Tikrasis karas vyksta kur kas gilesniuose žmogiškosios būties sluoksniuose, nei tautos ar valstybės. Net kova tarp politinių ideologijų tiktai atspindi pagrindinę fronto liniją. Tikrasis karas vyksta tarp egoistų ir normatyvistų. Pirmieji gyvena sau, antrieji – kitiems.
Egoistai yra tie verslininkai, kurie uždeda savo darbininkams sunkiai pakeliamas naštas, mokėdami grašius. Egoizmas skatina juos verčiau įsivežti užsienietišką darbo jėgą, nei kelti atlyginimus saviems piliečiams. Egoizmas kuria sistemą, kurioje stambūs kapitalistai ryja smulkiuosius savininkus, sudarančius sveikąjį tautos stuburą. Sistemą, kurioje vis plečiasi socialinės žirklės, kur vienoje pusėje – oligarchai, kitoje – priklausomas proletariatas.
Egoistės yra tos valstybės, kurios siekia plėtros ir galybės kitų valstybių ar tautų sąskaita. O iš kaimyninių valstybių pirmasis to pavyzdys – Rusija, kraujyje paskandinusi Čečėnijos laisvės siekius, po to terorizavusi Gruziją, o šiandien vykdanti nusikalstamą karą Ukrainoje. Egoizmu remiasi Europos Sąjungos centralizacijos šalininkai, siekiantys valdžios valstybių narių sąskaita.
Egoizmu grindžiamos „seksualinių mažumų“ sampratos, kad lytiniai santykiai skirti asmeniniam pasitenkinimui, užuot juos supratus klasikine prasme – kaip lyčių papildomumą, skirtą santuokai, šeimai ir gyvybės plėtrai. Egoizmu remiasi „laisvieji“ menininkai ir žurnalistai, dergiantys klasikinę kultūrą ir tautos didvyrius vardan vienadienio savo pačių žinomumo.
Egoistai yra sisteminiai ir net antisisteminiai politikai, kurie dėl asmeninių ambicijų aukoja žmogišką gerumą, gabumus, intelektą, įdarbindami juos tarnauti jų interesams. Egoistai yra ekonomistai, dirbantys stambiajam kapitalui, padėdami jam mulkinti ir išnaudoti tautas.
Egoizmas įkvepia vyrus mesti savo apvaisintas moteris, o moteris – žudyti savo vaikus. Egoizmas skatina lytinį priekabiavimą ir prievartą. Egoizmas sąlygoja bedievišką santykį su istorija ir su gamta, jas darkant, išnaudojant ir galiausiai – žudant.
Egoizmą pirmiausiai įkūnija konkreti politinė ideologija – liberalizmas, jau prasismelkęs į konservatizmo ir socializmo linijas, bet besismelkiantis ir kitur. Vis gi klaidinga būtų egoizmą tapatinti vien su liberalų stovykla. Ne kas kita, kaip egoizmas įkvėpė bolševikus, fašistus ir nacistus. Bolševikai ant pjedestalo iškėlė proletariato klasę, fašistai – valstybę, nacistai – arijų rasę, bet visa tai šioms jėgoms tebuvo instrumentai, siekiant valdžios ir naudojant smurtą.
Vienintelė atsvara egoizmui – normatyvizmas. Vienoje pusėje – žmogus sau, kitoje – žmogus kitam. Tiktai gyvenimas vardan kito sukuria ir įgyvendina tikrąją žmogaus vertę. Nepriklausomai nuo to, ar normatyvizmas remiasi krikščionybe, ar pagonybe, ar kita religija, ar konservatizmu, ar socializmu, ar nacionalizmu, ar žaliųjų ideologija, visais šiais atvejais kalbama apie atsidavimą kitam – savo artimiesiems, savo tautai, žmonijai ar gamtai.
Žinoma, galima rasti altruistų liberalų, kurie siekia gėrio, suvokdami jį kaip laisvę sau ir kitam. Lygiai kaip galima rasti egoistų konservatorių, socialistų ar net nacionalistų, kuriems jų deklaruojamos vertybės tėra priedangos savanaudiškiems tikslams. Bet vis dėlto generalinė linija vienose ideologijose išreiškia egoizmą, kitose – altruizmą. Žmogus kaip savipakankamas individas, atomas, už kurio daugiau nėra jokios socialinės ar gamtinės tikrovės, tai, pirmiausiai, liberalizmo ideologijos konceptas, o žmogus, skirtas kitam – kitų įvardytų ideologijų principas.
