Valstybinė kultūros paveldo komisija, minėdama Europos kultūros paveldo metus, kartu su Seimo kultūros komiteto nariu Robertu Šarknicku ir Kultūros paveldo departamento atstovais apžiūrėjo pritaikytus ar planuojamus pritaikyti kultūros paveldo objektus, esančius Aukštadvaryje, Stakliškėse, Jiezne ir Marijampolėje. Susitikimuose su kultūros paveldo objektų savininkais, valdytojais bei Marijampolės, Prienų r. ir Trakų r. savivaldybių atstovais pastebėta, jog paveldas gali išlikti gyvybingas ir būti prikeltas naujam gyvenimui, kai yra reikalingas įvairioms vietos bendruomenių grupėms ir yra įprasminamas jiems svarbiomis vertėmis.
Seniausias Lietuvoje, vis dar veikiantis Marijampolės cukraus fabrikas Paveldo komisijos vizito metu buvo įvardintas kaip sėkmingas paveldo tvarkymo ir naudojimo pavyzdys. Nors tik nuo rugsėjo iki gruodžio mėnesio jame vyksta cukraus gamyba, fabrikas išlieka gyvybingas ir kitais laikotarpiais. Entuziastingo fabriko atstovo Giedriaus Šlekio teigimu, įkurtame muziejuje vyksta šventinės fotosesijos, organizuojami koncertai, pastatai pritaikyti edukacinei ir kūrybinei veiklai, į kurią vis labiau įsijungia šeimos ir menininkai.
Dažnu atveju siekį sutvarkyti ir pritaikyti nykstančius kultūros paveldo objektus lemia ir emocinis valdytojų santykis su statinių istorija. Jiezno dvaro rūmai Abiejų Tautų Respublikoje garsėję didingumu, prabangiu barokinio interjero puošnumu 1837 m. gaisro metu sudegė ir pradėjo nykti. Šiuo metu yra išlikę tik keli buvusio komplekso pastatai ir jų fragmentai, priklausantys skirtingiems savininkams. Buvusio dvaro kumetyno pastato, smarkiai nukentėjusio nuo gaisro, savininkas Antanas Lėckas visus reikalingus kultūros paveldo tyrimus atliko savo lėšomis ir planuoja tolesnius darbus. Kitas Jiezno dvaro komplekso statinys – ūkinis pastatas – atsidavusio savininko ir kultūros paveldo puoselėtojo Vytauto Guso pastangomis yra pritaikomas Pacų muziejui, siekiant atgaivinti istorinę sąmonę, menančią Pacų giminę.
Emocinis santykis su vietos istorija ir siekis ją atgaivinti atsiskleidė lankantis ant Aukštadvario piliakalnio. Anot Aukštadvario regioninio parko direkcijos vyriausiosios kultūrologės Ritos Balsevičiūtės, tarpukariu ir dar iki Pirmojo pasaulinio karo čia visada buvo daugiakonfesinis vietos bendruomenių susitelkimo centras – ant piliakalnio rinkdavosi katalikai, žydai, totoriai, ką reikėtų atgaivinti ir šiomis dienomis. Visgi R. Balsevičiūtė pastebėjo, kad norint toliau tvarkyti piliakalnį, susiduriama su riboženklių nebuvimo objekte problema – dėl to sudėtinga nustatyti ribas ir tinkamai prižiūrėti piliakalnį.
Visgi pastebėta, jog nebelikus suinteresuotos bendruomenės, objektai gali būti pritaikyti kitai, globaliu mastu aktualiai funkcijai ir yra sėkmingos priežiūros bei bendradarbiavimo pavyzdžiai. Buvusioje Marijampolės sinagogoje 2014 m. įsikūrė Beatričės Kleizaitės-Vasaris meno galerija, kurioje eksponuojama bene didžiausia išeivijos dailininkų kūrinių kolekcija. Galerija garsėja taip pat kitų šalių menininkų kūriniais ir, anot galerijos kultūrinių renginių organizatorės Ninos Fiodorovos, sinagogoje veikianti Marijampolės meno šerdis jau sulaukė lankytojų iš visų pasaulio šalių, o šiais – Marijampolės kaip Lietuvos kultūros sostinės metais – čia planuojama nemažai įvairių parodų.
Stakliškių žydų senosios kapinės – vienas gerųjų pavyzdžių, kaip gali būti tvarkomi žydų kapai, kai miestelyje jau nebeliko žydų bendruomenės. 2016 m. 11 studentų iš JAV grupė Stakliškėse sutvarkė kapinių teritoriją, nuvalė antkapinius paminklus, pakeitė senąją medinę kapinių tvorą nauja metaline, iškėlė ir pastatė nemažai paminklinių akmenų, tarp jų ir E. Rabinovičiaus, kuris 1907-1908 m. Stakliškėse įkūrė alaus bravorą su salyklo džiovinimo bokštu (2014 m. salyklo bokštas restauruotas ir pritaikytas turizmo reikmėms). Tvarkant kapines artimai bendradarbiauta ir su Stakliškių seniūnijos, gimnazijos darbuotojais ir mokiniais. Iki šiol seniūnija nuolat prižiūri senąsias kapines, jas šienauja – glaudus bendradarbiavimas duoda itin teigiamų rezultatų.
Marijampolės karinio miestelio istorinių pastatų priežiūra sveikintina autentiškumo išlaikymu – išsaugotas XIX a. pab. unikalių medinių konstrukcijų maniežo pastatas, remontuojant kareivines atrasti carinio ir tarpukario laikotarpių ant sienų tapytų paveikslų fragmentai restauruoti, o patalpos pradėtos naudoti Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono, įkurtas muziejus.
Susitikimuose su kultūros paveldo puoselėtojais Paveldo komisijos nariai akcentavo, jog ne mažiau svarbus kultūros paveldo išsaugojimui yra ir savivaldos, ir valdytojų skiriamas finansavimas. Marijampolės savivaldybė jau kelerius metus pirmauja pagal skiriamas lėšas kultūros vertybėms, lyginant su kaimyninėmis savivaldybėmis. Nuo 2015 m. Marijampolės savivaldybės skiriamos lėšos išaugo dvigubai, pagirtinos pastangos ir dėmesys ne tik aplankytoms kultūros vertybėms, bet ir visam miestui, kas turėtų būti sektinu pavyzdžiu ir kitoms savivaldos institucijoms.
XXI a. paveldosaugos moto, įvardijantis vietos bendruomenes kaip kultūros paveldo šerdį bei pabrėžiantis joms aktualių paveldo verčių aktualizavimą ir bendradarbiavimą, atsiskleidė apžiūrėjus visus tvarkomus ar pritaikytus kultūros paveldo objektus. Atsižvelgdama į moderniausias paveldosauginės minties sroves, susitikime su Marijampolės savivaldybės mere Irena Lunskiene ir kitais savivaldybės atstovais Paveldo komisijos pirmininkė Evelina Karalevičienė palinkėjo bendradarbiauti su visuomene jau nuo pirmųjų kultūros paveldo pritaikymo ar transformacijos etapų, kas lemtų dar sklandesnę kultūros paveldo apsaugą.
