Šįmet spalio 22 dieną 110-oji „vargšų ir vienišųjų“ daktarės Marijos Apeikytės gimimo sukaktis, o spalio 27-ąją – trisdešimt antrosios mirties metinės. Šiandien dar yra jos buvusių pacientų ir kolegų, kurie prisimena daktarę M.Apeikytę. Dauguma tų prisiminimų – šilti, geri, lyg būtų viskas įvykę vakar… Žiūrėk, išgelbėjo vaiką nuo apendicito operacijos, nes pilvą skaudėjo dėl kirminų… Priėmė į darbą nepilnametę, nes šeimoje buvo vyriausias vaikas… Buvo griežta, reikli, bet teisinga…
ODESA. 1907 metai. Spalio 22 diena. Marija Sapiežinska pagimdė dukrą. Trečia dukra šeimoje, matyt, nelabai nudžiugino viešbučio tarnautoją Mykolą Apeikį, tačiau likimas vyresnėles atėmė, palikdamas tik jaunėlę Mariją, o paskui dar atsiuntė ir porą sūnų.
Gražu ir gera buvo tuometinėje Odesoje. Vakarais kilmingos šeimos mėgdavo pajūriu pasivaikščioti, iki vėlumos lošdavo kortomis, inteligentai rinkdavosi į vakarinius pasišnekėjimus…
Atūžusi revoliucija viską apvertė aukštyn kojomis. Prasidėjo badas. Turgavietė laikėsi savų principų: jei baltieji užėjo – valgyti bus, jei raudonieji – tuščia. Ir ėjo šie, plėšė ir kratė.
Gogolio gatvės 14-ajame name, kur gyveno Apeikių šeimyna, buvo mažas kambarėlis, į kurį dėdavo maisto atsargas. Gudrus ir apsukrus M. Apeikis, spėjęs įsidarbinti pirmininku, kaip rūpestingas šeimos tėvas buvo priverstas apmulkinti raudonuosius. Užtiesęs duris kilimu ir prispaudęs lovą, guldydavo žmoną, sakydamas, kad ši serga šiltine. Šeima maitinosi, o nealkani vaikai prisigalvodavo žaidimų. Mėgstamiausia jiems būdavo užsikarti ant stogo ir paspoksoti: kas gi dedasi aplinkui. Nieks nė neįtarė, kad vaikai stebi budelius. Gretimo namo uždarame kieme kasdien mirdavo šimtai nekaltų žmonių – Rusijos inteligentų. Kaip išdvėsusius gyvulius, dar šiltus jų kūnus raudonžvaigždžiai mesdavo į tą pačią mašiną, atlaisvindami vietą kitiems…
Badmetis, suirutė, palaikų tvaikas, ligos, kančia, baimė ir nežinia vis dažniau vertė pagalvoti apie Lietuvą. Ir, pasitaikius pirmai progai, M.Apeikis nutarė grįžti namo.
UTENA. Nesvetingai sutiko „bėglį“ broliai ir seserys Debeikiuose. Kaimo žmonės šaipėsi iš sumiesčionėjusių giminaičių, iš jų aprangos ir elgsenos… Ne pyragai buvo ir lenkaitei Marijai, pasilikusiai giminaičių ūkyje, mat nemokėjusi duonos kepti, ne taip auklėjusi vaikus… Todėl ypatingos giminystės nejautė abi pusės. Ir draugais, ir artimaisiais tapo Sirutėnų dvaro šeimininkai Žadeikiai. Kartu šventes švęsdavo, kartu vaikus į gimnaziją leido…
M.Apeikis, būdamas akcizo revizoriumi, uždirbdavo ne tiek daug, o už trijų vaikų mokymąsi „Saulės“ gimnazijoje reikėdavo mokėti po 450 litų per metus. Direktoriui sumažinus mokestį iki 300 litų, tėvas šiaip taip išsiversdavo. 1928 metais dukra Marija pirmoji baigė šią gimnaziją. Tolesniam dukters mokymui tėvas neturėjo pinigų, todėl buvo nuspręsta, kad Marija ieškosis darbo. Deja, veltui varstė įstaigų duris – darbo nebuvo. Tuomet tėvui toptelėjo protinga mintis: šnektelti su apskrities viršininku J.Motiejūnu-Valevičiumi. Pajuokavęs, kad sąžinė neleistų jauną mergaitę išsiųsti į tolimą užkampį, nes ji ten pražūtų, liepė atsiųsti dukrą po savaitės. Jai pasirodžius, buvo pasakyta, kad apskrities valsčių miesteliams trūksta daktarų. Su tokiu pasiūlymu Marija sutiko, nes žinojo, kad gaus 150 litų stipendiją. Tačiau valdyba diktavo dar ir savo sąlygas. Baigusi studijas M.Apeikytė turėsianti grąžinti (per tam tikrą laiką) jai išmokėtą stipendiją, kad jos vietoje galėtų mokytis kitas. Privaloma būtų ir kelerių metų stažuotė ligoninėje, o dveji metai – bet kuriame apskrities valsčiuje nemokamai gydant vargšus ir vienišus. Paskutiniame punkte buvo pasakyta: „Šias sąlygas išpildžiusi, galėsite važiuoti, kur tik jums patinka.“ Tik neprireikė šio punkto būsimai daktarei.
