сафронов. Ссылка в Восточную Сибирь в XVII веке, Якутск, 1967, с. 6, 12.
[15] Z. Kiaupa. Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m., Vilnius, 2006, p. 41.
[16] Cit. pagal: Г. Саганович. Невядомая война 1654–1667, Мiнск, 1995, с. 47.
[17] A. Baliulis ir kt. Trakų miestas ir pilys, Vilnius, 1991, p. 100.
[18] A. Miškinis. Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai, Vilnius, 2006, p. 648.
[19] Kultūros barai, 2006, nr. 2, p. 85.
[20] M. Bianchi. Trumpas pasakojimas apie Lietuvos ir Lenkijos karą su Maskva XVII a. viduryje, Vilnius, 2004, p. 139.
[21] J. Užurka. Min. veik., p. 128.
[22] Cit. pagal: V. Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija, Chicago, 1956, p. 579.
[23] Ф. Г. Сафронов. Ук. соч., с. 15–16.
[24] Л. С. Абецедарский. Белоруссия и Россия, Москва, 1978, с. 225.
[25] Ten pat, p. 213.
[26] M. Bianchi. Min. veik., p. 139.
[27] В. П. Грицкевич. От Немана к берегам Тихого океана, Мiнск, 1986, с. 23.
[28] B. Kviklys. Mūsų Lietuva, Vilnius, 1989, t. 1, p. 452.
[29] А. Е. Тарас. Ук. соч., с. 732.
[30] Vilniaus miesto istorija, p. 168.
[31] P. Šalčius. Raštai. Lietuvos prekybos istorija, Vilnius, 1998, p. 90.
[32] А. Е. Тарас. Ук. соч., с. 732.
[33] M. Bianchi. Min. veik., p. 34.
[34] Г. Саганович. Ук. соч., с. 5.
Jei Vycka Didysis su bratka Wladeku tuo laikotarpiu būtų gyvenę kažin ar jie ką nors būtų galėję padaryti…. DDDD
Tikrai taip,su azijetais nęt ir Vytautui buvo sunku…visiški laukiniai…
… su Valdislavu (Valdislavus) …
Vėlinių-Ilgių tąsos atodanga. Ryški, skausminga: ir pavyzdinga. Žmogaus – su savųjų nuostatų (principų) galia.
Atvirai žaizdai (kurių begales “mažyliškai-konservatoriškai “lrt”-tietiškai” špakliuot pramogietiškai ne vien teriotoja visiuomenės ==?? “nacional-transliatorių taryba” dviratukiškų ir kt. pramaniašOU laidelių antstatais “užkloja”)
ir tokių mūsų tautos kūne (istorinėje atminty) jau per gausiai.
Užkariavimai, okupacijos, pavergimai – žaizdų žaizdas visuomet palikdavę. Apie jas drąsos kalbėt ir kelt reikia.
Padėka gerb. Vladui Terleckui.
O mums visiems jau tuo pat ir užduotys, ir uždaviniai, ir garbingi įsipareigojimai (ne vien 1655-61 m. atminties
rūkų, ar X-XII amžių “nuotyloms” praskleist, net su pirmuoju Vilniaus 1305/7 m. paminėjimu, – VYTENIO Vilniaus, –
jau viduramžiuos visoj Europoje su ta pat vienoviška didybe ir aukščiausiuoju įspūdžiu Krokuvos lygintu kaip po XIII amžiaus užaugusiu lygiaverčiu Europos d i d m i e s č i u, kas ir užsiminta čia gerb. autoriaus) per pamirštąjį 1316 m. istorijos slenkstį taip ir peržengt n e b e g e b a n t i e m s.
Todėl jau minimo tarpulaikio: 140 metų iki Abiejų Tautų Respublikos – unijinės su Lenkija Lietuvos nelaimingo dingimo – istorinė atodanga iš NE Istoriko, tiek reikšminga bei gyva.
Žodis – tai veiksmai iš gerb. Vlado pusės.
