Lenkijos ir Lietuvos santykiai nuo neatmenamų laikų buvo ir yra sudėtingi. Istorikai primena, kad galbūt keletas Abiejų Tautų Respublikos (ATR arba Žečpospolitos) egzistavimo šimtmečių – nuo 1569 m. pasirašytos Liublino unijos iki III ATR padalijimo 1795 m. ir bendros 1791 m. gegužės 3-osios Konstitucijos – rodė šiokius tokius bendrumo ir konsolidacijos ženklus, tačiau tuomet lietuvių savimonė ribojosi vien bajorijos, o ne plačiųjų gyventojų sluoksnių interesais. Žinoma, galima akcentuoti bendras kovas prieš carizmą, dalyvavimą sukilimuose prieš caro priespaudą, netgi tam tikrus neilgus pasipriešinimo bolševizmui laikotarpius. Visa kita – ilgi politinio, karinio ir ekonominio susipriešinimo dešimtmečiai.Trumpai žvilgtelėkime į istoriją. Turbūt nebus didelė nuodėmė, jei pasiremsiu prieš keletą metų publikuotais straipsniais.
Žalgirio mūšis – bendrumas?
Pirmas lenkų ir lietuvių vienybės pasireiškimas – 1410 07 15 vykęs Žalgirio mūšis. Suvienytos LDK ir Lenkijos Karalystės pajėgos visiems laikams nusimetė Teutonų ordino naštą. Bet jau tada viduramžių „madas“ diktavo stipresnis kaimynas. Pavyzdžiui, kaip tvirtina istorikai, mūšio vadas kunigaikštis Vytautas, tik gavęs politinio šio mūšio vadovo Lenkijos karaliaus Jogailos leidimą, į pagalbą galėjo pasikviesti čekų ir moravų karius. Tai lyg ir suprantama: iš visų 51 tūkstančių mūšyje su kryžiuočiais dalyvavusių karių 51 vėliava priklausė lenkų kariuomenei ir 40 – lietuvių. Šią disproporciją lenkai išnaudojo per visus ilgus šimtmečius, lietuvių sąmonėje palikdami antrarūšio sąjungos partnerio vaidmenį.
Mūšio jubiliejaus proga vienoje surengtoje diskusijoje istorikas Darius Staliūnas pastebėjo, kad Žalgirio mūšio mitas iki Antrojo pasaulinio karo lietuvio sąmonėje nefunkcionavo, tik sovietmečiu Žalgirio mūšis tapo vyraujančiu viduramžių istorijos įvykiu, nors, kita vertus, juo žmonėms bandyta įkalti vokiečių, kaip priešų, turinčių tiesioginį ryšį su viduramžių kryžiuočiais, įvaizdį. „Iki 1910 metų, kuriais Krokuvoje buvo iškilmingai švenčiamas Žalgirio mūšio 500 m. jubiliejus (iš Lietuvos kaip korespondentas buvo nusiųstas tik Juozas Tumas-Vaižgantas), ir po jų ši pergalė lietuvių sąmonėje beveik neegzistuoja iki Antrojo pasaulinio karo, nes tiek XIX a., tiek XX a. tarpukariu lietuviška istorinė savimonė yra antilenkiška, ir minėti įvykį, kur buvome draugai su lenkais, buvo sudėtinga“.
„Visiškai kitaip yra su Vytautu, – tęsė istorikas Darius Staliūnas. – 1930 m. buvo Vytauto Didžiojo kulto apogėjus, aukščiausias valstybės tautinio pakilimo taškas. Sovietmečiu, atvirkščiai, buvo bandoma mažinti Vytauto reikšmę ir viską užgožti Žalgirio mūšiu“.