1935 metų vasario 27 dieną, sėkmingai baigusi Kauno Vytauto Didžiojo universitetą ir įgijusi medicinos gydytojo laipsnį, sugrįžo į Uteną. Tėvas jau buvo miręs, broliai išsivažinėję, todėl vienintelė paguoda liko mamunė. Tik nedavė ramybės mintis apie garsius daktarus: Jauniškį (Molėtuose) ir Šumacherį (Anykščiuose). Gal sulauks pagalbos, išgirs patarimų ir suras užuovėją? Ji pasirinko Molėtus, kur laukė didelis ir sunkus išbandymų kelias.
MOLĖTAI. Kolega Albertas Jauniškis buvo džentelmeniškas, bet išliko šaltas ir orus. Kas žino, gal akies mirksniu įžvelgė rimtą konkurentę, o gal net nenorėjo taip galvoti… Juk 1936 metais tiek pat kainavo kilogramas sviesto ir vizitas pas daktarą A.Jauniškį – 4 litai. M.Apeikytė liko ištikima duotam žodžiui ir likimo įpirštai profesijai: „Aš nejutau jokio pašaukimo, – sakė ji, – aš tenorėjau būti žmonėms naudinga. O po Pirmojo pasaulinio karo buvo daug nelaimingų: sunkiai sergančių, anksti mirštančių. Man pasirodė, jog aš, būdama gydytoja, galėsiu jiems padėti…“
Išsinuomojusi trijų kambarių butą Gordono name, Marija mokėjo po 100 litų per mėnesį. Čia buvo ir laukiamasis, ir kabinetas. Žmonių netrūko, nors turtingieji nepatikliai žiūrėjo į „vargšų“ daktarę. Ilgainiui, pamatę gydytojos stropumą, nuoširdumą ir sugebėjimus, patikėjo ja. Pamažu apsiprato ir Marija.
Šis kraštas nebuvo pasakų šalis. Čia buvo ir tokių sodžių, kur nė spindulėlis šviesos dar nežibėjo: „Kur knygų ir laikraščių neskaito, kortosna lošia ir girtuokliauja…“ Mažai čia buvo ir šviesuomenės. 1936 metų vasarą į M.Apeikytės priimamąjį atkako aukštas, kiek pakumpęs žmogus, ieškodamas kedrų aliejaus. Kiek buvo džiaugsmo! Tokiame užkampyje rasti neįkainojamą daiktą! Taip užsimezgė tauri bičiulystė su Petronėle ir Pranciškumi Šivickiais. Grabuosto ežero salos egzotika atpalaiduodavo, o pokalbiai su profesoriumi teikdavo naujų žinių… Ir jei ne karas, daktarė Apeikytė kartu su Šivickiais būtų viešėjusi Vakarų Europoje, aplankiusi Šveicariją…
KARAS. Nuo plaučių uždegimo mirė daktaras A.Jauniškis. Mieste nebuvo lentų, baigėsi vinys, nebuvo ir graboriaus. Pirmoji kolegos inteligento buitiškai paprasta mirtis… Jų buvo šimtai…
Tada, po tėvo mirties, Mariją buvo apėmusi graužatis. „Jei neįstengiau išgelbėti artimiausio žmogaus, tai ko vertos mano žinios ir kokios ribotos yra mano galimybės?“ Bet kitas balsas nugalėjo, ir Marija kantriai nešė uždėtą atsakomybės naštą.
