Lapkričio 15–16 d., Lietuvoje, vyko Valstybinės kultūros paveldo komisijos ir Europos Tarybos, bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komitetu ir Kultūros ministerija, rengtas tarptautinis susirinkimas – „Faro konvencijos principai ir urbanistinio paveldo apsauga“. Susirinkimo metu pabrėžta, kad Kultūros paveldo vertės pagrindų visuomenei (Faro) konvencija suteikia platformą paveldo vadybai, kuri padeda įtraukti bendruomenes į sprendimų priėmimą paveldosaugoje bei nustato gaires, kaip reikėtų bendradarbiauti visoms suinteresuotoms šalims siekiant konstruktyvaus dialogo.
Renginio metu, gerąja patirtimi ir įžvalgomis dalinosi Europos Tarybos ekspertai, konvenciją jau pasirašiusios ir ratifikavusios šalys (Suomija, Austrija, Vengrija, Latvija, Portugalija, Serbija) bei valstybės, dar tik besidominčios dokumento principais (Estija, Islandija, Olandija, Lenkija), tarp kurių yra ir Lietuva.
Suomijos, kuri neseniai pasirašė Faro konvenciją ir dirba ties konvencijos taikymu, atstovė Ula Samela (Ulla Samela) teigė, kad šiuo metu Suomijos paveldo vadyboje vyksta daug teigiamų pokyčių, stengiamasi labiau bendradarbiauti su visuomene, supažindinti ją su konvencijos principais, o institucijos imasi tarpininko vaidmens tarp paveldo išsaugojimo ir visuomenės poreikių. Suomijoje vis dažniau rengiamos diskusijos su piliečiais siekiant supažindinti juos vykstančiais paveldosaugos procesais ir į juos įtraukti visus visuomenės sluoksnius, vykdoma įvairi veikla (gyventojų internetinės apklausos, individualūs pokalbiai, informacijos viešinimas socialiniuose tinkluose).
Visgi, sunkiausia priimti sprendimus dėl disonuojančio paveldo, kuris yra konfliktiškas pats savo esme. Kaip teigė Europos Tarybos ekspertas Džonas Patrikas Lyčas (John Patrick Leech), kalbėdamas apie Italijos totalitarinio-fašistinio laikotarpio statinius, šiuo atveju atsiranda takoskyra tarp praeities ir dabarties – šio tipo istorinis palikimas netenka tęstinumo ir atsiduria nepageidaujamo paveldo padėtyje. Lietuvoje, dažnai tokiu palikimu yra įvardijami sovietinio laikotarpio objektai ir vietovės, kurie mena okupaciją. Lietuvai Europos Tarybos ekspertai siūlė kitaip pažvelgti į sovietinį palikimą, priimti jį kaip bendrą Europos paveldą ir tuo pačiu geriau suprasti savo šalies istoriją.
Fiziniai bei nematerialūs okupacinių laikotarpių liudininkai, tautinių mažumų praeities pėdsakai šiandien kelia rimtus iššūkius Lietuvos paveldosaugai, kuriai tenka laviruoti tarp profesinių, akademinių principų, visuomenės bei politinių jėgų. Lietuvoje gausu skirtingų interpretacijų apie tokį palikimą, o Faro konvencija, akcentuodama kitokį požiūrį į paveldą, siūlo įrankius sprendimų priėmimui gerbiant skirtingus pasakojimus.
Džiugina, kad Lietuva žengia demokratiškesnės paveldosaugos keliu ir lapkričio 14 d., Seimo nariai pritarė rezoliucijai, kurioje paraginta priimti Faro konvenciją ir pradėti taikyti jos principus kuo greičiau. Pripažinta, kad dokumento pasirašymas tėra tik pirmas žingsnis, o svarbiausias ir atsakingiausias darbas – konvencijos nuostatų įgyvendinimas bei veiksmų plano ir strategijos sukūrimas.
Kaip teigė Europos Tarybos ekspertas Demiras Hakanas (Demir Hakan), pritaikant konvencijos principus praktikoje svarbiausia yra visų suinteresuotų šalių aktyvus įsitraukimas visais lygiais ir bendradarbiavimas, institucijų parama bendruomenėms, konsultacijos, gyventojų sąmoningumo kėlimas, glaudus bendradarbiavimas tarp viešojo sektoriaus ir pilietinės visuomenės bei gerosios patirties dalinimasis su užsienio šalimis. Akcentuota, kad Faro konvencijos ratifikavimas beatodairiškai reikalauja tarpusavio komunikacijos įpročių keitimo ir naujos platformos dialogui sukūrimo.
