P. Urbšys: Įspėjimas V.Rubavičiui – pavojus mums visiems

Iki šiol galėjo atrodyti, kad turime bent vieną iš pamatinių demokratijos požymių – minties ir žodžio laisvę. Tačiau praėjusios savaitės įvykiai privertė tuo labai rimtai suabejoti. Paaiškėjus, kad kibernetinės atakos smaigalyje atsidūrė Kultūros ir meno premijos laureatas, filosofijos mokslų daktaras, rašytojas Vytautas Rubavičius, į bandymą nutildyti drąsiai savo nuomonę reiškiantį mąstytoją reagavo tik keli jo kolegos. Tuo tarpu oficiali valdžia, nepraleidžianti progos papostringauti apie demokratijos vertybes, šį įvykį palydėjo grėsminga tyla.

Tai priminė gūdžius sovietinius laikus, kai kitaip mąstantys būdavo persekiojami ir menkiausia kritika tarybinei tikrovei akimirksniu paversdavo juos liaudies priešais. Atrodė, kad tai praėjo negrįžtamai. Tačiau praėjusi savaitė vėl priminė gūdžius KGB laikus. Publicistą V.Rubavičių bandyta užčiaupti siuntinėjant į jo kompiuterį raginimus „keisti mąstymą“ ir net nusikaltėlių žargonu grasinant „pakasti“. Anonimas, kompiuterio ekrane komentuodamas, kas tuo metu vyksta bute, stengėsi demonstruoti, kad rašytojas yra stebimas, o jo pokalbių klausomasi. Seimo narys Povilas Urbšys išpuolyje prieš V.Rubavičių įžvelgia didžiausią pavojų šalies demokratėjimo procesui.

– Tas skandalingas įvykis su Vytautu Rubavičiumi kelia labai daug klausimų, – sako P.Urbšys, pabrėždamas precedento neturinčią situaciją, – Akivaizdžiai demonstruojama, kad jis yra kontroliuojamas. Tuo siekiama žmogų įbauginti. Kyla klausimas, ar tie veiksmai yra sankcionuoti valdžios, ar tai yra trečiųjų jėgų veikimas. Kalbant teisine kalba, atlikti veiksmai yra antiįstatymiški. Jeigu yra sankcionuojamos slaptos sekimo priemonės, tai jų tikslas yra ne atskleisti jas, o atvirkščiai. Tam jos ir sankcionuojamos, kad būtų slaptos, kad jomis būtų surinkta informacija apie asmens daromą nusikaltimą. Joks prokuroras, joks teismas nesankcionuos priemonių, nei telefono, nei kompiuterio kontrolės, jeigu bus žinoma, kad tai gali būti panaudota psichologiškai žlugdyti žmogų, tiesiog demonstruoti, kad jis yra kontroliuojamas. Kita vertus, pasirinktas žmogus, kuris žinomas visuomenei ir kuris žinomas daugiau dėl savo kritinės nuostatos esančių valdžioje atžvilgiu. V.Rubavičius yra tas žmogus, kuris gina nacionalines vertybes, nevengia kritikuoti prezidentę, kitus valstybės vadovus. Be abejonės, tokio žmogaus terorizavimas gali sukelti mintį, kad tai vykdoma su valdžios žinia.

– Nors valdžia gal čia ir niekuo dėta?

– To aš neatmesčiau. Bet neatmesčiau, kad tuo gali užsiiminėti asmuo, gerai įvaldęs informacines technologijas ir prasiskverbimą. Tai gali būti jo užsiėmimas, hobis. Nemažai yra tokių, kurie jaučia malonumą keldami kitam žmogui baimę ir nerimą. Tai yra žmonės su tam tikrais psichologiniais nukrypimais. Bet neatmestina ir tai, kad taip gali veikti ir priešiškos Lietuvai valstybės slaptosios tarnybos. Nes, bet kokiu atveju, jų tikslas yra diskredituoti mūsų demokratinę santvarką, mūsų valdžią. Mes žinome, kad dabar Rusija, siekdama savo tikslų, yra labai daug investavusi į virtualios erdvės panaudojimą, tarkime, darydama įtaką rinkimams. O šiuo atveju, sakykime, kai yra pasirinktas taikiniu V.Rubavičius, išprovokuojama situacija, kurioje iš karto kyla nepasitikėjimas valdžia ir tokiu būdu supriešinama visuomenė.

– Tokiu atveju mūsų valstybės institucijoms būtų garbės reikalas nustatyti, kas tas anonimas.

– Esant visoms toms aplinkybėms valstybės institucijos turėtų būti suinteresuotos išsiaiškinti, nes jeigu tai yra sankcionuota, tai yra neteisėta. O jeigu nesankcionuota, tai yra išpuolis prieš valstybę. Ir jeigu institucijos, pavyzdžiui, policija, padės į stalčių ar atsakys formaliai, jeigu pro pirštus pasižiūrės prokuratūra, o Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, kuris taip jautriai kalba apie Rusijos psichologinio, informacinio karo požymius mūsų valstybėje, taip pat nesureikšmins šito įvykio ir, juo labiau, jeigu Kriminalinės žvalgybos parlamentinės priežiūros komisija taip pat pažiūrės atsainiai, tada nori nenori bus galima manyti, kad tai yra tikrai sankcionuoti neteisėti veiksmai prieš savo pilietį ir kad tai iš tikrųjų daro valstybė. Arba darantys nusikaltimą supras, kad jie gali būti nebaudžiami.

