V. Rubavičius. Ar NSGK išvados išvaduos „užvaldytą valstybę“?

Mūsų valstybėje jau senokai įprasta skandalingų burbulų pūtimo politika. Esama įvairių skandalų lygių, visų jų paprasta akimi neįžiūrėsi, tačiau aukščiausiu lygiu vykstančiuose dalyvauja visi pagrindiniai mūsų valstybės vadovų ir institucijų „kabinetai“. Skandalų skandalėlių būta daugybės, tačiau vienos pamokos mūsų politikai taip ir neišmoko – aukštojo lygmens skandalai įtraukia labai daug įtakingų žmonių bei institucijų ir įgauna savo logiką, kurios neįmanoma numanyti. Kitaip tariant, neįmanoma apskaičiuoti visų vieno ar kito institucijos veiksmo pasekmių.

Paskelbtas politinės korupcijos byloje figūruojančio buvusio liberalų lyderio Eligijaus Masiulio susirašinėjimas su Prezidente Dalia Grybauskaite. Kai kas už tokį akibrokštą panūdo gerokai pamokyti buvusį lyderį ir jo „bendrininkus“ – nutekino žiniasklaidai Valstybės saugumo departamento surinktus duomenis apie korporacijos „MG Baltic“ ir jos vadovų šešėlinę veiklą. Iš tų duomenų ėmė ryškėti baisūs dalykai – žiniasklaidoje skelbiama išvada, kad gerą dešimtmetį Lietuva buvusi užvaldyta ar beveik užvaldyta vienos verslo grupės. Įdomu tai, kad net trys premjerai nė nemirktelėję viešai aiškina, esą nieko apie tokį užvaldymą negirdėję ir jokių duomenų apie tuos tamsiuosius veikėjus nebuvo matę.

Į skandalą įjungtas ir Vytauto Bako vadovaujamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, kuriam pavesta ištirti „valstybės užvaldymo bylą“ ir pateikti išvadas. Publika, sulaikiusi kvapą, laukia ‚informacinės bombos“. Ką visiems tiems užgniaužusiems kvapą galvoti apie Lietuvos valstybę? Gyveno sau žmonės, gyveno, rinko politikus ir valstybės vadovus nežinodami, kad esama kitų valdytojų. Pasirodo, nei jie, nei politikai nė nenutuokė, kad gyvena užvaldytoje valstybėje. Tačiau paklaustas apie tai, kodėl tiek daug metų pro pirštus buvo žvelgiama į užvaldymą, VSD vadovas sugeba tik pašmaikštauti, o mūsų seimūnams tokio atsakymo ir pakanka. Kokioje dar šalyje politikams taip nerūpėtų jų pačių garbė – juk politikais save laikė dirbdami visai nežinomiems „užvaldytojams“? Yra dar kelios medalio pusės. Paprastas klausimas – kodėl viską žinojusios tarnybos nesiėmė jokių „valstybės gelbėjimo“ veiksmų? Galima nujausti, kad į jį taip ir nebus atsakyta. Skandalą stebinčią publiką, paprastus piliečius „iš gatvės“ neramina mintis: o kaipgi vaduosime savo valstybę iš piktavalių gniaužtų? Kol kas jokių realių veiksmų nei matyti, nei girdėti. Nepasigirdo jokių pavojaus bei parengties komandų mūsų kariškiams. Koncerno vadovai kol kas plėtoja savo verslus ir svaidosi šypsenomis.

