G. Zabiela: Žmogui, neturinčiam šaknų, nežinančiam savo valstybės istorijos – lengviau atsiskirti

Buvo ankstyvas rytas. Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto docentas mokslų daktaras, piliakalnių tyrinėtojas Gintautas Zabiela vienas sėdėjo viršūnėje ir kažką stropiai tikrino. Atkastas pirmas plotelis. Archeologas džiaugiasi, jog vietovė, matyt, nebuvo ariama, tai liudija stora velėna. Atsivėrė akmenų grindinys. Per pirmas kasinėjimų dienas surastas smeigtukas, kabučio, karolių elementų, ornamentuotos keramikos, kitų daiktų. Jie gali būti iš XIII amžiaus, tačiau dar teks tikrinti.

Archeologas G. Zabiela ant Kudinų piliakalnio ieško atsakymo, kur vyko Saulės mūšis. Iki šiol su Šiauliais siejamas mūšis „mėtomas“ iš vienos vietos į kitą ir nežinia, kur statyti atminimo akmenį. Jeigu pavyktų rasti įrodymų, kad Kudinų piliakalnis, dar vadinamas Šiaulės kalnu, gyvavo XIII amžiuje, Saulės mūšio vietos reikėtų ieškoti netoliese.  

G. Zabiela sako, kad piliakalniai apgynė valstybę ir yra lobis tautos istorijai. Jie atskleistų dar daugiau, jeigu dėmesys nebūtų tik proginis.

Saulė – Šiauliai ar Šiaulė?

Kudinų piliakalnį (Šiaulės kalną) galima pasiekti einant taku apie kilometrą nuo Šiaulės žemės apžvalgos bokšto arba važiuojant keliu Šiaulėnai – Lenartuva: Viliošiuose, už 100 m įvažiavus į mišką, reikia pasukti į kairę. Miško keliuku taip pat teks įveikti apie kilometrą.
Pėsčiomis pasiekę miškų paslėptą piliakalnį pamatėme įspūdingą vaizdą: statūs aukšti šlaitai, kalvelė viršūnėje, paženklinta kryžiumi. Kalnas prižiūrimas, nupjauta žolė, padaryti laiptai.

„Tai nėra tipinis piliakalnis, nes viršuje, kur turėtų būti lygu, yra supilta kalva. Palyginti su kraštais, net trijų metrų aukštis, – pasakoja archeologas. – Nebūdingas kultūrinis sluoksnis – akmenų iškasame beveik tiek pat, kiek žemės.“

Pasakojama, kad čia stovėjusi pilis su miestu. Jį užpustęs smėlis. Mieste buvusi varpinė, bažnyčia, kurios varpus gaudžiant galima išgirsti priglaudus ausį prie piliakalnio.Dar pasakojama, kad netoliese prasivėrusi žemė prarijo priešo kariuomenę. Galbūt kariavusią Saulės mūšyje?

„Atskaitos taškas visada yra Saulė (Soule). Viena iš hipotezių, kad Saulė yra ne Šiauliai, o Šiaulėnai, – sako G. Zabiela. – Bet dabartiniai Šiaulėnai žinomi tik nuo XVI amžiaus, tapatinti su jais negalima. O Šiaulės kalnas – labai perspektyvi vieta, bet archeologiškai netyrinėta.

Buvo tikrinta kita hipotezė, kad mūšis galėjo vykti Ilguočiuose, bet nepasitvirtino. Gal sunku įrodyti, nes ten praėjusi melioracija.„

Kad Kudinų vietovė gyva žmonių atmintyje, liudija daugybė legendų apie piliakalnį. O ant viršūnės pastatytas kryžius primena Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus lankymąsi šioje vietoje.
„Vyskupai paprastai ant piliakalnių nesilankydavo, o čia lankėsi“, – stebisi archeologas.

Didžiuliai tautos lobiai neištirti

– Ką tikitės čia atrasti? 

– Prognozės yra sudėtinga dalykas, – šypsosi archeologas G. Zabiela ir pripažįsta, kad atradimo džiaugsmas būna didesnis, kai per daug neprognozuoji. – Aišku, geriausia būtų rasti ginklų, nes jie liudija, ar įtvirtinimas dalyvavo kariniuose veiksmuose, ar ne.

