Gegužės 7-8 dienomis, Kaune, Vytauto Didžiojo universitete (VDU), lankysis bei viešą paskaitą skaitys ir seminarus ves Tomas Hylandas Eriksenas (Thom Hylland Eriksen) – vienas garsiausių šiandienos pasaulio antropologų, Oslo universiteto socialinės antropologijos profesorius, Europos socialinių antropologų asociacijos EASA prezidentas (2015-2016), Norvegijos Mokslų akademijos narys.
„Užuot nagrinėjęs vien gentis ir čiabuvius – T.H. Eriksenas analizuoja itin svarbius globalizacijos procesus, jų padarinius ir išeitis. Antropologijoje tai suvokiama kaip kontrakultūrinio alternatyvizmo paieškos“, – pristato VDU Socialinės Antropologijos centro vadovas prof. Dr. Vytis Čiubrinskas.
Gegužės 7 d., pirmadienį, 11 val., Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25), vyks vieša profesoriaus paskaita „Perkaitęs pasaulis: antropologija, globalinės problemos ir paspartinti pokyčiai“ („An overheated world: anthropology, global issues and accelerated change“). Ši paskaita itin svarbi visai visuomenei, nes pranešėjas gilinasi į šiandienos kultūrinio kompleksiškumo temas, daugiakultūrinę šiandienos visuomenę.
Taip pat, tą pačią dieną, 14 val., profesorius ves seminarą „Perkaitimo dimensijos ir atvejai“, kuriame bus nagrinėjami tapatybės/kultūros, galios bei aplinkosaugos/klimato klausimai ir antropologijos taikomasis vaidmuo šiandien.
Pastaruoju laikotarpiu T. H. Erikseno tyrimai koncentruojasi į šiuolaikinio globalizuoto pasaulio įtampas ir kaitos dinamiką nagrinėjant „perkaitimo“ (angl. overheating) fenomeną (knygos „Overheating“ (2016), „Knowledge and Power in an Overheated World“ (2017). Šiuo metu rengiama ir naujausia antropologo monografija apie pramonę ir „perkaitimą“ Australijoje.
Žymaus antropologo domėjimosi sritys apima identiteto politikas, nacionalizmą, globalizaciją. Profesorius daug dėmesio ir laiko skiria socialinės antropologijos populiarinimui. Jo knygos („What is Anthropology“, „Engaging Anthropology“, „Small Places – Large Issues“) yra išverstos į įvairias pasaulio kalbas ir naudojamos kaip antropologijos vadovėliai daugelyje pasaulio universitetų.
T.H. Erikseno lauko tyrimai, prasidėję 1986 m., Trinidade ir Mauricijuje, daugiausiai apėmė kultūrinę dinamiką bei socialinius identitetus (knyga „Common Denominators: Ethnicity and the Politics of Compromise in Mauritius“) bei tarpkultūrinius santykius ir globalizacijos procesus (knygos „Ethnicity and Nationalism: Anthropological Perspectives; Globalization: The Key Concepts“). 2004-2010 m. jis vadovavo tarpdisciplininei tyrimų programai „Cultural Complexity in the New Norway“,o nuo 2011 iki 2017 tarptautiniam projektui „Overheating“.
Jeigu tas antropologas jau toks garsus, tai kodėl su paskaita pasirodys tik tokiame universitetėlyje kaip VDU… O tiesa čia, matyt, paprasta – “pasaulis perkaito” dėl persikomunikavimo… Taigi pasaulinė komunikacija – tik turintiems ką pasakyti, buitinės sąmonės plepalams (vadinamiems socialiniams tinklams) – tik buitinė erdvė – “virtuvėse”… Tik tokiu atveju žodis gali atgauti savo prigimtinę paskirtį, “perkaitęs pasaulis” atvėstų…
Jau vien faktas, kad atvyksta į VDU liberastyną, verčia į šitą veikėją žiūrėti atsargiai – kaip ir tai, kad jis yra EASA prezidentas: tokioje “jautrioje” srityje, kaip socialinė antropologija, į vadovaujančius postus “ideologiškai neteisingiems” pateikti nėra taip jau daug šansų. Taigi, verta truputį pasigilinti, kas čia toks taip reklamuojamas. Sutaupydamas laiko, pasakysiu tiek: jis yra “kultūrinio reliatyvizmo” propaguotojas ir nacionalizmo priešas, buvo sumetęs skudurus su liberastais ir “žaliaisiais” (kurie Vakaruose, kaip žinia, yra raudoni) – buvo ir tų, ir tų kandidatas rinkimuose. Jis taip pat vykdė programą, kurios tikslas, kaip jis pats pareiškė, buvo “perbraižyti Norvegijos žemėlapį, kad jis atitiktų transnacionalinę, sudėtingą ir globalizuotą tikrovę”. Taigi, visiškai nestebina, kad VDU jį kviečiasi ir reklamuoja – bet klausimas, kiek tikslinga jį reklamuoti “Alkui”.
Taigi Jovaiša ir Pranskietis turi progą suprasti ką yra padarę – į kokias rankas, į kokį VDU atiduoda Lietuvos mokytojų rengimą, “išdraskę” lietuvybės židinį Vilniuje – LEU (Lietuvos edukoliginį universitetą) prijungiant jį prie VDU. Ar ne pats laikas būtų patį VDU dalimis prijungti prie LEU ir VU, kartu grąžinant, kaip strategiškai ir derėtų būti, mokytojų rengimą sostinėje.
Labai “į temą” komentarai. Antra vertus – ko stebėtis iš žmogelio, kuriam kompleksai vis ramybės neduoda? 🙂