Naują istorinį režisieriaus Audriaus Juzėno filmą „Pelėdų kalnas“ kino teatruose, žiūrėti galės ne visi – Filmų indeksavimo komisija jam suteikė N–16 amžiaus cenzą, mat filme įžvelgė per daug gąsdinančių ir erotikos scenų. Tačiau kino juostos kūrėjams kyla natūralus klausimas – tuoktis ir pradėti santuokinį gyvenimą nepilnamečiams nedraudžiama, o štai pažiūrėti filmą – jau tabu?
„Apmaudu, kad cenzūros virusas persimetė į kultūros sritį. Ne kartą pastebėjome, kad užsienio kino filmai vertinami gerokai liberaliau, tačiau jeigu tai lietuviška kino juosta, į ją žiūrima tarsi pro didinamąjį stiklą, nesigilinant į kontekstą. Šis filmas – persmelktas patriotizmo, skiepijantis meilę
savo šaliai, demonstruojantis, kiek mūsų tėvai ir seneliai paaukojo už laisvę, kaip brangiai už ją mokėjo. Tai filmas, kupinas vertybių, kurių kartais šiandien jau pasigendame. Ne laikas jų ieškoti būtų tada, jei šaliai grėstų pavojus. Vertybės, ypač kalbant apie požiūrį į savo šalį, formuojamos tikrai ne nuo šešiolikos metų, o gerokai anksčiau“, – komisijos sprendimu stebisi vienas iš „Pelėdų kalno“ prodiuserių Norbertas Pranckus.
Pranckus sutinka, kad taip, aštresnių ar erotinių scenų yra, tačiau ar kas kontroliuoja jaunus žmones, žiūrinčius televiziją, įvairius realybės šou, naršančius internete? Juk ten daug daugiau erotikos nei viena kita filme rodoma scena. Prodiuseris tikina, kad tai ne dokumentinis filmas, ši kino juosta – istorinė, joje per meninę prizmę pateikti tikri to meto įvykiai neturėtų stebinti ar šokiruoti, juk nekvestionuojame ir nešvelniname to laikotarpio istorijų autentiškumo.
„Pelėdų kalne“ vaizduojamas Lietuvos istorinis laikotarpis nebuvo kupinas drugelių – jų išvis nebuvo, nes vyravo terorizmas, represijos, trėmimai, kovos dėl laisvės. Kuriant istorinį filmą neįmanoma, o ir nereikia vengti to parodyti. Kuriant šį filmą vienas iš tikslų buvo jaunimui parodyti, padėti suprasti, kiek kainavo šiandien turima laisvė, tad net neabejoju, kad tai turėtų būti papildoma medžiaga vadovėlinėms istorijos pamokoms, atskleidžianti to meto emocijas, žmonių likimus ir kovą už savo šalį. Juk neiškreipsime istorijos, tad argumentas dėl gąsdinančių ar erotinių scenų, mano manymu, skamba gana keistai“, – sako prodiuseris.
Pasak jo, šis filmas nuo pat pradžių kūrėjų komandos buvo skirtas visiems Lietuvos žmonėms, minintiems garbų valstybės atkūrimo šimtmetį ir besididžiuojantiems savo tauta, tad amžiaus cenzas neturėtų būti riba.
Audriaus Juzėno istorinė kino juosta nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą. Tai pasakojimas apie karo chaosą ištvėrusią jaunąją kartą, kuri turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.
Vieni „Pelėdų kalno“ herojai pasiaukojo partizaniniam žygiui į Vakarus, kad nuneštų žinią laisvam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos kraštų nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus, kiti maištavo tyliai, be ginklo, vildamiesi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, treti savo sudaužytų likimų fone pasidavė. Tačiau laisvės troškimo nenumalšino niekas: „Laisvė – čia širdyje. Ji – ne iliuzija. Galima ją sunaikinti tik išplėšus širdį“, – skamba partizanų vado žodžiai filme, tačiau net ir išplėšus širdį – laisvės troškimas niekur nedingsta.
Filme vaidina: Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis, Paulina Taujanskaitė, Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius: Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius – Pranas Morkus, prodiuseriai: Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.