O dar labesnė proga (ir iki Lenkijos atsikūrimo, jau atskirai po Lietuvos Vasario 16-osios, – būsimojo Lapkričio 11-tąją JŲ 100-mečio šventės) ir
garbios
aiškios
bei paprastos
istorinės tiesos
(100-mečio tiesos)
atstatymas – JONO BASANAVIČIAUS
pripažinimas.
“Deduosi, glaudžiuosi ar guldau” prie aiškios bei skaidrios mūsų Tautos istorinės atminties atodangos, – prie priminimo apie Rytų tvano padarinius, – Vlado Terlecko Žodžių, ir šią Žinią, su ja, – gaivint… bandyt bandau, –
jau ir
Joną Basanavičių,
ir Sausio 13-osios kovą,
net Sąjūdį (kai jo 30-metyje nei vieno leidinio pasaulis neišvydęs… Jam).
Nėr rodos, visai nėra rodos
(iš aštuonių šio skolinių reikšmių rinkis kokią tik geisi… LKŽ) …su “nusiistorinusių elektrochemikų /čia apie tuodu iš puslaidininkių ir chemijos gelmių auditorijų į…/ paradiniu potėpiu” į būsimą visos Europos naująjį parlamentą braukiant(is) p o l i t d e m o k r a t i z u o t o s i o s sumaišties užmarštinimu. Parmogomis… pramogomis – “žaismingai”. Taip ir užmarštinama istorija: Valstybė. Skaityk, – tai perspėjimas “žaidėjai-žaisliukai” be atsakomybės
– ir
tik Tu, tik gerb. Vlado dėka, gali dar iš ikitūkstantųjų, iš pat 1316 m. (iki jų kas) užmaršties, – per šiandienos
Joną Basanavičių
(visiškai visiškai užmirštą, nepripažintą bei “nurašytą” mūsų Pirmąjį Lietuvos – jau VALSTYBĖS vėl – vadovą,
vasario 16-ąją prieš 100-metį vadovavimą į t e i k u s į jau kitam – Antram – Valstybės /Tarybos/ vadovui) prikelt ir
iš po Rytų Tvano 1655 m. išlikusią gausių gausiausią Praeities, Tautos gyvybės, atmintį. DĖKUI.
Pagarba Vladui Terleckui. Tikrai aiškiau pasidarė ir nekelia jokių abejonių kaip tai paveikė LDK, po tokio išsigimėlių tvano, štai kur tikroji nuopolio priežastis, o ne atsilikimas anot “pyyyypt’liauskininkų” veislės istorikų…
Lietuvių ir lenkų atsisakymas padėti rusams apsiginti nuo mongolų-totorių , smogė Lenkijai ir lietuviams visa totoriško-mongoliško žiaurumo jėga. Tai bene pats žiauriausias Lietuvos istorijos puslapis. Kodėl jo neįamžinti Lūkiškių aikštėje ? O beje, kokios buvo tuometinių vilniečių pavardės ?
“Lietuvių ir lenkų atsisakymas padėti rusams apsiginti nuo mongolų-totorių , smogė Lenkijai ir lietuviams visa totoriško-mongoliško žiaurumo jėga” – šį faktą daug kas nutyli, interpretuodami istorinius įvykius labai vienpusiškai ir sukoncentruodami visą neapykantą vien į rusų tautą. V. Terleckas, vertindamas istorinius įvykius (jie iš tiesų baisūs ir skaudūs), pirmiau tegu nusiima žydiškus akinius.
“…sukoncentruodami visą neapykantą vien į rusų tautą.” Ta geroji rusų (rasų) tauta, kuri dar nebuvo net suslavėjusi, jau seniai išmirusi…
Kaip tik nenorėčiau sutikti su 2- jų prieš tai komentatorių nuomone kad lietuviai su lenkais turėjo padėti mongolams. Sakyčiau atvirkščiai, kol mongolai buvo pakankamai stiprūs mes juos galėjome užsiundyti ant Maskvos, ką pavyzdžiui ir darė Jogaila 1382 metais. Tokiu atveju mes su mongolų pagalba sustabdėme rusų stiprėjimą ir pavojų Lietuvai dar 100 metų( iki 1480 metų). Vytautas darė klaidą žygiuodamas prie Vorsklos ir bandydamas rusus išlaisvinti iš mongolų įtakos. Kazimieras klaidos nedarė 1480 metais, nes mongolai jau buvo taip nusilpę kad Maskvai totorių jungas jau buvo formalus ir mes neturėjome tokios galios priversti Maskvą totoriams mokėti duoklę, nes buvom per silpni( Net ir Vytautas su Algirdu nieko nepešė bandydami paiimti Maskvą. Taigi sakyčiau, kad čia ne mūsų kaltė, o istorinių aplinkybių kaltė.