Nelygiateisė sąjunga
Tikrasis susijungimas su Lenkija įvyko 1569 07 01 Liubline pasirašius LDK ir Lenkijos Karalystės sąjungos sutartį. Taip gimė Abiejų Tautų Respublika, kurią po trijų dienų aprobavo karalius Žygimantas Augustas, miręs po unijos sudarymo praėjus vos trejiems metams. Lietuvos istorikų Liublino unija dažnai vertinta neigiamai, nes kartu su ja Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė neteko didelės dalies teritorijos, kuri buvo perduota Lenkijos Karalystei. Unija numatė, kad LDK valdovu bus Lenkijos karalius, bus bendras seimas, kuriame LDK priklausė tik trečdalis vietų. LDK išliko atskiras valstybės titulas, teritorija, vykdomoji valdžia su iždu ir kariuomene. Krokuva sąjunga su lietuviais pasinaudojo gindama savo žemes Vakarų Ukrainoje, kariaudama su slavais ir totoriais. Prasidėjo masinis lietuvių bajorijos polonizavimas.
Tiesa, istorikas Liudvikas Narcizas Rasimas, nemažai rašęs apie senųjų ir naujųjų amžių Lietuvos ir Lenkijos santykius, mano, kad tada lietuviai išlaikė savo valstybingumą. Tik ATR sunkmečiu, siekdami panaikinti LDK, lenkai 1791 05 03 pabandė Konstitucijoje įtvirtinti, jog Lietuva yra Lenkijos provincija. Bet nespėjo: įvykus III-jam ATR padalijimui 1795 m., beveik visos jos teritorijos pateko į dar tvirtesnį carinės Rusijos glėbį. Istorikas pastebi, kad abejoms valstybėms atsidūrus šiame negailestingame glėbyje, lietuvių ir lenkų santykiai buvo geri tiek, kiek lietuviai nesiskyrė nuo lenkų, kalbėjo lenkiškai, didžiavosi abiejų valstybių istorija ir sulenkintomis pavardėmis. Beje, XX a. pradžioje lietuvių iškelta iniciatyva įgyti autonomijos teises carinės imperijos sudėtyje Varšuvoje nebuvo palaikyta…
Autonomijos troškulys
Pirmas mėginimas Lietuvoje įkurti lenkišką autonomiją įvyko 1920 10 07 pasirašius Suvalkų sutartį. Lenkija pasiliko jai tekusį Suvalkų kraštą, o į Lietuvai perduotas pietines žemes su Vilniumi pasiuntė L. Zeligowskio rinktinę. Teisine prasme Lietuvai ši sutartis buvo reali, o Lenkijai – apsimestinė, tvirtina L.N.Rasimas. Lenkų kariuomenės užimtoje teritorijoje L. Zeligovskis tuometinio Lenkijos vadovo J.Pilsudskio nurodymu įkuria „Vidurio Lietuvos“ („Litwa Środkowa“) valstybę, 1922 01 08 „išsirenka“ Vidurio Lietuvos seimą, kuris paprašo tą valstybę prijungti prie Lenkijos, o Lenkijos seimas tokį prašymą kovo 24-ąją patenkina. Taip atsirado terminas „Vilniaus kraštas“ arba „Wilenszcyzna“, pamažu virtęs taip ir nerealizuota Lenkų autonomijos Lietuvoje idėja. Netrukus kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą, o, vienodinant su Lenkijos administraciniu padalijimu, jos seimas 1925 12 22 įsteigė Vilniaus vaivadiją. Visas kraštas su Vakarų Baltarusijos dalimi padalintas į Vilniaus, Naugarduko ir Baltstogės vaivadijas. J.Pilsudskio svajonėse buvo atgaivinti ATR, bet…Vilniaus krašto okupacijos sąlygomis.
Ar ne tokią autonomiją atkurti savo planus rezgė lenkų autonomininkai 1990-1991 m.? Ar ne jie tuomet, balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto, susilaikė? Personalijas įvardinti nesunku. Tarp susilaikiusių deputatų – vėliau už Vilniaus krašto autonomiją pasisakę lenkų radikalai Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maceikianiecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč, Edvardas Tomaševičius. L. Jankelevičius – buvęs LKP Šalčininkų rajono I sekretorius, vėliau atgailavęs už savo veiksmus ir 2000-aisiais pelnęs prezidento V.Adamkaus malonę. R. Maceikianiecas taip pat vėliau teigė klydęs…
Kaip 2007 m. mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ surengtoje diskusijoje sakė Vilnijos istorijos tyrinėtojas Kazimieras Garšva, 1990–1992 m. rytinėje Lietuvos dalyje iš tikrųjų buvo kuriama vadinamoji Lenkų autonomija. Šį sumanymą pasmerkė Šventasis Tėvas Jonas Paulius II ir tuometinė aukščiausioji Lenkijos valdžia su prezidentu Lechu Valensa. Buvo paleistos Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių tarybos.
