Laidoje „Aktualioji istorija“ baigiame viduramžių Žemaitijos istorijos apžvalgą. Pirmojoje ciklo laidoje aptarėme Žemaitijos veiksnio Lietuvos valstybėje susiformavimą Mindaugo laikais, antrojoje – Žemaitijos raidą po Mindaugo mirties. Šioje laidoje istorikė Inga Baranauskienė pasakoja apie lemiamą kovos dėl Žemaitijos išlikimo Lietuvos valstybės sudėtyje laikotarpį – Žemaitiją Vytauto laikais.
Paradoksas: Jogailai pamėginus užrašyti Žemaitiją kryžiuočiams, žemaičiai pasipiktino, nepakluso jam ir parėmė Vytautą, kuris pabėgo pas kryžiuočius ir ieškojo jų paramos, galiausiai pats užrašė Žemaitiją Vokiečių ordinui. Kuo Jogailos užrašymas skyrėsi nuo Vytauto užrašymo? Kodėl Vytautas užrašinėjo Žemaitiją ir kodėl žemaičiai vis tiek jį rėmė? Ar į Vytauto užrašymus buvo žiūrima rimtai? Kaip subrendo Žemaitijos atsiėmimo planas? Ką apie save pasakė žemaičiai 1416 m. Konstanco bažnytiniame susirinkime? Kokie kovų su kryžiuočiais epochoje susiformavę žemaičių bendrijos bruožai padėjo atgimti lietuvių tautai?
Šie ir kiti klausimai aptariami laidos metu. Laidą veda istorikas Tomas Baranauskas.
[youtube]https://youtu.be/rDX6hvG_mCQ[/youtube]
Jogaila pasodino Vytautą į kalėjimą ir kol jis buvo kalėjime jis žudė Vytauto giminaičius ir bajorus ir atidavė Ordinui Žemaitiją, kad paskui Vytautas tuo galėtų pasinaudoti. Jogaila sudarė sąlygas Vytautui iš kalėjimo pabėgti.Kai Vytautas
atsidūrė pas kryžiuočius jis naudojosi Jogailos jam sudarytomis sąlygomis – visi Jogailos persekioti Vytauto giminaičiai ir bajorai atsidūrė pas Vytautą ordino valdose ,o ordinas rėmė Vytautą, nes Jogaila buvo ordinui atidavęs Žemaitiją iki Dubysos, tačiau Jogaila paskui specialiai susipyko su kryžiuočiais o patys žemaičiai rėmė Vytautą, nes Žemaitija buvo Vytauto tėvonijos dalis. Dar Dovydiškėse Jogaila su Vytautu susitarė – man Lenkija tau Lietuva. Jogaila jau iš anksto žinojo, kad taps Lenkijos karalium ir Lietuvos sostą ( išvykus į Lenkiją) reikės kažkam palikti. Kadangi Vytautas nebuvo gimęs Valdovo šeimoje( Algirdo šeimoje) jam sostą reikėjo dirbtinai išsikovoti, kad Algirdaičiai tam nesipriešintų. Be to Jogaila žinojo, kad jam išvykus į Lenkiją iškils Lietuvos valstybingumo problema( Jogaila buvo davęs lenkams įkaitus ir Lietuvoje pradėjo rastis lenkų karinės įgulos, todėl reikėjo žmogaus kuris tarsi atplėštų Lietuvą nuo Lenkijos ir padarytų ją nepriklausomą. Tą darbą atliko Vytautas. Be to 10 metų būdamas pas kryžiuočius Vytautas gerai išstudijavo Ordiną iš vidaus – jo žvalgybą administraciją, karybą ir tas žinias jis paskui panaudojo Žalgirio mūšyje. Gal tai ir buvo Vytauto ir Jogailos plano dalis. Taigi Jogailos genialumo ir toliaregiškumo dėka Lietuva tapo nepriklausoma nuo Lenkijos valstybe, tik aišku būdamas Lenkijoje jis negalėjo daug Lietuvos valstybingumui padaryti, tą galėjo padaryti tik Vytautas, tik gaila kad Vytautui nepavyko tapti karalium ir galutinai atplėšti Lietuvą nuo Lenkijos. Bet nieko nepadarysi, kaip sakoma – yra kaip yra.