PS: atsiprašau suklydau – nenorėjau sutikti su ta nuomone, kad lietuviai su lenkais turėjo padėti rusams, o ne mongolams.
Lietuviai ir prūsams atsisakė padėti. Prūsai išnyko. Sunku dabar pasakyti, kaip būtų buvę, jei būtų buvę. Gerai, jei būtų padėję rusams apsiginti ir būtų laimėję. Dabar turėtume visai kitokią Rusiją, kitokius santykius, kitokią Lietuvą ir kitokius santykius su pačia turtingiausia gamtiniais ir žmogiškaisiais ištekliais kaimyne. O jei būtų pralaimėję ?
Jei ir būtume padėję prūsams niekas nebūtų pasikeitę- prūsai vis tiek būtų išnykę. Rusams padėti prieš mongolus galėjom ,bet mes kartu su jais vis tiek buvom per silpni juos įveikti. Kitokios Rusijos mes neturėtume, nes kaip sakiau Rusija buvo daug silpnesnė už Aukso ordą. Taip kad neskiesk.
Jei būtume padėję prūsams apsiginti, nematau priežasties – dėl ko jie “vis tiek” turėjo išnykti? Na nebent būtų labiau sulietuvėję ir prusų kalba šiai dienai būtų dar viena tarmė. O ir pati lietuvių skambėtų labiau prūsiškai…
Profesionaliai Lietuvos istoriją rašo NE istorikai, iš kurių didžioji dalis rašo vertinius iš lenkų, anglų ar rusų kalbų.
Nesistebėkime, taip yra su visų šalių istorijomis ir istorikais, kaip taikliai pastebėjo Paryžiaus “Kultūra” leidėjas kunigaikštis Jurgis Giedraitis (Jerzy Giedroyc) : “labiausiai suklastota Europoje yra Lenkijos istorija, kuri yra pavogta Lietuvos istorija”.
Tą patį galima pasakyti ir apie Rusijos istoriją, kurios kai kuriuos laikus tikrąja Tiesa atskleidė A. Solženicynas ir V. Suvorovas.
Tą patį galima pasakyti apie Vokietijos ar Prancūzijos istorijas, ypač šios, kuri švenčia šalies išniekinimo dieną liepos 14 kaip nacionalinę šventę.
Tikrąsias istorijas rašo neistorikai – teisininkai, ekonomistai, inžinieriai, pramonininkai, pirkliai, karininkai, gyvenimo nevykėliai, užsiimantys daugybę metų laisvalaikiu Tiesos paieška.
Istorikai sunkiai atitrūksta nuo valdžios dvaro tiesos saugotojų grandinės, svarbiausia putros bliūdo.
Esu labai dėkingas gerb. V. Terleckui už neįkainojamą vertybę – tikrąją Tiesą šiame straipsnyje.
Sustatykime prieškrikščionišką istoriją atgal.
966 m. antrąją Kalėdų dieną apsikrikštijęs Miška/ Mieszko, kaip Miškonės / Miscone valdovas, tikėtina Regensburge, pirmiausia griebėsi krikštyti didūnus Didūnoje (todėl šiandien Wielkopolska) aplink Žygnešnę (Schignesne), šiandien Gniezno, ir katalikybę priėmę lietuviakalbiai tapo lenkais, tai kartojasi ir iki šiandien su Lietuvių katalikų vadovybės nuolankumu Vatikanui ir Gnieznui.