Normatyvizmas – tai bendrų principų nustatymas, apibrėžiant gėrį ir blogį. Tai – pozicija, kad žmogaus gyvenimas nėra skirtas jam pačiam, nes tiktai duodami mes gauname ir tiktai mirdami sau gimstame amžinam gyvenimui. Nenukrypstant į religines pomirtinio gyvenimo koncepcijas tai galima paaiškinti visiškai žemiškai. Kas mes esame, apibrėžia mūsų mintys ir mūsų darbai. Savo mintyse ir darbuose, o gamtine prasme ir savo palikuonyse žmogus gyvena amžinai. Žmogaus pradžia ir pabaiga glūdi anapus jo individualaus „aš“.
Žmogui sunku suvokti daugiau, nei vieną priešą vienu metu. Viena vertus priešas – Rusijos imperializmas, kita vertus – Vakarų globalizmas ir jo modalumas – Briuselio centralizmas, trečia vertus – korumpuota ir dažnai kompetencijos stokojanti vietinė valstybės valdžia. Bet iš tiesų visa tai apima vienas priešas – egoizmas. Net kompetencijos stygių valdžioje galima paaiškinti egoizmu: net kvailiausias politikas nėra toks kvailas, kad jam per sunku būtų suvokti savo kompetencijos stygių ir, esant garbingam žmogui, trauktis atokiau nuo politikos.
Vis dėlto tik intelektualine ir moraline dorybe pasižymintis žmogus gali suvokti, jog tas pagrindinis ir visa apimantis priešas pirmiausiai glūdi jame pačiame. Dar senovės romėnai sakydavo: nugalės tas, kas nugalės save. Kas nori vesti į pergalę kitus pirmiausiai turi laimėti karą savo dvasioje ir sieloje. Kas nori vadovauti, pirmiausiai turi tapti kito tarnu. Kas geba pats prisiimti priesakus, varžančius jo asmeninę laisvę, tik tas turi teisę nurodinėti kitiems.
Karas tęsiasi. Iš esmės – amžinai.
Mano subjektyviu vertinimu, straipsnis yra teisingas globaliu požiūriu kaip propagandinis kūrinys, tačiau neteisingas baltų tautų požiūriu kaip veikimo būdą politinėje plotmėje nustatantis. Kad nemėginti paneigti kiekvieno straipsnyje nuolat pasikartojančio lozungo, susijusio su šaknimi “ego”, ir imsiuosi būtent tos šaknies. Manau, kad egoizmas yra būtinybė. Kiekvienas turi savaip suprastą būtinybę. Pats primityviausias egoizmas yra kūdikių – jie nesuvokia ir neslepia savo būtinybės. Jie jos dar nesuvokia. Ūgtelėję vaikai jau suvokia savo būtinybę, kuri reiškiasi per įvairius norus. Kuo sudėtingesnės psichikos žmogus, tuo jo norai sudėtingesni. Sudėtingesni ir patenkinimo būdai. Be to, visa tai dar kertasi ir su kitų norais (egoistiniais interesais). Nuo pat žmonijos egzistavimo pradžių individams teko prisiderinti. Jungtis prie kolektyvo ir priimti komandinės taktikos žaidimo taisykles. Vystantis materialinei bazei, didėjant pasirinkimui, sudėtingėjo ir žmogaus psichika. Taigi, ir norų (egoistinių interesų) patenkinimo būdai. Visada buvo ir bus individų, kurių norai bus nukreipti ne į trumpalaikę perspektyvą, o į ilgalaikę. Tai labai gerai iliustruoja rytietiška išmintis: kvailys nori gero sau, o išminčius trokšta gėrio visam pasauliui, žinodamas, kad iš to ir jam teks(!) dalelė (čia labai tiktų ir paskutiniai autoriaus sakiniai straipsnyje apie senovės romėnus). Taigi, prieiname prie to, kad dvasingumas tėra tik pavadinimas sudėtingesniam ir toliaregiškesniam egoizmui. Tad, altruizmas tėra tik sudėtingesnė ir toliaregiškesnė egoizmo, savo noro patenkinimo forma. