Šliaužianti cenzūra arba aukščiau už V. Landsbergį ne tik dangus

– Mėgstantieji kliautis savo galva jau senokai jaučiasi gyveną cenzūros sąlygomis. Tad kodėl tie dokumentai dėl cenzūros atsirado būtent dabar?

– Viena iš priežasčių yra ta, kad pagaliau tenka pripažinti, jog šalies padėtis niekuo nesiskiria nuo tos, kuri buvo aštuntajame dešimtmetyje, prasidėjus M. Gorbačiovo pertvarkai. Tuo metu, kai rytais puldavome prie spaudos kioskų Maskvos laikraščių, kada žiūrėdavome Maskvos televizijos laidas, nes vis dėlto jose vyko gyvos diskusijos apie tai, kokia yra Sovietų Sąjunga, ir kokios jos perspektyvos, Lietuvos žiniasklaida į tai praktiškai nereagavo. Į panašią padėtį esame patekę šiandien: kai pasaulyje ir, visų pirma, Europos Sąjungoje vyksta didžiulės permainos, pagrindinė žiniasklaida, taip pat ir nacionalinis transliuotojas, elgiasi taip, lyg nieko nevyktų, kaip kadaise elgėsi „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“ ir kiti kompartijos kontroliuojami oficioziniai laikraščiai, taip pat radijas ir televizija.

– Kokią laikyseną išduoda tokia LRT politika? Baudžiauninko ar padėties viešpačio?

– Nacionalinio transliuotojo laikysena – savivaliaujančio, bet aukštam ponui tarnaujančio prievaizdo laikysena. Turbūt taip ją tiksliausiai būtų galima įvertinti politiniu požiūriu. Ir nacionalinis transliuotojas čia nėra išimtis, – tai pasakytina apskritai apie visą Lietuvos žiniasklaidą, nes galima drąsiai teigti, jog dauguma jos priemonių ideologiškai ir propagandiškai aptarnauja globalistinį lietuvių Tautos ir valstybės likvidavimo projektą (išimtis – „Respublikos“ grupės leidiniai). Jausdamos labai stiprią užsienyje esančių šio projekto iniciatorių paramą, jiems tarnaujančios žiniasklaidos priemonės jaučiasi visagaliais viešpačiais Lietuvos visuomenės atžvilgiu ir nuolankiai vykdo šeimininkų ideologines ir politines direktyvas bei užsakymus. Kitaip tariant, tai yra tijūno situacija, pažįstama iš baudžiavos laikų: tijūnas ir visagalis, ir baudžiauninkas, nuolankiai bučiuojantis pono, kuriam tarnauja, rankas.

– Nacionalinis transliuotojas yra pavaldus Seimui, bet valdančioji dauguma, t.y. „valstiečiai“, kurie nuo pirmųjų dienų yra menkinami, žeminami, taip ir nepasako: „gana patyčių“. Kodėl?

– Manau, kad tai nesunkiai paaiškinama, nes jie žiniasklaidos nevertina Tautos ir valstybės intereso požiūriu. Nors valdančiojoje partijoje ir jų Seimo frakcijoje esama tautiškai ir valstybiškai susipratusių žmonių, iš esmės šita partija ir jos frakcija yra tokia pat antitautinė ir antivalstybinė kaip ir kitos partijos, besirūpinančios siaurais partiniais interesais. Todėl ir nėra žmonių, kurie ryžtingai pakeltų balsą ir pareikalautų keisti padėtį jei ne visoje žiniasklaidoje, tai bent jau nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Taigi, nors iš valdančiųjų tyčiojamasi, jie nepaliaujamai juodinami ir žeminami, padėtis iš esmės nepasikeis, nors ją keisti reikėtų skubiai.

– Vilniaus forumas iškart sureagavo, kai cenzūros auka tapo Vytautas Landsbergis, prabilęs Jono Noreikos-Generolo Vėtros praeities vertinimo reikalu. Gal jam turime būti dėkingi, kad Tautos forumo raginime pagaliau atkreipiamas dėmesys ir į „Respublikos“ blokavimą, vykdomą LRT?

– Manyčiau, kad V. Landsbergio cenzūravimo faktas yra didžiai simboliškas, nes jis konkrečiu pavyzdžiu liudija, kokias neregėtas aukštumas pasiekė cenzūra Lietuvoje. Pirmiausia, nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Šiuo atveju buvo pritaikytas šiek tiek modernesnis negu sovietmečio cenzūros būdas – formaliai leidžiama pasisakyti, bet pasisakymas yra iškarpomas ir sutrumpinamas taip, kad niekas nesuprastų, kas norėta pasakyti. Vilniaus forumas paskelbė atskirą pareiškimą dėl šito cenzūros atvejo ne todėl, kad Landsbergis būtų laikomas vienintele jos auka, bet informuodamas visuomenę, jog cenzūruojamas net faktiškasis atkurtos valstybės vadovas, – taigi cenzūra tapo neregėtai stipri.