Jeigu rastume įrodymų, kad vietovė gyvavo XIII amžiuje, Šiaulės piliakalnį galima būtų laikyti vieta, kuri minima kaip Saulė.

Istorikai nesutaria, nes rašyta senąja vokiečių kalba, ar link Saulės ar nuo Saulės ėjo Livonijos ordinas.

Galima taikyti abu variantus ir žiūrėti, kur atsidurtume. Pelkių ir upelių šiose apylinkėse yra ne vienas. Taigi, atsiranda rimtas atskaitos taškas.

– Nebaigtą monumentą Saulės mūšiui iš Jauniūnų, Joniškio rajone tektų nugriauti ar perkelti kitur?

– Kol kas nėra kur. Man labiausiai gaila, kad Jauniūnuose buvo pradėta statyti ir užmesta, neišsiaiškinus visko iki galo. Būtų užtekę akmens su užrašu, o rengiant monumentą, reikia surasti argumentų. Juk galėjo ir Šiaulių centre pastatyti akmenį, nes miestas savo pradžią sieja su 1236 metais.

– Saulės mūšis – vienas svarbiausių Lietuvos teritorijoje vykusių mūšių. Svarbus ne tik mūsų kraštui – Livonijos ordinas sužlugo kaip politinė jėga. Kodėl iki šiol nėra surasta mūšio vieta?

– Pas mus dėmesys atsiranda minint tam tikrus jubiliejus. Arba neatsiranda.
Maniau, kad atsiras dėmesys Lietuvos istorijai švenčiant valstybės 100-metį, bet dabar didžiausias dėmesys yra parašyti, kad Lietuvai – 100 metų ant firminių blankų. O veiksmų neįvyko.

Tas pats ir su Saulės mūšiu – seniai buvo galima patikrinti žinomas vietas, tyrimai nėra nei sudėtingi, nei brangūs. Šiuos tyrinėjimus ant Kudinų piliakalnio finansuoja Radviliškio rajono savivaldybė.

Seniausias palikimas

– Minėjote, kad iš maždaug 925 dabar žinomų piliakalnių tik apie 260 yra nors šiek tiek tyrinėti. Kokia piliakalnių reikšmė valstybei, tautai?

– Jeigu nebūtų piliakalnių viduramžių istorijoje, tai gal nebūtų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Piliakalniai, ant jų stovėjusios pilys atsilaikė prieš ordinus. Prūsų ar latvių pilys buvo užimtos ir kraštai tapo priklausomi nuo ordino, toks likimas buvo numatytas ir Lietuvai.

Piliakalniai yra baltiškos kultūros palikimas, tai – seniausias mūsų palikimas. Mes nemokame statyti istorijos paminklų, o piliakalnis – pats yra paminklas, autentiška vieta.

Geriausiu atveju, Lietuvoje tyrinėtas tik kas trečias piliakalnis, nors tyrimai trunka antrą šimtą metų. Tai nėra greiti tyrimai, neintensyvūs, ypač dabar. Anksčiau tyrimus finansavo Mokslų akademija, dabar liko kažkokie projektai. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje daromas tarptautinis mokslas tose srityse, kurios mums turi būti svarbiausios – humanitariniuose moksluose. Archeologija yra greta tokių.

Jeigu mes neieškome ryšių tarp mūsų ir, velnias žino, kokių šalių, tai tas projektas nefinansuojamas – nėra tarptautinio elemento! Įvykusi akivaizdi humanitarinių ir socialinių mokslų degradacija. O piliakalnių tyrimai yra labai žemo lygio palyginti su tuo, ką mes turime.

– Nesijaučiate vienišas, stovėdamas čia, ant piliakalnio?

– Gal ne? Mokslas nėra kova, tai – įrodymų rinkimas. Jeigu aš būčiau biurokratas, gal atrodyčiau kaip vienišas kovotojas.