„Tačiau ką matome dabartinėje tų rajonų savivaldybių aukščiausioje valdžioje? – prieš 11 m., vasario 13 d., klausė Vilnijos draugijos pirmininkas? Vilniaus rajono savivaldybėje turime 7 autonomininkus su vicemeru priešakyje. Jų veikimo tikslai liko panašūs. Juk 35 asmenys, tarp jų – ir LLRA Lietuvoje pirmininko Valdemaro Tomaševskio tėvas Vladislavas, buvo autonomininkų koordinacinėje taryboje, ir apie tai galima pasiskaityti E. Ganusausko knygoje „Penktoji kolona“, – diskusijoje kalbėjo K.Garšva. Tiesa, tuomet Lenkijos valdžia oficialiai nepalaikė autonomijos iniciatorių. V.Adamkui viešint Varšuvoje, tuometinis Lenkijos premjeras Jerzy Buzekas sakė, kad Lenkija niekada nerėmė ir neremia 1990-1991 m. vykdytos autonomininkų veiklos. Ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ apdovanotas radikalios „Solidarumo“ dalies „Kovojantis Solidarumas“ („Solidarność Walcząca“) atstovas P.Hlebowiczius nuoširdžiai vadino „kvailyste, jei lenkų mažuma Lietuvoje norėtų steigti kažkokią autonomiją ir net atsiskirti nuo Lietuvos“. Bet jis teigė, kad tame yra ir Lietuvos Vyriausybės kaltės, kuri nesudaro sąlygų Vilnijos lenkams integruotis į bendrą krašto gyvenimą…
Kaip skriaudžiami Lietuvos lenkai…
Tiesą sakant, šiuo metu viešų ženklų, kad lenkų autonomininkai puoselėja tuos pačius planus, nepastebėta. Bet užmynus jiems ant nuospaudos, LLRA rėksniai pradeda garsiai šaukti… Antai, prieš keletą metų paskelbiau straipsnį „Lietuvos lenkų veikėjai skęsta klastočių jūroje“ – apie tai, kaip jų propagandistai Rusijoje platina žinią esą 1993 m. Vilniaus krašte kilusį konfliktą „lenkiškuose“ rajonuose dėl žemės slopino kariuomenė. Toks Jaroslavas Skuderis – LLRA aktyvistas – per įvairius interneto portalus skelbė, kad, kai 1993 m. Vilniaus apskrityje buvo dalijami sklypai privačių namų statybai, priešintis sukilo žemės savininkai, o jiems pagąsdinti į jų žemes buvo įvesta ginkluota kariuomenė, kuri neva bauginimo tikslais čia surengė pratybas, ir Riešėje, Zujūnuose, Avižieniuose, Gudeliuose aidėjo šūviai. Kitaip sakant, tada vyko žemdirbių sukilimas, kurį ginklu malšino reguliari kariuomenė… Tuo tarpu konflikto liudininkai, tuometis Seimo narys R. Maceikianecas ir Vilniaus rajono policijos vadovas Mečislovas Poplavskis tvirtino kariškių į akis nematę. Gi buvęs Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius interviu LRT laidai šią versiją vadino nesąmone ir tvirtino J. Skuderį paduosiąs į teismą… Iš viso to epizodo buvo daroma tradicinė išvada: jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus Vilniaus krašte diskriminuojami lenkai…
Po to vienas iš LLRA veikėjų, kažkoks Tadeušas Andžejevskis, portale L24.lt rašydamas apie Gudelių incidentą, be jokių argumentų tvirtina, kad žemės „prichvatizatoriai“ tikrai į pagalbą pasikvietė kariuomenę, nes apie tai rašė spauda, ir nuskriaustojo poza priduria „LLRA politikų paviešintą faktą, kad Vilniuje grąžinta tik 30 proc. žemės, kai tuo tarpu kituose šalies miestuose žemė jau grąžinta 79 proc…“ Kitaip sakant, lenkus nuolat visi skriaudžia, kad net „protėvių žemė buvo atimta dar kartą“. Ginčytis beprasmiška: nei kas tie lenkų protėviai, kada jie atsidangino į Rytų Lietuvą (ar tik ne J. Pilsudskio ir L. Želigovskio įkurdinti?), nei kokia lenkų teises Lietuva pažeidinėja, – nesigilinama. Šitaip ginamos ne tik niekuo nevaržomos regiono lenkų teisės, bet ir sudaromas įspūdis, kad anksčiau skelbta lenkų autonomija buvo pagrįsta…
Niekas neužmiršta, niekas nepamiršta?