Beje, nenoriu atrodyti kaip besiskundžiantis, bet panašiu būdu visai neseniai buvau cenzūruotas ir aš. Kuomet Arvydas Juozaitis paskelbė savo ketinimus kandidatuoti prezidento rinkimuose, daviau interviu apie Juozaičio apsisprendimą, ir žurnalistas, simpatiškas jaunas žmogus, puikiai atliko savo darbą, bet akivaizdžiai „aukštesnė valia“ nulėmė, kad iš interviu, kuriame grynai politologiniu požiūriu visapusiškai ir objektyviai pamėginau įvertinti kandidato A. Juozaičio pranašumus ir trūkumus, liko vos du sakiniai. O „politologu“ pristatyto ideologinio propagandininko pasisakymas buvo nepalyginamai ilgesnis; pagrindinė jo mintis buvo įtikinėti žiūrovą, kad Juozaitis greičiausiai nesurinks būtino skaičiaus parašų dalyvauti prezidento rinkimuose.

Taigi, gausėjant ir vis labiau aiškėjant cenzūros plitimą ir stiprėjimą žiniasklaidoje patvirtinantiems faktams, natūraliai kyla aikštėn ir „Respublikos“ ignoravimo klausimas.

– Gerbiamas profesoriau, ar neperdedate sakydamas, jog cenzūra tampa pavojinga valstybės egzistavimui?

– Tai sakydamas turiu galvoje paprastą faktą, kad vykstant milžiniškiems pokyčiams Europoje ir pasaulyje, Lietuvos visuomenė visiškai nėra apie juos informuojama arba jai pateikiamas visiškai iškreiptas ir klaidinantis įvykių vaizdas. Todėl nors tvyro ir stiprėja nuojautos, kad artėja didelių permainų ir sukrėtimų metas, esame visiškai nepasiruošę jo sutikti ir užklupus kokiems nors netikėtumams, būtume, vaizdžiai kalbant, akli tarsi kačiukai. Tipiškas pavyzdys, kad esame sąmoningai daromi tokiais kačiukais, yra tiesiog neįtikėtinas cenzūros koordinavimas, kai nė viena Lietuvos didžiosios žiniasklaidos priemonė, išskyrus vėlgi tą pačią „Respubliką“, nepaskelbė didžiulės reikšmės fakto, kad Estijos parlamentas atmetė masinę dvigubą pilietybę įtvirtinantį įstatymą. Akimirksniu prasivėrė cenzūros „nasrai“ ir, atrodytų, savarankiškos, nepriklausomos privačios žiniasklaidos priemonės, tarsi gavusios nematomą komandą, sutartinai nutylėjo šią naujieną.

Be jokios abejonės, šita žinia buvo palaikyta labai pavojinga: mes nuolatos orientuojamės į estus, laikydami juos europietiškumo, modernumo ir pažangos pavyzdžiu, o čia staiga paaiškėja, kad būdami atviri pasauliui ir iš tiesų labai dinamiški estai anaiptol nenori išnykti kaip tauta ir valstybė, todėl atmetė masinės dvigubos pilietybės projektą. Akivaizdu, problema iš tiesų yra labai rimta ir darosi vis aktualesnė.

– Turbūt naivu klausti, kam tarnauja šitokia cenzūra?

– Be jokios abejonės, viršnacionalinėms struktūroms, pirmiausia Briuselio viršūnėms, kurie nori Europos Sąjungą iš politinės tautų valstybių bendrijos galutinai paversti eurofederacija, vadinasi, globalaus ekonominio valdymo instrumentu. Praktiškai tai reikštų, kad dabartinė ES turėtų būti perkeista į darinį, kur nacionalinės valstybės netektų reikšmės, o transnacionalinės korporacijos be jokio politinio pasipriešinimo galėtų realizuoti grynai ekonominius savo interesus.

Šis projektas savo esme labai primena integracijos projektą, įgyvendintą Sovietų Sąjungoje, kai mes buvome paversti tik darbo jėgos ir kai kurių išteklių šaltiniu. Skirtumas nebent tas, kad dabar nacionaliniai tautų ir valstybių interesai yra paminami kur kas subtiliau ir nepastebimiau. Tačiau kiek toli nueita, liudija neseniai pasakyta Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministro kalba, kurioje jis išreiškė tai, kas Lietuvoje vis dar laikoma šventvagyste – jis pabrėžė, kad ES vis labiau darosi panaši į Sovietų Sąjungą, trukdydama Jungtinės Karalystės išstojimo iš ES procesui. Taip elgėsi M. Gorbačiovas po Kovo 11-osios skubiai priėmęs išstojimo iš Sovietų Sąjungos įstatymą, kurį tada vadinome Neišstojimo įstatymu.