ne Zemaitija iki Dubysos, o Zemaitija, nes Zemaitija tada neturejo ribu
Jaunucio seima yra valdovo seima, o ji nuvertus Kestutis su Algirdu tapo lygiateisiais valdovais
AČIŪ už šią laidą, nors ir su nuzulintais aštriaisiais lietuvių-lenkų santykių kampais. Kažką, man nežinomą, bandėte pasakyti apie 1408-1409 m. Reikės pasidomėti. Vienok, užgavo vos girdimai pasakytasis teiginys: „Nebuvo Žemaitijos istorijos be Lietuvos istorijos“. Teiginys teisingas tik jūsų atveju, jei istoriją matote tik nuo 1219 m. Bendrą Aistijos ar bent žemaičių su lietuviais istoriją reikėtų analizuoti nors nuo V a. Teisingiau būtų pradėti nuo žemaičių ir lietuvių protėvių sugrįžimo į miškingąjį pajūrį. Pasakęs minėtąjį teiginį galėjote bent pridurti, kad be žemaičių ryžto, drąsos ir karingumo šiandien nebūtų kam prisiminti buvusios Lietuvos.
iki pirmos Lietuvos zemumu okupacijos ordinu nebuvo jokios Zemaitijos, o ir veliau nebuvo jokiu Zemaitijos zeme apibrezianciu ribu
Tokių minčių nekils, jei surasite M. K. Radvilos Našlaitėlio 1613 m. Amsterdame išleistą žemėlapį ar plačiau apie senosios Žemaitijos ribas paskaitysite straipsnį iš žurnalo “Žemaičių žemė” 2013 Nr. 3 (89), p. 4-7. Pasiekiamas nemokamai, užrašius “Žemaičių žemė” ir paieškojus archyve.
Is Dlugošo lenkų pulkų sąrašo, Nr 49 ir Nr 50 žemaičiu pulkai, Nr 51 Karliaus brolis. o už ju Jogailos stovykla, kuria lenkai vadina”L I T W A”.Zemaičiams teko lenku karaliu gint nuo lenkų.Ir tuo viskas pasakyta apie Vytauto ir žaemaičių santykius.
Istorikai Dlugošo neskaite.
Lenkams teko ginti lietuvius nuo kryžiuočių, o Jogailos gyvybę Žalgirio mūšyje išgelbėjo Zbignewas Olesnickis, kuris po to užsitarnavo Jogailos malonę ir tapo jo dešiniąja ranka.
Ponas, Tomai, reikia būti sąžinę praradusiu istoriku ar visišku neišmanėliu piliečiu, jei teigiate, kad “lenkams teko ginti lietuvius …”. Juk daugybėje šaltinių, ne tik istorijos vadovėliuose, aprašyta, kaip sąjungininkais save vadinusieji lenkai ilgą laiką, kol Jogaila meldėsi, tik stebėjo, Vytauto kariuomenes permainingai kovojančias su visa kryžiuočių kariauna. Išdavikiškai elgiantis lenkų stebėtojams, Vytauto karuomenės pradėjo silpti. Teko laikinai atsitraukti, kartu išskaidant kryžiuočių jėgas, o vėliau paremti pavėluotai mūšin stojusius lenkus ir suduoti kryžiuočiams lemiamą smūgį.
Jeigu ne lenkų atlaikymas vokiečių magistro pleišto, nebūtų lietuviams ir Vytautui kur grįžti ir tas Vytauto manevras kuris turėjo lemiamą reikšmę mūšyje nebūtų pavykęs.
Tas magistro pleištas jau nebuvo grėsmingas po pirmojo Vytauto karių smūgio. Jo, be abejo, būtų pakakę, lenkams pakrikus. Tad Jogaila neturėjo kito pasirinkimo – tik pulti, tikėdamasis Vytauto karuomenės sugrįžimo, o gal ir iš anksto tai žinodamas.
Lietuviai buvo priversti atsitraukti, kad atliktų tą savo manevrą o tada lenkai atliko labai svarbų darbą nukreipdami kryžiuočių dėmesį ir neleisdami visiems kryžiuočiams nusivyti Vytauto kariuomenės ir tada kai Vytautas stovėjo miške pasislėpęs ir laukė kol lenkai visiškai įsitrauks į mūšį ir tada grįžo ir kartu su lenkais apsupo kryžiuočius ir juos pribaigė. Beje šiame mūšyje dar didesnę svarbą už tą Vytauto manevrą turėjo saulės faktorius, nes Jogaila dėl to ir meldėsi bei šventino riterius, nes tempė laiką ir laukė kol karšta liepos mėnesio saulė išvargins kryžiuočius, o paskui juos įveikti buvo nesunku.