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad, pvz., Motina Teresė, aukodama savo gyvenimą vardan kitų, buvo toks pat egoistas kaip ir narkomanas, dėl eilinės dozės išnešęs iš namų paskutines savo motinos santaupas – tiesiog, tai skirtingi pasitenkinimo būdai. Mums priimtinas yra Teresės būdas, mes (visuomenė) norime, t. y., mūsų egoizmas nori, kad mus, kas natūralu, tokie pasiaukojantys dėl mūsų, atitinkantys mūsų egosaugumo reikalavimus nepavojingi geriečiai kaip Teresė, o ne pavojingi mums (visuomenei) narkomanai. Todėl vadiname tai altruizmu, dvasingumu. Todėl, mano subjektyvia nuomone, kas deklaruoja atsisakymą nuo egoizmo, yra tik didesnio ir apsukresnio mastelio egoistas, kuriam pasitenkinimą teikia įmantresni dalykai. Arba tai invalidas, kurio galimybės apribotos esminių norų tenkinime ir priverstas tą kompensuoti sukurdamas “didingesnių” idėjų. Tai tiek būtų mano pamąstymų. Svarbiausia, nemeluoti sau. Nekurti gražių pasakų sau. Publikai – taip, jų reikia. Ir tai yra politika. Išvada: nei Rusija, nei Lenkija, nei JAV, nei Izraelis neegzistuotų, jei būtų atsisakę savo sveiko nacionalinio egoizmo. Tad gal netaikykime aukštesnių moralinių standartų ir įsipareigojimų sau, negu tai daro kiti. Yra būtinybė išlikti. Ji – aukščiausias dorovinis matas. Kad nebūtų po to kaip tiems Amerikos čiabuviams: baltasis žmogus liepė man pažvelgti į dangų, o kol aš žiūrėjau, pats tuo tarpu pavogė man iš po kojų žemę.
Atitaisymas: sakinyje praleistas žodis “suptų”. Taigi, turėtų būti: “…mes (visuomenė) norime, t. y., mūsų egoizmas nori, kad mus SUPTŲ, kas natūralu, tokie pasiaukojantys dėl mūsų, atitinkantys mūsų egosaugumo reikalavimus nepavojingi geriečiai kaip Teresė, o ne pavojingi mums (visuomenei) narkomanai.”
Ar aš čia po darbo pavargęs nesusigaudau, ar čia Kundrotas žiauriai protingai rašo?..
,,Žmogus kaip savipakankamas individas, atomas, už kurio daugiau nėra jokios socialinės ar gamtinės tikrovės, tai, pirmiausiai, liberalizmo ideologijos konceptas, o žmogus, skirtas kitam – kitų įvardytų ideologijų principas.”
,,Žmogui sunku suvokti daugiau, nei vieną priešą vienu metu.” (Kokiam žmogui?)
,,Vis dėlto tik intelektualine ir moraline dorybe pasižymintis žmogus gali suvokti, jog tas pagrindinis ir visa apimantis priešas pirmiausiai glūdi jame pačiame.”
Vėl kažkokios padrikos, nesušukuotos Kundroto mintys! Nusirito ‘alkas’ su tokiais staripsniais…
“Egoistės yra tos valstybės, kurios siekia plėtros ir galybės kitų valstybių ar tautų sąskaita. O iš kaimyninių valstybių pirmasis to pavyzdys – Rusija” – puiku kad paminėtas pavyzdys “iš kaimyninių” valstybių, bet to nepakanka – būtina paminėti ir taip besielgiančių šalių nepaneigiamą LYDERĘ pastaraisiais dešimtmečiais – Jungtines Valstijas.
tai bene ex-“tautininkas” Kundrotas sumete skudurus su leftiste-berniuku Vasiliauskaite?
Šis straipsnis į – “dešimtuką” – bravo.
Tikrai labai tikroviski ir protingi ismastymai.
