R. Šarknickas. Dovana Lietuvai šimtmečio proga – Tautos namai

Lietuva. Vilnius. Naujamiesčio seniūnija ir joje esantis Pamėnkalnis arba kitaip – Tauro kalnas. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio kontekste ši vieta galimai turėtų įgauti ypatingą reikšmę, mat dar 1907 m. buvo iškelta idėja būtent čia statyti kultūros rūmus – Tautos namus. Idėjos iniciatorius, vienas iš Tautos tėvų, dr. Jonas Basanavičius, kartu su kitais Lietuvos visuomenės veikėjais, tokiais kaip M. K. Čiurlionis, Petras ir Jonas Vileišiai, Antanas Smetona, Juozas Tumas-Vaižgantas, Kazys Grinius ir kt., už žmonių suaukotus pinigus ant Tauro kalno 1911–1913 m. įgijo žemės sklypą, kuriame numatė vystyti šį projektą.

Kad ir kaip būtų gaila, tačiau Tauta vis dar neturi savo namų Vilniuje. 1964-aisiais istorinėje vietoje vietoj Tautos namų buvo pastatyti Profsąjungų rūmai, kurie, be kita ko, jau nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje buvo privatizuoti. Taip jau susiklostė, kad rūmus įsigijusi bendrovė bankrutavo, patys rūmai dabar bandomi realizuoti varžytinėse, o jų likimas – neaiškus.

Gal likimo dovana šimtmečio minėjimui, o gal sutapimas, tačiau minėtų įvykių laikas sutapo su Vilniaus koncertų salės projekto iniciavimu. Visuomeninės paskirties koncertų salės statybos ant Tauro kalno, rodos, būtų labai arti Tautos tėvų idėjos ir šiandieninė valdžia turi nusistatyti gaires bei tikslus šio projekto realizavimo link.

Ironiška, tačiau, galima sakyti, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse, kol Lietuvos valstybinės institucijos, tęsiantis ilgiems dialogams, rinkosi vietą koncertų salės statyboms, paaiškėjo, kad su Lietuvos pamatais ir pamatinėmis vertybėmis susijusi vieta gali atitekti visiškai kitai valstybei. Tautos namų santaros primininkas Antanas Gudelis kreipėsi į Seimo narius nurodydamas, kad istorinį Tauro kalno sklypą ketina įgyti Azerbaidžano ambasada, kuri bankrutavusios UAB „VIPC Vilnius“ bankroto administratoriui pasiūlė konkrečią pinigų sumą. Bręsta beprecedentė ir tuo pačiu kuriozinė situacija, kai Lietuvos istorijai brangią vietą naudos kitos valstybės subjektas?

Džiugu, kad paaiškėjus tokioms aplinkybėms, Lietuvos valstybinės institucijos, paragintos Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto, „įjungė aukštesnę pavarą“ ir sugebėjo parodyti savo šiandieninį profesionalumą, operatyvumą priimant sprendimus, subsidiarumą ir nuspręsti, kad koncertų salės projektą reikia vystyti ant Tauro kalno, kad tokiu būdu būtų įgyvendintas istorinis Tautos namų projektas, kad istorinis Vilniaus ir visos Lietuvos sklypas būtų naudojamas Lietuvos, o ne kitos valstybės subjekto, ir ne bet kam, o visuomeniniams tikslams.

Šia tema 2017 m. lapkričio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto posėdyje buvo svarstomas Seimo nutarimo „Dėl istorinio Tautos namų sklypo ir Nacionalinių kultūros rūmų – Tautos namų“ projektas, kurio metu Vyriausybės buvo paprašyta pateikti išvadą, taip žengiant dar vieną žingsnį šio projekto įgyvendinimo link.

Noriu paprašyti ir paraginti visus valstybinius subjektus palaikyti ir vystyti šį projektą, o politikus – pamiršti politines tarpusavio intrigas ir Lietuvos šimtmečio proga susivienyti bendro valstybinio-kultūrinio tikslo vardan bei nevilkinti sprendimų priėmimų.

Šiame kontekste už ypatingas pastangas ir atsidavimą siekiant išlaikyti ir įgyvendinti šią, jau šimtmetį skaičiuojančią, idėją, reiktų padėkoti Tautos namų santarai ir jos nariams, o ypač jos pirmininkui Antanui Gudeliui. Šį žmogų galima drąsiai vadinti šių dienų Jonu Basanavičiumi, kadangi tai asmenybė, kuri be jokios asmeninės naudos sau, visuomeniniais tikslais, išimtinai siekiant kultūrinės naudos Lietuvai, nuo 1992 m. didelę dalį savo laiko skiria Tautos namų projekto įtvirtinimui ir idėjos sklaidai ir, nepaisant prieitų akligatvių bandant rasti sprendimus su buvusiomis valdžiomis, niekada nepasidavė ir vis tvirtai žengė tolyn.

Simboliška ar ne, bet Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga visi kartu Lietuvai galime padovanoti tai, kas jai yra prižadėta nuo pat jos gimimo, šimtmetį puoselėtą ir vystytą idėją – Tautos namus pačioje jos širdyje. Noriu tikėti ir besąlygiškai tikiu, kad mums pavyks ją nustebinti.

Autorius yra Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto narys