Jeigu taip, tai tada valstybė tampa nusikaltimo bendrininke. Šitas atvejis rodo, kad čia yra peržengta riba, nes tai yra pasikėsinimas ne šiaip sau į V.Rubavičių. Čia yra demonstratyvus pasikėsinimas ir į demokratiją, ir laisvą žodį. Man keista, kad į tai reaguoja tiktai atskiros žiniasklaidos priemonės, o didesnė dalis žiniasklaidos, kuri yra laisvo žodžio, žmogaus teisių sarginis šuo, tyli. Tada pradedu manyti, kad mes esame surūšiuoti. Vieni, lojalūs valdžiai, yra saugojami ir globojami tos žiniasklaidos. Ir jeigu jie kažką pajudina, tai iš karto yra traktuojama, kad tai yra problema. Bet kai yra žlugdomas žmogus, kuris yra vienaip ar kitaip tarsi marginalizuojamas, tai pasirodo, jo teisės nėra tokios svarbios, su juo gali susidoroti bet kas. Tada kyla klausimas, ar tai ne pačiai Rusijai yra naudinga, nes būtent ji pas save įskiepijo dvejopus standartus. Tie, kurie yra lojalūs valstybei, tai jie, suprask, saugo žodžio laisvę, o tie, kurie kritikuoja, tai tie turi būti menkinami ir terorizuojami. Jeigu į V.Rubavičiaus atvejį nebus pasižiūrėta kaip į rimtą problemą, tai parodys, kad tas putiniškas mentalitetas pas mus yra įsitvirtinęs.

– Šiandien turime faktą, bet nė vienos versijos atmesti negalima…

– Tikrai taip. Mano darbas buvo tirti rezonansinius nusikaltimus (P.Urbšys dirbo STT – red.past.). Užsiangažuoti tiriant viena kryptimi yra klaida. Tu turi nagrinėti visas versijas, neatmesti, kad jis (išpuolio rengėjas – red.) gali būti vienas ir kad gali būti piktnaudžiaujama valdžia. Jeigu taip, tai būtina išsiaiškinti, kokio lygio tas piktnaudžiavimas ir daromi nusikaltimai valstybės tarnyboje. Bet kartu reikia turėti mintyje, kad galbūt kažkas siekia tokiais demonstratyviais veiksmais nukreipti (įtarimus – red.) norima kryptimi, kad patys liktų nepaliesti.

– Bet turbūt akivaizdu viena: tai nėra paprastas chuliganizmas, kai perskaitomas straipsnis ir tuojau pat rezgamas komentaras…

– Tikrai ne. Yra požymių, kad yra kontroliuojamos žmogaus elektroninės priemonės ir tai tiesiog demonstruojama. Pavyzdžiui, žmogus aptarinėja situaciją, o jam siunčiamos žinutės, kad yra žinoma, ką jis šiuo metu kalba. Antras dalykas, yra labai tikslingai ištrinta informacija, kuri buvo fiksuota telefone. Tikrai tai rodo, kad dirba labai profesionalūs žmonės.

– Ar to pirmiausia neturėtų imtis Valstybės saugumo departamentas?

– Bet kokiu atveju telefonų ir kompiuterių kontrolė vykdoma per Valstybės saugumo departamento technines galimybes. Už tai jis atsako tiesiogiai. VSD disponuoja informacija apie visas sankcionuotas priemones mūsų valstybėje. Ir kadangi tai yra pasikėsinimas į pamatinius valstybės dalykus, tai kaip tik ši institucija turi tuo užsiimti. O policija turi atlikti savo tyrimą, bet VSD negali nusišalinti. Juo labiau, jeigu mes susiduriame su požymiais, kad tai gali būti svetimos valstybės slaptųjų tarnybų veikla.

– Ar neatsitiks taip, kad ir išaiškinus išpuolio iniciatorių, tiesa mūsų nepasieks?

– Jeigu, pavyzdžiui, paaiškėtų, kad tai daroma su valdžios palaiminimu. Bet kokiu atveju tai žino ne vien tiktai tos tarnybos vadovas. Konkrečiai tas priemones kontroliuoja aukšto rango pareigūnas. Vadinasi, atsiranda jau ne vien tik du žmonės, kurie gali žinoti apie neteisėtus veiksmus. Reikia turėti galvoje, kad slaptosios tarnybos gali panaudoti asmenis ar priedangos įmones, ir atrodys, kad veikia vienas. Paimkime atvejus, kai buvo bandoma paveikti vienų ar kitų Vakarų valstybių rinkimus. Slaptosios tarnybos šiuo atveju savo pėdsako nepalieka. Jos slepiasi po vienišais keistuoliais, komercinėmis įmonėmis. Todėl, ar bus nustatyta, atsakyti nelengva. Bet turi būti pademonstruota valia tai padaryti. Jeigu to nebus padaryta, suprasiu, arba tai daroma su valdžios žinia, arba, jeigu toleruojamas priešiškos valstybės veikimas mūsų atžvilgiu, turime labai aukšto lygio svetimos valstybės agentų. Tai yra valstybinis banditizmas, nesvarbu, ar tai daro savi, ar svetimi.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“