Nežinau, ar melas ir egoizmas vienas kitą papildo, tačiau manau, kad šiandieniniame Lietuvos gyvenime melas yra vienas svarbiausių valstybę smukdančių veiksnių – atskiestą melą plačiausiai naudoja žiniasklaida, pamiršusi savo tikslą SIEKTI TIESOS IŠAIŠKINIMO, – jei tik atsiranda kažkoks “iš aukščiau” nuleistas poreikis “sutvarkyti” žmogų, skleidžiami lyg viduramžių šalyje gandai, ir dabarties mūsų istorijoje tai įgyvendinta daugybę kartų. Taip melaginga žiniasklaida , ir manau kad tai siejasi ne vien su tuo, kad mes atėjome iš “ateistinės” valstybės ir nepriėmę Kristaus mokymo, ignoruodami Dekalogą melagingai žegnojamės, t.y. meluojame ir sau, ir kitiems. Be abejo kad melas siejasi su egoizmu, kylančiu iš vergiškumo, SUSIREIKŠMINIME, ir pažiūrėkime kaip tai pasireiškia vėlgi žiniasklaidoje, visai realiai siekiančioje ne teikti visuomenei informaciją, siekiant išsiaiškinti tiesą, o VALDYTI tarsi būtų tautos išrinkti, kuriuos jiems skirta “šukuoti” Bet ar iš tiesų tai nėra susiję su neįvykusia desovietizacija (kaip
ir denacifikasija) Lietuvoje? Juk negalima pamiršti nuo 1940ųjų frontų, kurie keitė tikėjimą ir moralę mūsų valstybėje, ir kurių politikai ir moralei lietuviai privalėjo paklusti – atėjo Stalinas, po metų Hitleris, po kelių metų vėl Stalinas… Drąsieji, intelektualai ir idealistai, be kurių valstybė nebesugeba egzistuoti, sunaikinami, sunaikinama savastis, vertybės. Todėl man atrodo, kad pirmiausia turėtume kalbėti bent jau apie tai, kokia buvo mūsų valstybė iki sovietizacijos, nes prisimenama dažniausiai Lietuva taip pat išlikusiais sovietiniais štampais kaip Smetonos neva režimo, komunistų sušaudymo, na Kairiųjų fronto poetų utriruotais žodžiais, o kodėl mes neskelbiame, kad nepaisant visų šių dalykų būtent Lietuvoje įvyko pirmasis Niurnbergas – juk išlikę teismo dokumentai! – 1938 teisti ir nuteisti 78 Klaipėdos krašto naciai, kad yra Lietuvos karių – didvyrių, kuriuos vokiečiai sušaudė už atsisakymą šaudyti civilius (žydus), kad jiems lig šiol nepastatyti paminklai… Tiesa, ką tik Karių kapinėse atidengtas bendras paminklas Lietuvos kariams, kuriuos nužudė bolševikai ir naciai, bet ar ten lankosi turistai, ponas Zuroff? Kai jau pasauly Lietuva išreklamuota kaip profašistinė valstybė…Kodėl leidžiama dergti Lietuvą, už kurią žūti ėjo partizanai? Ar jie būtų ėję žūti už neteisingą egoistišką Lietuvą? Kodėl užsienio politikoje kažkodėl kai reikia neužsimenama apie Lietuvos lenkų kariškių internavimą jau prasidėjus II pasauliniam karui? Kad net tada maža bet drąsi Lietuva kaip demokratiška valstybė, vykdė savo tarptautinius europietiškus įsipareigojimus, kai šiandien Lietuvos istorijos neišstudijavę posovietiniai liberalai laiko Lietuvą atsilikusia, nemadinga atseit ksenofobiška homoseksualams tad Europos užkampio valstybe?
Ponia Dalia Marija, kodėl pamiršote paminėti Stalino draugus ir sąjungininkus bei sugėrovus? Jo kreditorius ir finansininkus, bei kas industrializavo ir elektrifikavo Sovietiją? Kam ta atskiesta tiesa naudinga? Manot, kad lietuviai sutriuškino carinės Rusijos imperijos kariuomenę Antrajame Žalgiryje, kurioje buvo nemažai lietuvių rekrutų, o lietuvių inteligentai tuo pat metu ugningai davinėjo priesaikas carui Batiuškai, ypač 1914 metų vasaros pabaigoje? Kodėl Klaipėda nerūpėjo LDK kunigaikščiams, kodėl dabar mūsų elitui nerūpi Suvalkai, Augustavas, Punskas, Gardinas, Lyda, Narutis, o labai rūpi Karaliaučius ir apie Klaipėdą pateikiate netikslia informaciją? Gal ir Jums dar tiesos sakyti Hegemonas neleidžia? Kodėl buvo užmuštas praregėjęs legendinis Amerikės generolas George Patton’as, a? Beje, nunykstančios tautos elitui tauta irgi nelabai rūpi, kodėl? Kokį slaptą planą elitas vykdo? Kas vykdo teritorijos atlaisvinimo planą – Lietuva be lietuvių?