985 m. valdovo meilužės / Maluša benkartas Valadimiras apsikrikštijo Tauridės Chersono pagal Konstantinolio apeigas stačiatikiškai, judėjiškame mieste, ir pradėjo nepaliaujamai žudyti savo tėvo sūnus – sosto įpėdinius Kaunugarde ir visus, kurie nesutiko krikštytis, visoje Rasoje. Neįsivaizduojami žiaurumai keitė genetinę sudėtį, namų architektūrą, kas yra nustatyta kasinėjant Mazgavą / Maskvą ir jos apylinkes, iš lietuviakalbių į suomiakalbius (mordvius).
Tas stačiatikybės žudymais įvedimas per 251 metus taip nualino ir sielas, ir kūnus, kad 1236 m. įsiveržę Batyjaus mongolai – totoriai ėjo kaip per sviestą, žmonės bijojo priešintis – išmoko gyventi pataikaudami jėgai, be to, to mokė ir stačiatikybė.
Mazgavos / Maskvos atgimimas po Lietuvos sparnu, išlikę tų dienų žodžiai, rodo lietuviakalbiškumą kaip maskvyčių dvasinį pagrindą (žr. ‘Russkaja pravda’, 1480 m. seniausias užrašas, teisines lietuviškas sąvokas).
Lietuvos valdovai, susigražinę brolių lietuviakalbių žemes, liko prie lietuviško būdo : “kaip radome, taip paliksime”, neužsiėmė atlietuvinimu, nepriėmė stačiatikybės, nes ją priėmus reikia melstis Dievui suprantama 860 – 863 m. Kirilo ir Metodijaus sukurta naujakalbe slavų kalba (lyg esperanto).
Beveik 500 metų trukęs Kaunugardo Rasos brolžudiškas karas, gyvenimas paniekintais mongolų junge (985 -1480 m.), išugdė maskvyčių tautos savybę – žudyk kitatikį vien tam, kad išliktum pats, paverk jį dėl savo gerovės ir tai tęsėsi iki 1904 m. karo su Japonija, negerbiant Kinijos, tiesiant geležinkelį per Harbiną į Vladivostoką, pasibaigęs Rusijos imperijos katastrofa.
Trumpai paminėsiu ir Prūsijos ožio giesmę (tragoidia), kurios ištakos siekia 402 m., kai mirė paskutinis Taurėjos karalių palikuonis. Varasa (Borussia, Prūsija) siekė nuo Vareinio iki Nemuno. Po Parkonos sunaikinimo su Krivių Krivaičio sostu 1168 m., buvo prisiminta, kad šėkšnų/ saksų valdovo žemės kažkada tęsėsi iki Nemuno, bet prasiveržti iki jų trukdė katalikiška Palenka ( žr. kronikas, vadinusias tų vietų žmones ‘polensanus, lensanus’, kaip baudžiauninkų žemes) save vadinusi kaip Polska (Palenkiška).
Kryžiaus žygiams Palestinoje nenusisekus, netikėtai Mažavijos / Mazovijos kunigaikštis pasiūlo gabalėlį Kulno / Kulmo žemės lietuviakalbiams apkrikštyti ir taip prasidėjo Prūsijos užgrobimas vokiečiams (veiksmažodis ‘vogti’) pavergiant prūsus, pagal išlikusias Rytprūsių žmonių pavardes matome vietinius priėmus katalikybę su vokiečių kalba, stebuklingai išlaikius vietovardžius iki 1938 m.
Turime turėti savigarbos suprasti, kad prūsai tebuvo lietuvių tarme kalbantieji, atmesti bet kokius kolonizatorių vokiečių, lenkų, rusų samprotavimus apie atskirą tautą, atskirą kalbą garsiuoju ‘skaldyk ir valdyk’ primetamą mums, lietuviams ir latviams, dviems mūsų tautos perskėloms.
Tie žiaurumai, lygiuojantis į Čingis Chano ir jo palikuonių ligotą žiaurumą, mėgaujantis žmonių kankinimu, prievartavimu, žudymu, kurie buvo Lietuvoje, labai sunaikinus katalikus lietuvius dabartinėje Baltarusijoje, pasikartojo nuo 1944 m. Rytprūsiuose ir Vokietijoje pagal sovietinio kibuco propagandistą Ija Erenburg : „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!”
