Kviečia XIX Rasos šventė Verkių parke

Birželio 22 d., penktadienį, 18.30 val. Verkių parke vėl vyks Rasos šventė. Jau devynioliktą vidurvasarį, kai gamta ir žolynai, javai kupėja, rasoja, Lietuvių etninės kultūros draugija kviečia švęsti pačią sakraliausią lietuvių kalendorinę šventę, trumpiausios nakties, Saulės grąžos šventę.

Rasos, Kupolinės turi gilias tradicijas. Šventėje didelis dėmesys skiriamas žolynams,  saulei,  ugniai ir vandeniui. Šiuo metu žolynai ir visa augalija turi daugiausia gyvybinių galių, o vaistažolės – gydomųjų savybių.

Kasmet vis sugrįžtame prie seniausių ištakų, siekdami suvokti šventės prigimtį, vis labiau priartėti prie jos sakralumo paslapties. Senovėje ypač daug apeigų buvo atliekama laukuose rugių rasojimo, žydėjimo laikotarpiu. Rugių žydėjimui buvo suteikta religinė reikšmė, nes vaisiaus radimąsi žemdirbys suvokė kaip išskirtinės svarbos sakralų virsmą. Senosiose Europos kultūrose buvo atliekami religiniai ritualai javų sėjai, vegetacijai, derliaus nuėmimui. Rasa buvo vaizduojama kaip antgamtinė būtybė, apdainuojama kaip vaikštanti po laukus, o naktį ji atgaivina karščio nuvargintus augalus. Kuo didesnė rasa buvo Rasos šventės rytą, tuo geresnio derliaus tikėtasi.

Šventės ryšį su augalija patvirtina ir kitas jos pavadinimas – Kupolės arba Kupolinės  rašytiniuose šaltiniuose minimos jau 13 a. Tuo metu augalai kupėja – gerai auga, veši, virsta iš dirvos. Laukų lankymas, apėjimas, apeiginiai šokiai, sutartinių giedojimas, aukojimai atsispindi mūsų dainose, tautosakoje, Šie veiksmai sietini  su „Kupolinių religinės prigimties apeigomis, kurios paskirtis – palaikyti ir stimuliuoti jų kerojimą, grūdo formavimąsi, taip pat apsaugoti, sakralizuoti javus, ritualais bendraujant su juos globojančiomis dievybėmis“ (prof. L. Klimka). Lietuvių mitologijoje Žemyna – ne tik žemės, bet ir vegetacijos deivė, javų globėja.

Merginos eidavo kupoliauti, pinti vainikų. Kupoliavimo paprotys yra labai senos kilmės, minimas jau Ipatijaus metraštyje (1262). Vainikai turėjo gilią prasmę, su jais spėdavo ateitį: puošdavo galvas, namus, mesdavo į šakotą kartį ar obelį, plukdydavo vandeniu, nakčiai dėdavo po pagalve. Merginos prisirinkdavo devyneriopų žolynų (kupolių), nieko nekalbėdamos nupindavo vainikus ir mesdavo per galvą į beržą, gluosnį ar obelį. Iš kelinto metimo vainikas įkrisdavo į medį, po tiek metų tikėdavosi ištekėti.  Kaimo gale, šventvietėse po ąžuolais buvo paprotys iškelti aukštas kartis ant kurių viršaus pririšdavo įvairiausių javų, žolynų kuokštą. Aplink Kupolę  šokdavo, dainuodavo, dėkodavo dievams už gerą derlių, sveikatą, pastogę. Švenčionių rajone užrašytoje  kupoliavimo dainoje Kupolė apdainuojama kaip stebuklingas žolynas su trimis šakomis, kurių viena žydinti kaip Saulė teka, kita – kaip Mėnulis rieda, trečia – kaip žvaigždelė žiba.

Prie apeiginio laužo šokdavo, šokinėdavo per ugnį, linksmindavosi iki saulės patekėjimo. Pasak M. Valančiaus, Kartenos apylinkėse ir kitose Žemaitijos vietose dar apie 1815 metus, rinkdavosi jaunimas prie degančių laužų su kanklėmis, smuikais. Vieni grieždavo, kiti šokdavo aplink ugnį plodami rankomis ir dainuodami iki gaidžiams pragystant. Jaunimas šokdamas dainuodavo apeigines dainas, kuriomis garbindavo Saulę, Mėnulį, augalus, javų laukus.

Visuose tuose papročiuose, kurių dauguma išliko iki mūsų dienų, atsispindi senovės lietuvių, aisčių genčių filosofija, artimas ryšys su gamta. Rasos – Kupolės viena ryškiausių ir svarbiausių metų ciklo švenčių.  Ši šventė buvo atgaivinta 1967 metais Kernavėje, kurią  surengė Vilniaus universiteto Indijos bičiulių draugija, ramuviečiai, žygeiviai, senosios kultūros mylėtojai.

Rasos šventėje Verkių parke bus siekiama atskleisti senąją šventės prasmę, joje glūdinčią šventybę, kurią kiekvienas pajaučiame savaip. Nuo 19 val. vakaro bus kupoliaujama, pinami vainikai, buriamasi iš žolynų, vaišinamasi vaistažolių arbata, šokami kupolinių rateliai, giedamos sutartinės, vyks ugnies apeigos prie Lizdeikos aukuro, dainomis bus palydėta vakaro saulė,  šokama prie laužo, leidžiami vainikai Nerimi, prausiamasi ryto rasoje ir pasitinkama tekanti saulė. Bus atlikta žolynų vainikų apeiga skirta valstybės 100-mečio metams.  

Meninę apeiginę programą atliks žinomi Vilniaus miesto folkloro ansambliai: „Jorė“, „Laukis“, „Nalšia“, „Poringės“, „Radasta“, „Varangė“, „Kūlgrinda“, „Raskila“, „Griežikai“, Lydos lietuvių kapela „Rūta“, tradiciniai muzikantai. Veiks žolynų turgelis, dalyvaus Botanikos instituto vaistažolių žinovės, būrėjos iš žolynų. Pasipuoškite vainikais, susiskinkite devynių žolynų Kupolę, pasiimkite lauknešėlį ir su šeimomis, draugais atvykite į liepomis kvepiantį Verkių parką.

ŠVENTĖS DIENOTVARKĖ

18.30-19.30 Kupoliavimas, vainikų pynimas, vaistažolių turgelis;

19.30 Pasveikinimas, apeiginis vartų apėjimas;

19.45 Kupolinių rateliai, būrimai iš žolynų;

20.30 Ugnies apeigos prie Lizdeikos aukuro, sutartinių giedojimas;

21.00 Vakaro Saulės palydėjimas dainomis, medžių pagerbimas;

21.40 Šventinio laužo, stebulės uždegimas, šokiai, dainos, suneštinės vaišės,

vaistažolių arbatos gėrimas, Jonų pagerbimas;

23.30 Eitynės su fakelais prie Neries, vainikų plukdymas;

Iki saulės patekėjimo: paparčio žiedo ieškojimas, šokinėjimas per ugnį, maudynės, medžių, javų lankymas, ritualinis prausimasis ryto rasa, tekančios Saulės pasitikimas ir pagerbimas dainomis.