Apie Staliną jau tiek rašyta, kad atkreipiau dėmesį tik į priešingą pusę, turint omeny kad 20 a. rezistencijos tragizmas – kovojant prieš vieną diktatorių, neišvengiamai padedi kitam (Kavolis, Greimas), ir rašiau ne apie senovę, o apie praeitą amžių, dėl kurio ir kilo diskusija apie Lietuvos vaidmenį holokauste. Jūs rašote, pone Jules, kad apie Klaipėdą pateikiau netikslią informaciją, NESUPRATAU KOKIĄ NETIKSLIĄ – rašiau vien apie Klaipėdos krašto nacių teismą, taigi atskirai pateikiu apie šį įvykį faktinę medžiagą – bylos citavimą Dvidešimt pirmas amžius laikraštyje. nežinau koks Hegemonas kam ko neleidžia, tad ir bandau išsiaiškinti kas tas Hegemonas, pvz. skaičiau Jurijaus Sležino knygą “Žydų šimtmetis” apie 500 psl., beje erudito, kuris puikiai žino ir žydų, ir čigonų istoriją, naudojamas kalbas ir jų ryšį (etimologinį) su šalių, kur gyvena, kalbomis, Spalio revoliucijos kilmę, pradedant revoliucingai nusiteikusiais žydais Amerikoje ir jų giminėmis Rusijioje bei Europoje, pažiūras, įsitikinimus, ir … kokia galutinė išvada šioje knygoje apie mums rūpimus klausimus? Kiek pamenu (skaičiau prieš 8 – 9 metus, kai pasirodė vertimas į lietuvių kalbą) ten yra toks aiškinantis sakinys, kad revoliucija – tai žydų Rusijos dulkinimas, ir Rusijos dulkinimas žydų…Tad vėl sunku suprasti – o prie ko čia Lietuva? Ir išvada – maždaug kad žydų klausimas baigtas, baigėsi holokaustu, atgaila, ir nieko daugiau šioj srity nebebus. Taip pat žinau, kad kaip mums stalinizmas, lygiai taip pat Europoje – hitlerizmas, ir tai suvokiau išsyk pabuvojus Europoje (Danijoje, Švedijoje, UK). Ir dar kas – Solovjovo laidoje išgirdau, kad denacifikacija įvykdyta tik Vokietijoje (sovietai Rytų, sąjungininkai Vakarų), o Pabaltijy ir Ukrainoje – ne, nes taip, kaip supratau, nusprendė Maskvoje CK, bijodamim aštrinti nacionalinius prieštaravimus, ir. pvz., Kijeve nužudytų žydų butas liko tam, kas užėmė… Tai kažkiek kažką paaiškina, ir tai Hegemonas, kuris išnyksta suvokus kažkiek istorinę tiesą. Manau ši tiesa turi ryšį su Vanagaitės sukeltu skandalu, interpretuojant istoriją, labai neparankiai Lietuvai, o siekdami istorinės tiesos, mes, lietuviai, privalome Mickevičiaus slėny pastatyti paminklą LIETUVIUI KARIUI, kurį vokiečiai sušaudė už atsisakymą šaudyti civilius (žydus), ir pasistengti, kad visos ambasados, o ypač Vokietijos, Izraelio, Rusijos, – turėtų Klaipėdos krašto nacių teismo – Niurnbergo 1, – dokumentus. Tai kardinaliai pakeistų požiūrį į Lietuvą ir partizanus, o ne kalbos, keiksnojimai iš nevilties ir neteisybės – turime įrodyti tiesą apie Lietuvą, kokia ji buvo iki 1940, ir už kokią tėvynę ėjo žūti partizanai. Ir rašau čia aš ne apskritai apie Lietuvos ar Europos, tuo labiau sąjungininkių šalių istorijas, karo didvyrius ar žmogžudžius, o apie siaurą istorinį tarpsnį, kas galėtų pakeisti pasaulyje formuojamą neigiamą požiūrį į Lietuvą kaip profašistinę valstybę, tik tiek.
