Nebevažinėju nei autobusais, nei troleibusais, kurių maršrutus visai neseniai turėjau savo atmintyje. Dabar gi – viskas sujaukta, į galvą nebesutelpa visi transporto pakeitimai, todėl pasikliauju savo kojomis, kurios nuneša mane ir į Antakalnį, Žvėryną, Žirmūnus…
Nepavargstu, bet daug ką pamatau. Liūdna darosi, kai matau dulkėmis, net ir samanomis apaugusias atminimo lentas mūsų garbiems rašytojams, kompozitoriams, dainininkams… Gal kai kas ir nusiramina atminimo lentą prikabindami ir taip pagerbę Amžinybėn išėjusį meno kūrėją. Bet pasirodo, kad metai daro savo, ir viskas, kas neprižiūrima – nyksta. Ką bedaryti su tais taip „pagerbtais“ menininkais, jei jie jau ir artimųjų nebeturi. Bet jie buvo Rašytojų, Kompozitorių, Dailininkų ir kitų kūrybinių sąjungų nariai ir Lietuvai paliko savo sukurtus meno šedevrus, kuriais naudojasi dažnas nūdienos mūsų šalies žmogus, kūrybinės organizacijos.
Bet Vilnius turi ir dar kelias ypač atmintinas vietas. Tai gatvės, pavadintos prieškario Lietuvos prezidentų Antano Smetonos, Kazio Griniaus ir Aleksandro Stulginskio vardais. Jei jau užmirštamas, negerbiamas praeities meno kūrėjų atminimas, kai jų atminimo lentos net apsamanojusios, tai prezidentų vardais pavadintos gatvės turėtų, sakyčiau, blizgėti, kiekvieno praeivio akį žavėti tvarka. Tiesa, 2016 metų pavasarį A. Smetonos gatvės didžiuosius įdubimus bandyta palyginti, bet visumoje ji liko kaip sodų bendrijos gatvelė su daugybe nelygumų.
Čia pat ir K. Griniaus gatvė, tiksliau gatvelė, neturinti nė vieno gyvenamojo namo, nors prie A. Smetonos ir Pamėnkalnio gatvės namo kampų ir pritvirtinti užrašai, kad tai K. Griniaus gatvė. Jos grindinys taip pat apgailėtinas. O jau K. Griniaus ir A. Smetonos gatvių kampas „papuoštas“ nuolat veikiančiu šiukšlynu, kuriame kapstosi benamiai, ieškodami kažkokių vertybių ar susirinkę į grupelę gurkšnoja pigiausią „rašalą“. O tie šiukšlių konteineriai sustatyti ant šaligatvio ir trukdo praeiviams, kurie priversti eiti į gatvės važiuojamąją dalį. Pagaliau, visa tai neteikia estetinio grožio, juolab kad tai yra ir garbių Lietuvos žmonių atminimui skirta vieta. Beje, Vokietijoje mačiau, kad tokie šiukšlių surinkimo konteineriai gražiai aptverti, jiems surastos patogios, niekam nekliudančios vietos.
Ir dar. Kas pabandys pereiti sveikomis kojomis A. Smetonos gatvę ta šaligatvio puse, kurioje yra „Respublika“ ir „Žinių radijas“, turės įveikti nemažas kliūtis. Juk, ant šaligatvio stovi lengvosios mašinos, neleistinai, mano manymu, priartėjusios prie laiptų. Sveikas kojas turintis dar šiaip taip įveiks tokias kliūtis, o ką daryti invalido vežimėlyje sėdinčiam? Tada jau tenka kaip nors prasibrauti į gatvės važiuojamąją dalį, kuria judėti nėra saugu.
Taigi, 2016 metai buvo paskelbti Prezidento Kazio Griniaus metais. Buvo vilties, kad ši aplinka bus sutvarkyta. Deja, deja… Niekas nepasikeitė. Tenka neabejoti, kad ir kiti mūsų politikai, kultūros, meno veikėjai artimiausioje ateityje bus pagarbiai priminti Vilniui ir vilniečiams, mūsų tautai. Bet argi tik taip turėtume minėti šiuos mūsų didžiavyrius, nekreipdami dėmesio ir nesutvarkydami aplinkos, kuri mena mūsų prezidentus?
Vilniaus merai,dabartinis ir buvusieji,išskyrus vieną -kitą,nebuvo ir nėra,deja, lietuviškais patriotais.Tad,kodėl vilniečiai suteikia jiems sostinės vadovo sostą?
Deja, ir to “vieno, kito”, matyt, nebuvo, bet “korupcijos eksporto” kontora dirba nuosekliai.
Vilnius niekaip negrįžta į Lietuvą…
Pats Vilnius kaip toks yra stipriausia Lietuva, kiečiausia lietuvybė, tik merai, jam “įkišami” iš kitų Lietuvos vietų atvykę, yra prolenkiški. Antai, Zuokas nuo teisėsaugos slėptis bėgo į Lenkiją, o Šimašius gatvių pavadinimų lenteles ėmė užrašyti lenkiška abėcėle… Taigi dabar yra svarbiausia, kad Vilnius pagaliau išsirinktų miestą ir Lietuvą mylintį žmogų, o Lietuva, kad – neprolenkišką, neadamkišką Prezidentą.