Ir tas amžinas ruso klausimas lietuviui : “kodėl jūs lietuviai taip nemylite rusų ?”.
Bent jau Lietuvos istorikai profesionalai rodo meilę.
Lietuvių tautos fizinio naikinimo istorija , gedulas ir politinė valia:
Gyvuliniuose traukinių vagonuose – tūkstančiai sušalusių į ledą lietuvių tremtinių lavonai…1941 birželio 14 d. buvo šio masinio “gojų” žudymo akcijos pradžia. Kremliaus komisarai {80 proc.žydai}, NKVD (50 proc.žydai) ir vietiniai “stukačiai” zingeriai suvarė nekaltus lietuvius žemdirbius į geležimi kaustytus, sandariai uždarytus ir užplombuotus gyvuliams pervežti skirtus vagonus velniškam tikslui – juos numarinti lėta bado,troškulio ir šalčio mirtim. Paimkim atskirą, judančio amžino įšalo kryptimi, traukinio užplombuotą vagoną, iš kurio į aplinką sklido prašymai “duokit gerti”,mirtinos aimanos. Bandykim bent iš dalies suvokti, įsivaizduoti užplombuotų gyvuliniame vagone, pasmerktųjų miriop, paskutines gyvenimo savaites, dienas ir valandas. Tai buvo lietuviai žemdirbiai, psichologiškai neparuošti priešintis nesuprantamam, paranojiniam raudonųjų okupantų norui juos nužudyti. Beprotiškai žiauri Kremliaus komisarų žydų masinio žmonių žudymo TRĖMIMŲ PRIEDANGOJE “technologija” – užplombuotų gyvuliniuose mirties traukinio vagonuose tremtinių laukė lėta, kankinanti mirtis. Paskutinis šio tremtinių žudymo proceso etapas – į ledą sušalę lavonai buvo iškraunami amžino įšalo žemėje ir specialiose dykvietėse užkasami.
Rašytojo Solženycino (Nobelio premija) duomenimis po 1917 metų perversmo,užgrobę valdžią Rusijos imperijoje, Kremliaus komisarai žydai sunaikino apie 60 milijonų rusų.
Tūkstantmetė sekta yra ištobulinusi masinio “gojų” žudymo, smegenų plovimo, dezinformacijos per žiniasklaidos priemones “technologijas”.
Iki šiol Lietuvos teismas neįvardino genocidinių nusikaltimų, masinių žudymų okupacijos laikotarpiu. Neveikia okupacinės žalos atlyginimo įstatymas. Kremliaus gangsteriai toliau terorizuoja, plėšia, grobia .žudo …Mąstančio lietuvio pareiga – įtakoti politinę valią pradėti teismo procesą. Nebaudžiami nusikaltimai skatina naujus nusikaltimus.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.
„Vinjetė na večnuju pamiatj”…
Arvydas Damijonaitis: BAIMĖ. Kriminalinio antilietuvizmo šaknys.
– ldiena.lt/straipsnis/8985/arvydas-damijonaitis-baime-kriminalinio-antilietuvizmo-saknys
– Kad švedams ir nereikėjo nieko užimti, nuo 17a.pr.jie jau pilnai disponavo Žečpospolita, kuri buvo fikcija, o ne valstybė, ar pasidomėjote kas statė Panemunės pilį ir kada? Kas dar valdė Lietuvos teritoriją 1604-1610m.ir kokiu dekretu jiems atiteko teisė čia nekliudomai statyti pilis, toliau paskaitykite Terleckai Jurginį, apie valstiečių sukilimą prieš švedus ir raskite man analogą, kad baudžiaunininkai dar kuriam laikui iki Olivos taikos 1660m. apsaugotų kraštą nuo visiškos kapituliacijos. Gaila, kad istorijoje tiek mažai viešų diskursų ir pilna visokių svaičiojimų apie kosmonautiką.