Teisingos mintys. Tačiau, kur šaknys to medžio, kurio šakos linksta tai į egoizmą, tai normatyvizmą? Ko gero, dar vaikystėje (namuose) ir jaunystėje (bendrojo lavinimo mokykloje). Mokytojo (-jų) vaidmuo esminis. Deja, šis vaidmuo dažnai labai prastas. Ir kaip jis gali būti kitoks, kai šios profesijos atstovai yra pajuokos objektai, skurdžiai besiverčianti visuomenės dalis, dažnai susiformavusi iš kitur nepritapusios jaunimo armijos…
Esminė sąlyga tautai išlikti – tautinis egoizmas. Kurią bepaimtum tautą ar valstybę, visos jos išliko dėka iškėlimo savo egoistinių interesų aukščiau kitų. Tai nereiškia, kad jos būtinai tą viešai deklaruoja. Jos gali skelbti visai ką kitą. Tačiau dėl nesuderintos ir nekontroliuojamos spec. tarnybomis kai kurių visuomenės grupių veiklos tautinis egoizmas kartais per neatsargumą išlenda į paviršių ir visi pamato tikrąjį veidą (pvz., Lenkijos futbolo sirgalių niekuo nepridengtas išsišokimas, apnuoginęs Lenkijos tikruosius kėslus ir pastatęs kuriam laikui į nepatogią padėtį Lenkijos simpatikus Lietuvoje bei Ukrainoje). Kodėl Lietuvos žmonės kompleksuoja dėl to, kas normalu – dėl sveiko ir natūralaus tautinio egoizmo politikoje, kultūroje? Sunkus ir nedėkingas klausimas. Taip jau susiformavo per ilgus šimtmečius. Bet per 25 metus buvo galima viską pakeisti. Deja, šiandien Lietuvos jaunimas, turbūt, egoistiškiausias tarp Europos šalių. Nes jo egoizmas yra siaurai praktiškas, nekolektyvinis, nekomandinis. Mokykla nesugebėjo išaiškinti prigimtiniams mažiems egoistukams, kad tik komandinis egoizmas veda į klestėjimą. Ir šiandien maži egoistai užaugo ir kraunasi lagaminus ieškodami teisingesnės neegoistiškos idealios gerovės visuomenės svetur, taip ir nesuvokę tautinio egoizmo patrauklumo ir naudos visiems kartu ir kiekvienam atskirai. Prie to nemaža dalimi prisidėjo ir 25 metus propaguojamas “katalonizmas” – gerų, patriotiškų, bet naivokų žmonių, turbūt, dėka bažnyčios užsiprogramavusių schemai amžinos “gėrio-blogio” kovos, kurioje lietuvių tautai iš aukščiau uždėta pasiaukojimo už “gėrį” nesiskaitant su sąnaudomis, galimybėmis, protingu išskaičiavimu atsakomybė.
Pamėginsiu patikslinti… Egoizmas tai instinktyvioji proto pusė. Už egoizmo “pasislėpę” tris banginiai (instinktai) kurie ir yra pagrindas visos gyvybės žemėje, o greičiausiai ir už jos ribų. Instinktais – daugintis, pirmauti (dominuoti) ir baime nesunku paaiškinti bet kurio gyvo sutvėrimo, pradedant vienaląsčiu gyvūnu, baigiant žmonių bendrijomis – šeima, giminė, tauta, valstybė, sąjunga elgesį. Instinktai pirmauti ir daugintis skatina veiklai, judėjimui “per gyvenimą”, o baimė saugo nuo veiksmų galinčių pakenkti tam sutvėrimui, žmogui, bendrijai… Jei sutvėrimas (žmogus, bendrija…) praranda kažkurį iš instinktų ar sutrinka pusiausvyra tarp jų – sutvėrimas, žmogus, bendrija žūstą… Gyvoji gamta taip ir gyvena, neišskiriant ir žmonijos, kuri kol kas tarpusavio santykiuose vadovaujasi instinktais, nors jau seniai atėjo laikas žmonijai pabaigti instinktyvųjį