Ji matė, kaip sovietų armijos kariai, bėgdami nuo vokiečių, pakelėse išmėtė sunkiai sužeistus, merdinčius, bet dar gyvus savo „draugus“, ir ryžosi juos surinkti. „Jūs drąsi moteris, – sakė vokiečių chirurgas, – bet nepamirškite, kad ir aš vokietis.“
Išsigelbėjimo uostas buvo Šivickių sala. Ji priglaudė ir karininko žmoną, ir pusprotę A.Jauniškio dukterį, slaugė dešimtis miško brolių ir pagelbėjo „skrebams“, skubėjo pas gimdyvę ir dovanojo jai šeimyninę relikviją – sidabrinį šaukštelį… Ir vis tiek kažkas kyštelėjo liežuvį. Sekė kiekvieną jos žingsnį…
O paskui, po karo, padarė ją „tautos didvyre“ ir papuošė bronziniais ordinais. „Patys davėt, patys ir atvežkit“, – sakė gydytoja ir buvo teisi…
POKARIS. Daktarė M.Apeikytė imasi atkuriamojo darbo. Jos dėka išsaugota karo metų ligoninės turto dalis praverčia Molėtų ligoninei. Ji dirba vyriausiąja gydytoja, išrenkama apskrities deputate. Ir toliau išlieka tvirta ir nekeičianti pozicijos. „Prie jokių organizacijų bei partijų nei gimnazijos, nei universiteto, nei tarnybos metu nepriklausiau. Jokio nejudamo turto nei mano tėvai, nei aš neturėjau.“ Visagalė partija jos nesugundė. Ne tituluose ir tuščiagarbėje ji matė sėkmę, o žmogaus paprastume. Ir vis klausė save: „Ar viską padariau, kad išgelbėčiau žmogų?“ O tada apie save nebegalvojo…
MEILĖ IR LIGA. Dvi priešingybės, lydėjusios daktarę. Meilė žmonėms, pacientams, artimiesiems ir… vienintelė meilė. Tik patys artimiausieji žinojo jo vardą. Daug jaunikių tiesė rankas, bet visiems buvo atsakyta neigiamai. „Aš neapkenčiu bet kokios išdavystės, – sakė Marija. – Kai žmogus išduoda savo tėvynę, savo draugą, savo sąžinę, savo meilę ar žodį…“ Apnikdavo liūdnos mintys, bet ir vėl nugindavo jas šalin. Gal ir nesirgtų, jei būtų gimdžiusi… Nesmerkė ji vienišų motinų. Tik sakė: „Jaunystėje aš gydžiau baisias ligas, kurias dažniausiai sukeldavo sunkios žmonių gyvenimo sąlygos. Dabar mes gydome ne mažiau pavojingas ligas, kurias sukelia slogūs kai kurių žmonių tarpusavio santykiai, švelnumo, jautrumo, atidumo, pagarbos žmogui ir sau pačiam nebuvimas.“
Ji sirgo, bet niekada neištarė žodžio MIRTIS. Gal tariamai buvo rami, o gal tikėjo… Tik prieš antrąją operaciją pasakė brolienei: „Jei su manimi kas atsitiktų – palaidok mano jaunystės mieste, kur ilsisi tėvai…“ Tas miestas buvo Utena.
1985 metų spalio 27-osios naktį garsi Molėtų daktarė mirė.
Penkiasdešimt metų paaukojusi ligoninei, mirė jos vienutėje. Jai neskambino Molėtų bažnyčios varpai, nes miestelio centre stovėjo dar vieni – „baltieji rūmai“, iš kurių buvo pagrasinta: susidorosim.
Tokie tada buvo jos Molėtai…
ŠIANDIEN. Molėtų rajono savivaldybė 2015 metais pirmą kartą savo istorijoje, praėjus 30 metų po mirties, garbės pilietės vardą suteikė Molėtų valsčiaus gydytojai, pirmosios ambulatorijos Molėtuose įkūrėjai ir Molėtų rajono ligoninės vyr. gydytojai M.Apeikytei už svarų indėlį kuriant Molėtų rajono gyventojų socialinę ir dvasinę gerovę. Praėjus porai metų, rajono tarybos posėdžio metu, ilgametis ligoninės gydytojas, buvęs jos statytojas ir vadovas, o šiandien ir tarybos narys Stasys Bajerčius, paprašęs pasisakyti dėl rugsėjo 3 dieną televizijoje parodyto reportažo apie Molėtų ligoninę, kai buvo atvežtas susižalojęs Seimo narys J.Razma, sakė, kad Molėtų ligoninė yra nesaugi ir orientuota tik į slaugą… Ir nors rajono meras Stasys Žvinys apgynė situaciją nuo tarybos nario priekaištų, bet kartu iškėlė ir naują nerimą, nes laukia penktasis ligoninės reorganizacijos etapas, kuris gali lemti, kad joje nebeliks ir terapijos skyriaus… Ir kaipgi čia nesistebėsi, kai daktarė M.Apeikytė, be jokios atrankos ir neturėdama šiuolaikinės įrangos, kaip įmanydama gelbėjo žmones. O šiandien, kai medicina pažengusi toli į priekį, kai gydytojų yra daug daugiau nei daktarės M.Apeikytės laikais, o žmonių Lietuvoje vis mažiau, pakliūti Lietuvoje pas daktarą darosi vis sunkiau…
Daktare Marija Apeikyte, išgelbėk mediciną Lietuvoje nuo politikų reformų, padėk savo krašto žmonėms…
Būtinai pacientams ir daktarams reikia vienytis ir kovoti už ligoninių išsaugojimą.Dažna iš jų turi gražią istoriją.ir gydo pirmiausia pasišventimas,o tik paskui aparatūra,lovadieniai,ligonių kasų tvarka.
Ir dar,labai vertinu yresnio amžiaus daktarus,kurie dirba,kol jėgos leidžia.Tai aukso grynuoliai.Gaila,kad konservatoriai nori tik griauti,patys nestatę ligoninių ir mokyklų.Tai reikia stabdyti.
Nuostabu skaityti tokias istorijas. Kai aplinkui “sklando” jau kitokie ispudziai ir zmones.
Karts nuo karto gimsta tokie tyros dvasios, sazines, gerumo grynuoliai.
Gera tiems, kurie turejo progos prie to priliesti, ta patirti.
GARBINGA LIETUVE MOTERIS.