O kas vilniškiams trukdo pasidaryti tvarką. Štai kauniečiai spjovė į visokias “šaikas” ir prašau. Miestas atsigauna. Lentelė “Kaunas tvarkosi. Atsiprašom”. Kasdienybė.
Vilniečiai ar pas jus tokios lentelės gatvėse matosi?
Istoriniai Vilniaus pastatai žalojami be gailesčio. Bet dar prisilaikoma kažkokių tai normų. “Tik” unikalus vidus išgriaunamas, mėgstama pasikasti po pamatais, daryti požeminį “šachtinį” dar vieną aukštą, išlupant milžiniškus akmenis. Tačiau dėl akių bent išorė lieka daugmaž ta pati. Na, nebent ant stogų išdygsta “špokinyčios” – tokie klaikūs stogeliai, atsirandantys besivaikant naudingo ploto. Arba praplatinami langai iškertant iki pat žemės ir į šonus, kad būtų įėjimas. Vienas gudročius apkalė pirmą istorinio šedevro aukštą lentomis, sukurdamas kaubojiško salūno įvaizdį. Dar triukas: prikergti prie šedevro kokį “modernų” statinį – stiklinę daržinę. Kas dėl Smetonos gatvės. Gatvė patyrė du rimtus pokyčius. Vienas – stebuklingas buvusio “Pergalės” kino teatro išlikimas. Nors pastatas ne Smetonos gatvės, bet einant šia gatve sunku nepastebėti jo Didybės. Kokios aplinkybės lėmė, kad jo vietoje nebuvo pastatytas stiklinis tvartas ar daržinė, lieka neaišku. Kitas pokytis – jau skausmingas netekimas. Tai – buvusios genprokuratūros pastato perdarymas ir sunaikinimas nuostabios pastatų dermės. Jis buvo pastatytas sovietmečiu ir buvo pilkas, nepastebimas, neutralus. Toks, kad kiti, iš vienos ir kitos jo pusių esantys šedevriukai niekaip nebuvo nuskriausti. Ir nežiūrint to, kad sovietmečiu jau padaryta klaida ir jis buvo per aukštas, dabartiniai padugnės dar paaukštino. Ir pakeitė išorę…
markas:
,,Istoriniai, normų, unikalus, istorinio šedevro, kaubojiško salūno, triukas, šedevro, “modernų”, sovietmečiu, neutralus, šedevriukai…”
‘markai’, kodėl pergyveni dėl senų statinių? Dabar juk geresnius stato – šiuolaikiškus.
Kaip “kaubojus” lietuviškai? Karviganis. Kaip “karalius” lietuviškai? Sostiganis. Kaip “prezidentas” lietuviškai? Valstiganis. Kaip “politika” lietuviškai? Valstigonė.
Piemuo – ar supratai?
Užaugai ir tik dabar sužinojai, kad karviavaikis?
“markas” . Neapsimesk. Juk žinai , kad vertimas paraidžiui nėra teisingas. Lietuvoje , bernas, ganantis gyvulius (karves, arklius, ir kt.), vadinamas piemeniu. O pagyvenęs, patyręs piemuo – kerdžius. Tai labai atsakingos pareigos. Dar mes turime labai seną, pamirštą ir miestui nesuprantamą reiškinį. Tai naktigonė.
Pasidomėk.
Aš vaikystėje dar spėjau tą patirti.
Piemuo – abstraktus žodis. Jeigu tu versi žodį “kaubojus” kaip piemenį, tai lieka neaišku, koks tai piemuo. Kokių gyvulių piemuo – karvių, kiaulių, avių? Jei yra kiauliaganis, aviganis, arkliaganis ir žąsiganis, tai kodėl negali būti karviganio?
Lietuvių kalba į smulkmenas nesileidžia. Dar kartą. Piemuo gano visus gyvulius ir naminius paukščius. Tiktai piemenukui arklių ganyti nepatikės, jis tik piemenukas , te prižiūri kiaules, žąsis. Aviganis yra šuo. Kerdžiaus ir piemens padejėjas. Gal baigiam apie tai .
// “Bartas”: Lietuvių kalba į smulkmenas nesileidžia… …Gal baigiam apie tai. // ———– Tu, kaip internetinis personažas, žinoma, turi savo supratimą apie lietuvių kalbą. Apie tai, kad ji į smulkmenas nesileidžia. Galbūt, kažkokia, tik tau vienam žinoma prasme, esi netgi teisus. Ir, be abejo, kaip internetinis personažas, tu gali sau leisti kreiptis į nepažįstamus žmones. Kurie į tave niekada nesikreipė ir nė nemanė kreiptis. Tu esi pajėgus netgi knisti jiems smegenis, tujindamas ir pripaišydamas apsimetinėjimą. Tačiau nors kartelį pamėgink įsigilinti, apie ką komentarai po straipsniu. Ir kas tai yra komentarai po komentarais. Kurie ne į temą. Ir kodėl tokiems neįteminiams “karviganių” daryba pasiūloma. Ir po viso to, prisidėjęs prie rašymo ne į temą, tu pareiški lyg niekur nieko, kad “gal baigiam apie tai”. Nors pats ir pradėjai… Kaip, vat man, į tave po to žiūrėti?.. Normalaus žmogaus įspūdį sudarai ar ne?