M. Puidokas. Kodėl VRK tyrimai trukdo liberalams ir konservatoriams?

Kovo 27 d. žlugo 29 Seimo narių (iš esmės – konservatorių ir kelių liberalų) bandymas pareikšti nepasitikėjimą Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininke Laura Matjošaityte. Galima praleisti šį faktą pro akis, tačiau pamačius nutarimą pasirašiusių asmenų pavardes kyla daug klausimų, o ir reikšmingų sutapimų nemažai.

Tarp iniciatyvos autorių daugiausia Seimo narių, priklausančių partijoms, dėl kurių veiklos VRK šiuo metu vykdo tyrimus. Konservatoriai G. Landsbergis, D. Kreivys, M. Adomėnas, liberalai A. Armonaitė, E. Gentvilas, S. Gentvilas, V. Čmilytė-Nielsen, G. Steponavičius.

Karas VRK paskelbtas būtent tada, kai VRK vykdo tyrimus dėl šių partijų ir su jomis susijusių viešųjų įstaigų (Taikomosios politikos instituto, Laisvės studijų centro, Demokratinės politikos instituto) veiklos, galimai pažeidžiant politinių partijų finansavimo tvarką. Šių įstaigų steigėjai, veiklos organizatoriai – tie patys parašų autoriai. Sisteminė VRK vadovės kritika ir jos atsistatydinimo reikalavimai pradėti skelbti supratus, kad šių partijų daryti pažeidimai nuosekliai tiriami ir už juos taikomos griežtos sankcijos.

Ar tai nėra vadovėlinis institucinio politinio spaudimo pavyzdys?

Vasario 21 dieną Gabrielius Landsbergis apskundė L. Matjošaitytę Generalinei prokuratūrai, o kitą dieną Eugenijaus Gentvilo partija dėl jos kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją. Abi institucijos atsisakė pradėti tyrimus (nes nėra pagrindo), tačiau tai netrukdė opozicinėms partijoms skleisti melą ir deklaruoti apie neva „prarastą pasitikėjimą“, „grėsmę demokratijai“ ir pan.

Su politikos etika sunkiai paaiškinama, kai tą dieną (kovo 13-ąją), kada teismas sprendė, ar teisėtas VRK sprendimas atimti iš liberalų valstybės dotaciją, tie patys Seimo nariai pasikvietė ir „viešai skalbė“ VRK vadovę, pirmu sakiniu susitikimą pradėdami siūlymu atsistatydinti.

Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtinta, kad minėti Seimo nariai turi tiesioginį interesų konfliktą. Drįstu net manyti, kad faktai kalba patys už save – šie parlamentarai yra suinteresuoti VRK tyrimų baigtimi, o dėl jau priimtų VRK sprendimų – suinteresuoti teisminių ginčų dėl šių sprendimų baigtimi. Manytina ir tai, kad, pasinaudodami savo tarnybiniais įgaliojimais, kuriuos jiems suteikia Lietuvos Respublikos Seimo statuto 217 straipsnio 1 dalis, šie Seimo nariai siekia neteisėtai suvaržyti ir daryti įtaką VRK darbui vykdant politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo tvarkos pažeidimų tyrimą, o taip pat daro politinį spaudimą VRK pirmininkei už VRK jau priimtus nepalankius sprendimus.

Ar bendros taisyklės ir politikos etika jau negalioja opozicijos lyderiams?

Priminsiu, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 13 straipsnis aiškiai nustato, kad „asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, negali naudoti savo pareigų, galių ir vardo, siekdamas paveikti kitų asmenų sprendimą, kuris sukeltų interesų konfliktą“. Valstybės politikų elgesio kodekse yra įtvirtinti teisingumo, sąžiningumo, nesavanaudiškumo, padorumo principai. Ar tai jau nebegalioja opozicijos lyderiams?

Slaptame balsavime žlugus opozicijos bandymui pasigirdo vieno iš iniciatorių – G. Landsbergio – pažadas (ar grasinimas?) visus jiems netinkančius VRK sprendimus skųsti teismui. Puiku! Esame teisinė valstybė, tik galiu pakartoti vyresnių teisininkų pastabą, kad toks pažadas tėra akių dūmimas, neturintis nieko bendro su realia galimybe tapti skundžiamų sprendimų ginčo šalimi.

Formaliai verta kelti klausimus, ar yra normalu, kai įtariamieji opozicijos veidai kviečiasi „ant kilimo“ juos tiriančios institucijos vadovę ir dar tą pačią dieną, kai ji turi atstovauti VRK teisme. Ar tai dera teisinėje ir demokratinėje valstybėje? Nuo kada mūsų valstybėje yra pradedama interpeliacija už bendradarbiavimą su STT ar kitomis specialiosiomis tarnybomis, o apie darbo kokybę sprendžiama iš vieno įvykio?

Gal kartais vertinga kritiškai pažvelgti į save prieš teisiant kitus? Tikiuosi, kad nepagrįstas siūlymas dėl nepasitikėjimo nepavirs susidorojimu su žmogumi, kuris tiesiog atliko savo darbą.