– Bet negi toks svarbus Lietuvos žiniasklaidos objektyvumas JAV prezidento atžvilgiu?

– Mūsų žiniasklaidos pozicijos Donaldo Trampo atžvilgiu negalima vadinti kaip nors kitaip, nei Lietuvos nacionalinių interesų išdavyste. Vertinant griežtai politologiniu požiūriu, tai, kas vyksta Vakarų pasaulyje, yra pasaulinės neoliberalizmo sistemos krizės nulemta pertvarka; jos šauklys ir iniciatorius yra būtent D.Trampas, JAV prezidentas. Jo pasirinkta antiglobalistinė, pirmiausia, į nacionalinius JAV interesus orientuota politika, yra, be abejo, rakštis kosmopolistiniam globalistiniam elitui, todėl prasidėjo dar neregėta Trampo šmeižimo ir juodinimo kampanija. Lietuvoje buvo entuziastingai įsitraukta į šią kampaniją, pamirštant, kad D.Trampas vis dėlto yra prezidentas šalies, nuo kurios lemiamai priklauso Lietuvos saugumas ir išlikimo perspektyvos.

Noras įsiteikti šeimininkui, globalistiškai mąstančiam Briuselio, dalinai ir Vašingtono elitui, kuris jaučiasi pralaimėjęs, yra toks stiprus, kad Lietuvos žiniasklaida leidžia sau įžeidinėti prezidentą, nuo kurio sprendimo kritinėje situacijoje dideliu mastu priklausytų šalies likimas. Žinoma, žiniasklaidą ir jai komanduojančius politikus suprasti nėra sunku, nes jų padėtis iš tiesų kebli: pripažinti projekto, kuriam tiek metų buvo aklai tarnauta ir kuris žlunga tiesiog akyse, nesėkmę, reikštų iš esmės prisiimti ir politinę atsakomybę. Sąžiningai prisiėmus atsakomybę tektų nueiti ir nuo šį projektą, kalbant tiesmukai, „maitinusio lovio“. Čia vėlgi Lietuvos interesai aukojami tiek globalių struktūrų, tiek šias struktūras aptarnaujančių vietinių prisitaikėlių grynai savanaudiškiems interesams. Lietuvai tai be galo pavojinga.

– Bet, profesoriau, ar gali maža šalis atsilaikyti prieš viską šluojantį globalizmą?

– Kai kalbame apie globalizmą, sąmoningai kuriama painiava. Vienas dalykas yra globalizacija, kuri yra tam tikras pasaulio sanglaudos vyksmas dėl ekonominių, technologinių ir kt. priežasčių, ir visai kas kita yra globalizmas kaip politinis projektas, kurio tikslas yra įvesti naują pasaulio tvarką, likviduojant tautas ir nacionalines valstybes.

Šiandien atgyjanti nacionalinė savimonė ir nacionalinės valstybės visame pasaulyje nuo JAV iki Europos (ryškiausi pavyzdžiai – Lenkija ir Vengrija) yra politinės organizacijos formos ir kartu savivaldos įrankiai, kurie leidžia suvaldyti ir sušvelninti globalizmo, iš dalies net globalizacijos nešamus neigiamus padarinius pasaulio tautoms. Galiausiai jos yra pagrindas, kuriuo remiantis ir įmanoma sukurti naują pasaulio tvarką, kuri neišvengiamai privalo atsirasti žlugus pasaulinei neoliberalizmo sistemai. Priešingu atveju, lauktų visiška geopolitinė sumaištis ir katastrofa, prilygstanti gamtos stichijai, kurios suvaldyti negali jokia žmogaus jėga.

Tad jeigu skiriame globalizaciją, kaip iš dalies natūralų ir neišvengiamą technologinį ir ekonominį procesą, nuo globalizmo, kaip politinio viso pasaulio užvaldymo projekto, kuris yra ne kas kita, o pradedanti išsikvėpti griaunamoji neoliberalistinė laisvosios rinkos ir demokratinės globalizacijos revoliucija, tai akivaizdu, kad šiam projektui ne tik galima, bet ir įmanoma pasipriešinti. Reikia labiau pasitikėti savimi ir elgtis ryžtingai. Mes, lietuviai, jau esamę įrodę, kad tai įmanoma.