Forumo metu pastebėta, kad norint sėkmingai įgyvendinti Faro konvenciją yra reikalingi pokyčiai ne tik paveldo vadyboje ir tarpusavio komunikacijoje, tačiau ir gilesnės, integruotos žinios apie paveldą. Siekiant tvarios plėtros urbanistinio paveldo vietovėse yra svarbu miestą suvokti holistiškai – t. y. įsisamoninti visus jo sudėtinius elementus.
Urbanistinę erdvę sudaro tiek materialus (paminklai, architektūra, urbanistinė struktūra), tiek nematerialus paveldas (savotiškas gyvenimo būdas, skirtingi identitetai, miesto semantika, skirtingi arba net disonuojantys pasakojimai apie paveldą ir t. t.). Darni socialinė ir ekonominė plėtra, paveldą traktuojant kaip žmonių gyvenimo kokybės gerinimo faktorių, yra įmanoma tik gerbiant visus šiuos sudėtinius komponentus ir vystant visų suinteresuotų šalių dialogą.
Siekiant darnios plėtros kultūros paveldo vietovėse taip pat yra labai svarbu paskirstyti prioritetus taip, kad pirmiausia būtų gerbiamas viešasis interesas, o sprendimai priimami atsižvelgiant į visų suinteresuotų šalių poreikius. Kaip teigė Latvijos atstovė Sabina Branta (Sabine Branta), Faro konvencijos pasirašymas padėjo išsaugoti ne vieną itin svarbią Latvijos kultūros vertybę nuo žalojimo. Konvencijos dėka, Rygos istorinis centras – pasaulio paveldo vietovė – buvo apsaugotas nuo aukštybinių pastatų intervencijos. Lietuvai, Faro konvencijos pasirašymas yra svarbus būtent tuo, jog ją įgyvendinus būtų užtikrintas visuomenės balsas ir prioritetų paskirstymas urbanistinio paveldo vietovėse darnios plėtros principų ir bendradarbiavimo visais lygiais pagrindu.
Paveldo komisijos narė Andrijana Filinaitė po susirinkimo teigė, jog „Lietuvai Faro konvencijos ratifikavimas ir įgyvendinimas yra svarbus ne tik dėl visuomenės dalyvavimo kultūros paveldo apsaugos procese, bet ir dėl esminės paveldo reikšmės suvokimo didinimo. Faro konvencijos esmė – žmonės, vietos ir tų vietų bei su jomis susijusių žmonių istorijos. Konvencijos nuostatos įtvirtina neatsiejamą piliečių teisę (kartu – ir atsakomybę) į paveldą. Vilniuje vykusio tarptautinio forumo metu mes turėjome galimybę diskutuoti apie jau esamas priemones ir ateities perspektyvas konvencijos įgyvendinimui. Dviejų dienų forumą užbaigėme apskritojo stalo diskusija, kurioje aptarėme Faro konvencijos principų įgyvendinimą Lietuvoje, ratifikavimo naudą, konstruktyvaus dialogo tarp skirtingų interesų šalių galimybes ir veiksnius, kurie daro įtaką konvencijos įgyvendinimui“.
Anot Paveldo komisijos primininkės Evelinos Karalevičienės, „Faro konvencija – tai odė demokratijai, tai mūsų tarpusavio dialogas, tai mūsų dėmesys kiekvienam žmogui ir kiekvienai kultūros vertybei. Paveldo komisija jau yra pateikusi ekspertinį siūlymą Seimui, Vyriausybei ir Prezidentui dėl Lietuvos prisijungimo prie Faro konvencijos būtinumo, tačiau jau ir dabar galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje vis labiau jaučiama Faro dvasia tarp aktyvių vietos bendruomenių. Visi ženklai rodo, kad mūsų šalis pasirašys Faro konvenciją, tačiau dabar viskas priklauso nuo Kultūros ministerijos, kuri turi paruošti reikiamus dokumentus. Visgi pasirašymas tėra tik pirmas žingsnis, po kurio laukia atsakingas darbas, ieškant būdų, kaip pritaikyti Faro konvenciją praktikoje, bet mes tai padarysime“.
Konferencijos „Faro konvencijos principai ir urbanistinio paveldo apsauga“ vaizdo įrašas:
mūsų paveldosauga-viskas galima tik saugot ne
Ar leis ir patiems paveldo objektams demokratiškai savo nuomonę pareikšti?
Veikiau žingsnis po žingsnio neliks kliūčių pertvarkyti Misionierių kalvų nei paties Gedimino kalno…