Didžiausiu šio skandalo figūrantu, atrodo, tampa žurnalistas Tomas Dapkus. Taip pasisuko skandalo logika. Galima numanyti, kad kaip tik juo jau bandoma skandalą gesinti. Tik ar pavyks, nes lenda į viešumą vis daugiau įtakingų figūrų. Nesiimu gvildenti žurnalisto veiklos ypatumų, juolab kad publika turi galimybę susipažinti su jo pokalbių išklotinėmis, tačiau jose kriminalinių dalykų aptikti nepavyko. O juk apklausiamas aukščiausiu lygiu – NSGK posėdžiuose. Tačiau tikrieji ar numanomi Lietuvos „užvaldytojai“ į tuos posėdžius kol kas nebuvo kviesti. Nejau Dapkus ir laikomas didžiuoju piktadariu? Žiniasklaidos žmones su Dapkumi susijusioje istorijoje neramina vienas visus liečiantis aspektas. Iš „nutekintų“ išklotinių aiškėja, kad žurnalistas buvo sekamas bene dešimtmetį, tačiau kol kas nepasakyta, ar jo stebėjimas buvo sankcionuotas, o jei taip, tai kokiu pagrindu? Juk jei buvo sekamas Dapkus, tai ne tik buvo, bet yra sekami ir kiti.

Drįsčiau daryti kelias labai paprastas išvadas. Pirmiausia – buvo persistengta su išklotinių viešinimu. Menkesnį skandalą stengtasi užgožti didesniu, negalvojant apie pasekmes, o tik rodant savo didelę valdžią. Tačiau didesniame skandale glūdi daugiau nenumanomų pasekmių. Viena jų – „valstybės užvaldymo“ istorija. Visiems aišku, kad mūsų politika ir verslas glaudžiai susiję. Anokia čia paslaptis, kad sustiprėjusios verslo grupės, konkuruodamos viena su kita („Dujotekaną“ pakeitė „MG Baltic“), stengiasi perimti ir įtakingiausius politikus. Tačiau imant eskaluoti „valstybės užvaldymo“ istoriją, kuri virsta tuščia politine isterija, negalvojama, o kaip mes su ta istorija atrodome NATO ir ES partnerių akyse. Juk užsienio šalių ambasados renka duomenis apie visus skandalingus mūsų vidinės politikos aspektus ir savaip reitinguoja pokomunistines valstybes kaip tik „patikimumo“ požiūriu. Negalvojama ir apie tai, kokias ilgalaikes nuosėdas ši istorija paliks visuomenės sąmonėje, kaip ji paveiks visuomenės požiūrį į savo valstybę.

Pagrindiniam tyrėjui Bakui teko nelengva užduotis – tyrimas liečia daugybę įtakingų politinių ir kitokių figūrų, taip pat svarbiausias valstybės institucijas. Visu suinteresuotus asmenis tenkinančių išvadų parašyti nepavyks. Galima numanyti, kad bus viešoji ir slaptoji dalys, tačiau ne tai svarbiausia. Valstybei, jos prestižui labiausiai pakenkė VSD surinktų duomenų nutekinimas, kuris sukėlė daug didesnį nei politinės korupcijos atvejo skandalą. Tad derėtų kuo greičiau išsiaiškinti, kas vis dėlto nutekino tą informaciją? Tiesiai apie tai vienoje televizijos laidoje paklaustas Bakas, išgyręs mūsų žvalgybininkų veiklą ir išsakęs apgailestavimą dėl informacijos nutekėjimo, netikėtai ėmė aiškinti, kad jie nesiaiškinsią nei kas nutekino, nei kaip, nes tai nėra dabartinio tyrimo tikslas. O juk Seimui ar tyrimo vadovui tereikėtų tik aiškiai paklausti VSD vadovo – kas? Nejau neįdomu?

Neįsivaizduoju valstybės, kurios spectarnybos vadovas negalėtų atsakyti į tokį paprastą, tačiau visuomenę neraminantį klausimą. Juk VSD duomenis perdavė tik aukščiausiems valstybės vadovams. Patys nutekinimo operacijos nebūtų ėmęsi, nes juk esama ir pasekmes nujaučiančių žvalgybininkų. Tad – kas nutekino arba kas įsakė nutekinti? Nors į šį paprastą klausimą nebus viešai atsakyta, tačiau išvadų tekstas neišvengiamai teiks peno ir naujiems klausimams bei skandaliukams. Deja, nuo aukščiausio lygio skandalų Lietuvai taip ir nepavyksta apsivalyti.