savo vystymosi laikotarpį ir pereit prie sąmoningojo. Pirmieji mėginimai pereiti prie sąmoningosios visuomenės Vedų kultūra ir to mėginimo pradžia, pagal įvairius skaičiavimus, nuo 5 iki 10 tūkstančių metų… ir jokių pagerėjimų… Deja, deja, bet kaip prieš gerą šimtmetį Bernardas Šo apibūdino to meto visuomenę 5 nuošimčiai mąstančių, 15 manančių jog mąsto, o likusieji net bijo mąstyt, taip ir šiais laikais padėtis ne ką geresnė… ir bėda ta, jog turint tokias galias (technologijas), o toliau gyvenant instinktyviaja proto dalimi žmonijos ateitis – susinaikinimas. Išeitis yra – kelti visuomenės sąmoningumą. Kaip tai padaryti, nuo ko pradėti… labai ilgas pasakojimas…
Noimano-Zaso byla
Aršių Klaipėdos krašto hitlerininkų tardymas vyko nuo 1934 m. vasario 11 iki rugpjūčio 22 dienos. Bylos medžiagą sudarė 12000 puslapių, surištų į 32 tomus. Parengtinį tardymą atliko tardytojai Liudvikas Nezabitauskas, Vytautas Bulota ir Matas Krygeris (žiūr. M. Krygeris. „Rūstūs prisiminimai“. Kaunas, Lietuvos technikos muziejus, 1994). Tardymo priežiūrą vykdė Apeliacinių rūmų prokuroro padėjėjas Dionizas Monstavičius. CSA ir „Sovog“ vadovybės, remiamos Rytprūsių smogikų, ruošėsi ginkluotam sukilimui. Jis planuotas 1934 m. sausio 18 dieną, vėliau atidėtas iki pavasario. Tačiau vasario 9 dieną pradėti suėmimai planus suardė. Nacistai pradėjo ieškoti informacijos nutekinimo kaltininkų. Dėl hitlerinės nacistų partijos (NSDAP) ir CSA bei „Sovog“ ryšių atskleidimo sunerimo ir Vokietijos konsulatas Klaipėdoje. Išdavikais buvo pripažinti Grabupių kaimo gyventojas V. Lopas ir Klaipėdos teismo vyriausias vachmistras J. Jesutis. „Sovog“ teroristai nutarė juos likviduoti. 1934 m. kovo 23 dieną Jesutis negrįžo iš darbo – jis dingo be žinios. Balandžio 15 dieną žvejai Jūrės upėje rado jo lavoną. Ekspertai nustatė, kad jis pasmaugtas ir po to įmestas į vandenį. Gegužės 14 dieną E. Valaitis šovė pro langą į miegantį Lopą ir sutrupino dešinės rankos kaulą. Prasidėjusiai Klaipėdos nacių bylai didelės įtakos turėjo birželio 30 dieną Hitlerio suorganizuotas susidorojimas su buvusiu bendražygiu reicho ministru E. Remu ir žinomais smogikų vadais. Tą naktį Vokietijoje buvo likviduoti 1184 smogikai. Tai sukėlė nacistų paniką, daug jų pabėgo iš Vokietijos. Rugpjūčio pradžioje į Lietuvą atbėgo NSDAP Goldapės apskrities darbo fronto vadas V. Chmara, vėliau SA būrio vadas M. Burkantas ir kt. Iš jų parodymų paaiškėjo, kad Vokietijos SA būriai suskirstyti į 8 apygardas, viena jų – Rytprūsių. Šios apygardos grupių vadais buvo parenkami smogikai iš Klaipėdos krašto, kurie buvo rengti ginkluotam sukilimui Klaipėdos krašte. Tardymo metu paaiškėjo Vokietijos konsulato vadovų vaidmuo ruošiamame sukilime. Iš Berlyno į Klaipėdą atsiųstas NSDAP instruktorius Herbstas reikalavo dirbti taip, jog „mūsų jaunimas ir nariai būtų taip parengti, kad „Sovog“ vadui paspaudus mygtuką, keli tūkstančiai jų tučtuojau drausmingai išeitų į gatvę. Prieš tokią jėgą ir kulkosvaidžiai negalės atsispirti“.