„Pelėdų kalnas“, remiamas Lietuvos kino centro, šalies kino teatruose bus rodomas nuo vasario 16 d. Premjeros data parinkta neatsitiktinai – filmo kūrėjai kino juostą dedikuoja atkurtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiantiems žmonėms.
Filmo anonsas:
Kai pasirodė filmo reklamos, parašiau tokį komentarą:
Gana skeptiškai žiūriu į tą “Pelėdų kalną” – ir štai dėl ko.
Pirma, šis režisierius jau “užsirekomendavo” su savo “Ekskursante” (“Vilniaus getu” nesidomėjau – visas tas “halakausto naratyvas” yra “iki skausmo” nuvalkiotas ir nuspėjamas, nes gi turi atitikti ideologines klišes). Ta “Ekskursantė” – tai į Rusijos auditoriją orientuotas filmas, kuriame veikia “geros dūšios” NKVD “vierchas”, rusų NKVD kariuomenė užsiima “tranzuojančių” vaikų pavėžinimu ir niekuo daugiau, visi žiaurumai yra pačių lietuvių darbas (kuo ne “pilietinis karas”?) – ir filme nėra NĖ VIENO teigiamo lietuvio (išskyrus pačią “ekskursantę”). Vienžo, trėmimai buvo, bet šiaip jau, čia patys lietuviai vieni kitus skundė ir galabino, o rusai iš esmės geraširdiškai gelbėjo bėdon papuolusius”pribaltus”. 😉
Antra (kalbant apie “Pelėdų kalną”), kaip pats režisierius sako, “Filmas skirtas jaunai auditorijai, kuri gimė po nepriklausomybės atkūrimo”, papildydamas: “Herojai laisvę suvokia labai paprastai. Jiems laisvė reiškia tai, kad jie, kaip piliečiai, savo šalyje gali daryti viską, kas neprieštarauja laisvos valstybės sampratai.” Iš esmės, pagal šitą apibūdinimą, tai liberaliam jaunimėliui skirtas filmukas apie liberalų jaunimėlį. Tiek, kad liberalus jaunimėlis dėl savo laisvės elgtis, kaip nori, neis savo “brangiausiojo, unikalaus beigi nepakartojamo AŠ” aukoti. Ne, jie prisitaikys prie naujos sistemos, ideologijos, net taps jos aktyvistais, nes svarbiausia – ne Tėvynė ir Tauta, bet AŠ, MANO teisės ir laisvės. Prieš sovietus kovoję ir žuvę žmonės nebuvo liberalai. Atvirkščiai – jie, liberalų akimis žiūrint, buvo “nacei-fašei”, nes jiems Tautos ir Tėvynės laisvė buvo aukščiau ne tik asmeninės laisvės, bet ir gyvybės. Ne tie prioritetai, tskant. 🙂
Taigi, kyla įtarimas, kad filmas bus skirtas “nezabūdkių” auditorijai, “patogiai” apeinant tokius rezistentams esminius, bet šiais laikais (kaip ir sovietmečiu) “nepatogius” principus ir elgesio motyvus kaip tautinis patriotizmas.
Trumpai tariant, manau, palauksiu atsiliepimų purvasklaidoje: jeigu “progresyvistai” filmą keiks (kaip keikė “Emiliją iš Laisvės alėjos”) – žinosiu, kad verta žiūrėti, o jei girs – žinosiu, kad liberastinis š… 🙂
Dėl šių priežasčių neskubėjau kino teatran – dabar smalsu, ar teisus buvau, ar klydau. 🙂
P.S. Dėl “aštrių ir erotinių scenų” – KOKIO VELNIO to reiktų, jeigu tikslas būtų žadinti patriotizmą, o ne kutenti instinktus? Latviai su savo “Rygos gynėjais” be to apsiėjo, estai su “Gruodžio karščiu” ir “Vardais marmure” (o ir “1944”) – irgi. Mūsų “progresyvai” – niekaip? Ką tai rodo?
Kino artelės užsiknisimą savo tarpkojo problemomis ir pastoviu dėmesiu, neatitraukiant akių nuo malonaus užsiėmimo, kuris yra viso ko matas.
Geriausiai tai nusakė Nicolas Gomez Davila : ‘cirkas, bordelis ir apmaudas’.