Lietuviams piliakalniai turi tam tikrą aurą, nenoriu pasakyti – šventą, bet labai svarbią. Tyrinėjimuose visada padeda talkininkai. Kai darėme Lietuvos piliakalnių atlasą, apvažiavome visus piliakalnius ir niekur žmonės neatsisakė padėti, mesdavo savo darbus. O kai darėme karinių įtvirtinimų atlasą, niekas apie juos negalėjo papasakoti. Piliakalniai – dar senesni gynybiniai įtvirtinimai, bet apie juos žmonės pasakoja padavimus. Istorinė atmintis išsaugota.

Be istorijos – be šaknų

– Valstybės 100-metis tarsi gera proga atrasti atsakymus į tautos istorijai svarbius klausimus?

– Ko gero, Lietuvą prarijo globalizacijos vėžys… Iš aukščiausių šalies pareigūnų tenka išgirsti: istoriją palikite istorijai. Palaukite, ką tai reiškia? Seneliai, tėvai, tauta– mes visi iš ten. Kiek valstybė gali remti turtingą Ameriką gydytojais, juk geriausi išvažiuoja! Ne tas akcentuojama. Lietuva nėra blogiausiai gyvenanti Europos šalis. Pagal ekonominę logiką iš Rumunijos turėjo visi pabėgti, bet taip neįvyko. Čekija nėra geriausiai ekonomiškai gyvenanti šalis, bet iš jos beveik niekas neišvažiuoja.

– Manote, kad žmogui, neturinčiam šaknų – nežinančiam savo valstybės istorijos – lengviau atsiskirti?

– Taip. Jeigu valstybė savęs nepozicionuoja kaip nacionalinė valstybė…

Mokslo srityje mes negalime padaryti projekto tyrinėti savo šalį, nes turime ieškoti bendrybių, tarkim, tarp portugalų ir Lietuvos. Todėl geriausias potencialas išvažiuoja, nes čia jo nevertina. Paskui džiaugiasi: optimizavome – mokyklos neliko, sujungiame dvi į vieną.

Tautiškumas ypač svarbus globaliame pasaulyje. Net jeigu valstybė būtų stipri, kažkas nutekėtų. Bet kai švilpiama į tą pačią dūdą, tai ir turime rezultatą. Nesunku apskaičiuoti, kas laukia: jeigu tendencijos išliks tokios pat – 200 metų Lietuva nebešvęs.

Atrodo, žmonių mažėja, bet skurdas didėja. Tai kur dingsta pinigai? Pastatė Varėna tualetą už astronominę sumą, gal ta suma sudaro žymią dalį lėšų, kurias valstybė skiria finansuoti humanitarams per metus?

– Ką daryti, kad įvyktų pokyčiai?

– Kol valdžioje neatsiras patriotiškai nusiteikęs žmogus, tendencijos tokios ir išliks. Keistai skamba, bet per 30 metų tokių vadovų neatsirado.

– Bet kai kurie stato baltų arenas, įamžina baltų dievus, pila savus piliakalnius, vadinasi patriotais…

– Čia forma. O turinys? Reklama, pakuotė graži, o išpakavus – XXI amžiaus tendencijos. Kas anksčiau galėjo pagalvoti apie „fake news“ (netikras naujienas)? Vyksta virtualūs globalizacijos karai už žmonių protus.

Amžinos vertybės nepasikeis, bet tie, kurie jomis gyvena, įstumti į kampą.

– Sakote, kad ir istorijos studentų nelieka, o baigusieji talentai išvažiuoja dirbti kitus darbus. Kam paliksite neatskleistas piliakalnių paslaptis?

– Gali būti, kad niekas ir neperims… Žlugo tokia civilizacija kaip Romos imperija. Jeigu ji būtų gyvavusi iki dabar, ko gero, mes keliautume į planetas, Marsas būtų kolonizuotas, nes prieš du tūkstančius metų buvo tokių pasiekimų! Dabar mes tyrinėjame šios civilizacijos liekanas.

Jeigu neigiamų tendencijų nesuvaldysime, žlugsime. Už valstybę skaudu.

– Ir tada istorija iš tiesų liks istorijai…

– Taip, istorija liks istorijai.
Mes jau turėjome tokį laikotarpį – Abiejų Tautų Respubliką. Dėl visiškai netinkamo vadovavimo žlugo valstybė. Ne dėl to, kad ją užkariavo kažkokia nenugalima jėga, ji žlugo dėl vidinių priežasčių.