Klaipėdos hitlerininkų teismo procesas prasidėjo 1934 m. gruodžio 14 dieną ir tęsėsi iki 1935 m. kovo 23 dienos. Procesas vyko Kaune, Teisingumo rūmų salėje (dabar ten filharmonija). Kaltinamųjų buvo 122, keturi pasislėpė. Tarp teisiamųjų buvo pastorius, Seimelio pirmininkas, krašto prokuroras, banko direktorius, teisininkai, dvarininkai, mokytojai, atsargos karininkai, smogikai, teroristai ir kt. Suimtų buvo 80, kiti paleisti už užstatą arba atiduoti policijos priežiūrai. Tarp suimtųjų buvo E. Noimanas, V. Bertulaitis, „Sovog“ apskričių bei smogiamųjų būrių vadai, Jesučio žudikai, teroristai ir kt. Prokuratūra iškvietė 296, o teisiamieji – 211 liudininkų. Teisme dalyvavo trys vertėjai, 15 ekspertų, budėjo gydytojas, dirbo stenografistės ir mašininkės. Bylą sprendė Kariuomenės teismas, pirmininkaujamas plk. Leono Silvestro. Kaltino teismo prokuroras E. Vymeris ir Apeliacinių rūmų prokuroro padėjėjas D. Monstavičius. Advokatai Mykolas Sleževičius ir Zigmas Toliušis palaikė civilinius ieškinius Jesučio žudikams ir pasikėsinusiems į Lopą. Teisiamuosius gynė devyni advokatai. Noimaną gynė baudžiamosios teisės profesorius V. Stankevičius.
Kaltinamasis aktas buvo skaitomas keturias dienas. Jis nušvietė CSA ir „Sovog“ priešvalstybinę veiklą ir parodė, kaip į ją buvo įtrauktas krašto autonominės valdžios aparatas. Direktorija ir Seimelis neišleisdavo įstatymų bei įsakymų be nacistų vado Noimano palaiminimo, o iš Kauno atsiųstus raštus Direktorija vykdydavo tik suderinusi su Vokietijos generaliniu konsulu.
1935 m. kovo 23 dieną plk. S. Leonas su teisėjais užsirakino teismo patalpose, atjungė telefonus ir, nė karto neišėję iš Teisingumo rūmų, tris paras ruošė nuosprendį. Kovo 26 dieną paskelbtas nuosprendis: keturiems Jesučio žudikams – mirties bausmė sušaudant, dviem teroristams, kurie kėsinosi nužudyti Lopą, – sunkiųjų darbų kalėjimas iki gyvos galvos, Noimanui ir jo pavaduotojui Bertulaičiui – po 12 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, „Sovog“ devyniems grupių ir smogikų vadams – po 10 metų, trims „Sovog“ veikėjams – po 8 metus, CSA vadui Zasui, jo pavaduotojui Ropui ir dešimčiai grupių vadų – po 8 metus, penkiasdešimt penkiems – nuo 1 iki 6 metų kalėjimo. Iš viso nuteisti 87, išteisinti 35 asmenys. Nukentėjusiam Lopui iš J. ir E. Valaičių priteista kas metai mokėti po 378 litus ir 500 litų gydymosi išlaidų, o Jesutienei iš jos vyro žudikų – 43260 litų.
Vokietija siuto, Anglija jai pritarė, abi jos spaudė Lietuvą. Prezidentas buvo priverstas gegužės 18 dienos aktu mirties bausmę žudikams pakeisti sunkiųjų darbų kalėjimu iki gyvos galvos. Palaipsniui buvo išleidžiami nuteistieji. Paskutinieji 1938 metais buvo paleisti Noimanas, Bertulaitis, Jesučio žudikai ir teroristai, bandę nužudyti Lopą.
1939 m. kovo 22 dieną Hitleris užgrobė Klaipėdos kraštą ir, atvykęs į Klaipėdą, apdovanojo Noimaną auksiniu NSDAP nario ženkleliu.
Visą bylos medžiagą 1942 metais gestapas išsivežė į Karaliaučių. D. Monstavičių gestapas 1942 m. suėmė ir iki karo pabaigos kalino Sachsenhauzeno koncentracijos stovykloje. Išlikęs gyvas, jis 1948 metais Vakarų Vokietijoje, Heidelbergo universitete apsigynė disertaciją tema „Klaipėdos krašto byla“, kuriai panaudojo kaltinamojo akto medžiagą – 528 psl. apimties knygą, kurios po vieną egzempliorių buvo gavę visi 122 teisiamieji. Keli kaltinamojo akto egzemplioriai yra išlikę bibliotekose. Kaltinamasis aktas yra svarbus šaltinis istorikams, besidomintiems Klaipėdos krašto istorija.
© 2010 „XXI amžius“