Po įvairių rinkimų gali išgirsti nuogąstavimų, kad keliantys galvas Vilniaus krašto lenkų politikai kartu su jiems pataikaujančiais kitų partijų atstovais ims svarstyti ir autonomijos perspektyvas. Primindamas, kad daugiau kaip prieš ketvirtį amžiaus Vilniaus ir Šalčininkų rajonai norėjo jungtis prie Maskvos ir atplėšti kraštą nuo Lietuvos, Nepriklausomybės Akto signataras filosofas Romualdas Ozolas „Nepriklausomybės sąsiuviniuose“ būgštavo, jog gali prireikti vėl čia įvesti tiesioginį valdymą, šįkart ne Maskvos, bet Vilniaus, o steigti partijas tautiniu pagrindu galbūt uždrausti.
Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio proga šventinėse iškilmėse tarp kitų valstybių vadovų viešėjo ir Lenkijos prezidentas Andžejus Duda (Andrzej Duda). Jis taip pat susitiko ir su Lietuvos lenkų bendruomene. Gruodį rašydamas apie būsimą vizitą apžvalgininkas Anatolijus Lapinskas „Vorutoje“ priminė Lenkijos prezidento kanceliarijos vadovo Kšyštofo Ščerskio (Krzysztof Szczerski) žodžius: „Lenkijos negali nebūti šiame minėjime. Tačiau tikimės taip pat, kad Lietuva įgyvendins įsipareigojimus lenkų tautinei mažumai savo šalyje. Ir tai bus padaryta pagal Europos standartus“. Ką reiškia tie įsipareigojimai, klausia autorius? Ar tik ne 1938 m. ultimatumą, kad Lietuva per 48 valandas turi užmegzti diplomatinius santykius su Lenkija? Ar tik ne 2011 m. rugsėjį Varšuvos palaikytą ultimatyvų lenkų moksleivių streiką „prieš lietuvių kalbą“, kurio gesinti ar jį palaikyti atskrido pats Donaldas Tuskas? Ar vėl nebus prašnekta apie lenkų mažumos genocidą, nes esą nuo 2001 iki 2011 metų Vilniaus rajone atsirado jiems nepalankių pokyčių: lenkų sumažėjo 10 proc., bet tiek pat padidėjo lietuvių, ir dėl to neva kaltas Vilnius…
Geri kaimyninių valstybių ir jose gyvenančių tautinių mažumų santykiai grindžiami ne vienos kurios nors – paprastai primetamų mažesnėms – įsipareigojimais, o tarpusavio lygybe, savitarpio supratimu ir įprastomis, neiškraipytomis demokratijos vertybėmis.
Česlovai, kalbėk Europos teisine kalba: jokių tautinių mažumų Lietuvoje nėra, ypač rusų ir lenkų -tai atvykėliai arba asimiliuoti lietuviai. Pagal Europos teisinį apibrėžimą gal galima prie tautinių mažumų priskirti: Krymo totorius ir karaimus, kuriuos pasikvietė LDK valdovai. Aišku prez.Duda pareiškė sudaryti geresnes lenkiškai kalbančiųjų integracines sąlygas į Lietuvos visuomenę, t. y. kad jie geriau mokėtų lietuvių kalbą. Tad dabar lenkiškose mokyklose turėtų nors 60 proc. dalykų dėstyti lietuvių kalba gimnazijose ir vid. mokyklose ir palaipsniui visur pereiti prie lietuviškų mokyklų, o kas nori papildomai gali mokytis lenkų ar rusų kalbų.