A. Gaidamavičius. Miškui ir Vydūnui

Rokiškio krašto muziejaus archyve atkapsčiau šią nuotrauką – Vydūno paskaita Sarapiniškio miške, 1923 m. (autorius nežinomas). Kodėl paskaita buvo miške, kodėl jaunimui ir ką jis pasakojo, ranka rodydamas į medžius, – nežinome, bet galime numanyti.

Vydūnas tautą lygino su augmenija, medžiais, kurių kiekvienas auga, žydi ir bręsta savame plote – Tėvynėje. Vydūnas mokė klausytis miško: „Kartais jis šneka taip tyliai, jog išgirsti tik atidžiau įsiklausęs. Tada atrodo, kad miškas kažką pasakoja. Kartais jis gaudžia tarytum didelis choras, pasakoja ir dainuoja apie savo likimą, kai audra lanksto medžius, laužo šakas, žaibas skaldo tvirčiausius medžius, trupina ąžuolus. Miškas išpasakoja visus džiaugsmus ir nelaimes, kurias patyrė tėvynė. Kartais, įsiklausius į miško gaudesį girdėdavai, kad tėvynė ir pasaulis buvo pilni vien skausmo ir kančios. O kitą kartą pasiklausęs jusdavai džiugų tėvynės praeities alsavimą.”

Vydūnas, būdamas ne tik mąstytoju, bet ir sveiko gyvenimo būdo mokytoju, labai anksti suprato terapinę miško naudą. Dar būdamas dvidešimties jis susirgo tais laikais nepagydoma laikyta tuberkulioze. Bet išsigydė. Išsigydė vaikščiodamas po pušynus, darydamas kvėpavimo pratimus ir pakeitęs mitybą. Sklido gandai, kad Vydūnas, gydymosi tikslais, po mišką vaikščiodavo nuogas. Bet ne tiek fizinį miško poveikį jis vertino, kiek miško galią gydyti žmogaus dvasią, ką laikė svarbiausiu dalyku gydant bet kurią ligą.

Deja, Vydūno mokymas tarpukariu buvo nesuprastas, sovietmečiu – nepriimtinas, o dabartiniu metu – užmirštas. Atvyksta koks japonas, papasakoja, kaip jų šalyje valstybinis miškų ūkis yra įsteigęs kelias dešimtis miško terapijos centrų, o mes tik kraipome galvas, laikome tai egzotika. Bet slapta patys praktikuojame, ieškodami miškuose sielos atgaivos ir ramybės.

Kodėl slapta? Todėl, kad pinigo kultas pastatė mumyse tokias materializmo bažnyčias, įkalė tokias dogmas, kad viskas, ko neįmanoma pinigais išmatuoti, atrodo nesvarbu ir nerimta. Neseniai Alytuje dalyvavau susitikime su gyventojais dėl Punios šilo paskelbimo lankomu miško rezervatu.

Klausydama mūsų mokslinių išvedžiojimų apie biologinę įvairovę ir ginčus dėl sanitarinių kirtimų, viena sveikuolė tarė: „Dabar miestuose žmonės labai sunkiai dirba, yra pervargę, pilni stresų, pikti, kamuojami psichosomatinių ligų. Kur, jei nei Punios šile, natūralioje gamtoje jie galėtų viso šito atsikratyti?”. Bet dauguma vis tiek eina ne į Punios šilą, o į vaistinę. Jei valstybė rimčiau į tai pažiūrėtų, įsteigtų Punios šile pirmą šalyje miško terapijos centrą, būtų nauda ir urėdijai, ir visuomenei. Labanore to daryti kol kas nesiūlau – turi tos depresiją keliančios plynės nors kažkiek užgyti.

Taigi ne savo prigimtinio poreikio semtis kūno ir dvasinės sveikatos miškuose mums reikia gėdytis. Turime gėdytis, kad, turėdami Vydūną, esame japonų mokomi, kaip protingiau panaudoti mišką negu paprasčiausiai jį iškirsti. Šiemet Lietuva švenčia Vydūno 150 metų gimtadienį, statomi paminklai, bet, kaip rašė rašytoja Rima Palijanskaitė, ar galėtų būti jam geresnis paminklas, nei mūsų pastangos rimtai įsiklausyti į jo įžvalgas, patarimus ir jais pasinaudoti, sekti jo idealais?