A. Gaidamavičius. Būsimos plynės, jei mes leisime (nuotraukos)

Užsakomuosiuose straipsniuose  Aplinkos ministerija giriasi, kad sugriežtino draustinių apsaugą ir juose neva pjūklai bus ilgam nutildyti. Bet iš tiesų naujovės pasieks tik mažą dalį draustinių – botaninius-zoologinius ir pelkinius.

Visuose kituose draustiniuose (kraštovaizdžio, hidrografiniuose, geomorfologiniuose ir kt.) ir toliau matysime plyno kirtimo vaizdus, nors plynieji kirtimai juose ir bus uždrausti. Esmė ta, kad šiuose draustiniuose bus leidžiama vykdyti vadinamuosius supaprastintus atvejinius kirtimus, kuomet miškas iškertamas plynai ne iš karto, o per du kartus su maždaug 5–7 metų pertrauka.

Pagal dabartinius pasiūlymus, atvejiniai kirtimai šiuose draustiniuose leidžiami iki 5 ha ploto, vadinasi, tokio pat ploto su laiku atsivers ir plynė. O regioninių parkų ūkiniuose miškuose dabar bus leidžiami plyni kirtimai iki 3 ha, taigi net mažesni nei draustiniuose.

Būdamas darbo grupės nariu, tiek darbo grupei, tiek ministrui siūliau pušynus kirsti ne plynai, o tik išretinant iki tokio lygio, kad galėtų lengvai pasisėti ir užaugti nauja medžių karta. Be to, reikėtų kirsti tik sėkliniais metais, kad ilgai nereikėtų laukti naujų pušies savaiminukų.

Kitaip tariant, siūliau visai nekirsti tų sėklinių medžių (60–70 vnt./ha), kurie šiaip iškertami antruoju atvejinių kirtimų atveju. Nebūtų ne tik plyno kirtimo vaizdo, bet ir ateities kartoms paliktume senų medžių, kurie labai puoš kraštovaizdį. Juk apie kirtimus kraštovaizdžio draustiniuose kalbame.

Iš pradžių lyg ir buvo tam pritarimas, bet vėliau, manau, ministerija pagalvojo: „Kiek daug medienos liks neiškirsta…“. Ir paliko taip, kaip ir buvo. Didžioji dalis plynių Labanoro parke, kurias matome šiuo metu, yra ne po plynųjų, o po atvejinių kirtimų.

Tad ką Aplinkos ministerija nori apgauti, sakydama, kad III miškų grupėje, kurie sudaro pagrindą visų kraštovaizdžio ir hidrografinių draustinių, bus draudžiami plynieji kirtimai? Juk šie draustiniai įkurti pačiuose gražiausiuose ir pačiuose lankomiausiuose miškuose – prie upių ir ežerų. Tokiose vietose išvis nereikėtų kirsti, bet ministerijai ir urėdijai gaila, kad ten gamtai ir visuomenei liks nors kažkiek brandžių medžių.

Tikiu, kad ministras, viceministras ir darbo grupė, kuri nė karto neatsivertė žemėlapių, ką kalbėti jau apie kokį nors išvažiuojamąjį posėdį, neįsivaizduoja, kokia bloga situacija iš tiesų, todėl padariau šiuos Labanoro regioninio parko žemėlapius. Juose raudonais kryžiais pažymėjau draustinių zonas, kuriose, pagal dabar ministerijos siūlomą tvarką, atvejinių kirtimų būdu leidžiamos plynės iki 5 ha ploto.

Kaip prie gražiausių parko ežerų atrodys miškai (MAs ir MAb zonos, pažymėtos šviesiai žalia spalva), jiems sulaukus kirtimo amžiaus, – baisu ir pagalvoti. Ką sakyti apie didžiąją parko dalį sudarančias MŪ zonas (IV miškų grupė, pažymėta pilka spalva), kur buvo ir bus kertama iš karto plynai.